Lemūrija. Kas yra Lemūrija? Ar Lemūrija iš tikrųjų egzistavo? Apie Lemūrijos civilizaciją

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Vis dažniau įvairiuose kontekstuose išgirstu apie paslaptingą ir galimai egzistavusią Lemūriją ir lemūrų civilizaciją, kuri galimai egzistavo dar prieš galimai paskandintus stichijos atlantus. Ką apie Lemūriją sako mokslas? O ką mitai? Apie tai šįkart šis įrašas.

 

Mokslinės hipotezės apie Lemūriją

 

Lemūrijos idėja, prieš tapdama ezoterine koncepcija, atsirado kaip mokslinė hipotezė, bandanti paaiškinti lemūrų (beždžionių rūšies) geografinį pasiskirstymą. XIX a. viduryje britų zoologas Philipas Sclateris pastebėjo, kad šie gyvūnai randami tik Madagaskare ir Indijoje, bet ne Afrikoje ar Viduriniuosiuose Rytuose. Norėdamas paaiškinti šią neįprastą disjunkciją, jis 1864 m. iškėlė hipotezę apie kadaise egzistavusį sausumos tiltą arba žemyną Indijos vandenyne, kuris jungė šiuos du regionus. Šį hipotetinį žemyną jis pavadino Lemūrija.

 

Sclaterio idėja buvo logiškas sprendimas tuo metu, kai dar nebuvo žinoma apie žemynų dreifą. Mokslo bendruomenėje ši hipotezė buvo priimta palankiai ir ją palaikė kiti žymūs mokslininkai, tokie kaip vokiečių biologas ir filosofas Ernstas Haeckelis. Haeckelis manė, kad Lemūrija galėjo būti ne tik gyvūnų, bet ir pirmųjų žmonių kilmės vieta, tarsi „pradinis rojus“, iš kurio žmonės išplito po visą pasaulį. Jo nuomone, skęstantis žemynas privertė žmones migruoti į kitus žemynus, kaip antai į Aziją. Ši idėja sustiprino Lemūrijos, kaip prarasto žemyno, įvaizdį.

 

Teorijos atmetimas

 

Vis dėlto, XX a. pradžioje įvykę geologijos mokslo atradimai ir žemynų dreifo teorijos atsiradimas privertė peržiūrėti ir galiausiai atmesti Lemūrijos hipotezę. Vokiečių geologas Alfredas Wegeneris 1912 m. iškėlė idėją, kad dabartiniai žemynai kažkada buvo vienas didelis superkontinentas, pavadintas Pangėja, o vėliau suskilo ir nutolo vienas nuo kito. Iki 1960-ųjų, atsiradus tektoninių plokščių teorijai, šis modelis tapo visuotinai priimtas ir patvirtintas. Tai keista, nes gyvybės formos evoliucionuoja, randasi skirtybės, o lemūrai tiek Indijoje, tiek Madagaskare ganėtinai panašūs.

 

Šiuolaikiniai geologiniai tyrimai, tiriantys vandenyno dugną, nerado jokių įrodymų, kad Indijos vandenyne kada nors būtų egzistavęs didelis, ištisinis žemynas. Vietoje to, geologai nustatė, kad žemynai per milijonus metų judėjo. Madagaskaras ir Indija iš tiesų kadaise buvo susijungę didesniame superkontinente Gondvanoje, kuris suskilo ir nutolo maždaug prieš 135-150 milijonų metų. Šis geologinis paaiškinimas puikiai paaiškino lemūrų atsiskyrimą ir geografinį pasiskirstymą, padarydamas Lemūrijos hipotezę nereikalinga.

 

Lemūrija pagal ekstrasensus, hipnozę, praėjusių gyvenimų prisiminimus

 

Ezoterinė Lemūrijos koncepcija, skirtingai nei mokslinė hipotezė, remiasi ne geologiniais duomenimis, o dvasiniais ir intuityviais šaltiniais. Šios teorijos šalininkai, daugiausia iš Naujojo amžiaus ir teosofijos judėjimų, teigia, kad Lemūrija buvo aukštai išsivysčiusi dvasinė civilizacija, egzistavusi prieš milijonus metų, netgi prieš legendinę Atlantidą. Jos egzistavimas esą atskleidžiamas per tokius netradicinius metodus kaip dvasinis kanalizavimas (angl. channeling), praeitų gyvenimų regresija ir intuityvios žinios.

 

Pasak šių dvasinių šaltinių, lemūriečiai buvo eterinės būtybės su itin aukštu sąmoningumo lygiu. Teigiama, kad jie neturėjo fizinių kūnų, kokius turime mes, bet galėjo materializuoti daiktus minties galia. Jų visuomenė buvo apibūdinama kaip harmoninga ir taiki, be konfliktų ar ego varomų motyvų. Jie bendravo telepatiškai ir gyveno visiškai susijungę su Žemės energijos laukais. Lemūriečiai dažnai vaizduojami kaip milžiniškos, švytinčios būtybės su pažangiais ekstrasensiniais gebėjimais.

 

Ezoterinės tradicijos Lemūriją sieja su Ramiojo vandenyno sritimi, o jos centriniai taškai esą yra aplink Havajus, Šastos kalną Kalifornijoje ir Velykų salą. Pačios žemės forma esą buvo visiškai kitokia nei dabartiniai žemynai. Teigiama, kad pagrindinis lemūriečių tikslas buvo tarnauti ir puoselėti Žemės gyvybę bei palaikyti planetos energetinę pusiausvyrą.

 

Manoma, kad Lemūrijos civilizacija galiausiai sunyko per didelį kataklizmą, pavyzdžiui, Žemės ašies poslinkį ar didžiulius ugnikalnių išsiveržimus. Kai žemynas skendo, lemūriečiai buvo priversti evakuotis. Daugelis, kaip manoma, rado prieglobstį kitose civilizacijose, įskaitant Atlantidą, o kiti įkūrė didžiules požemines kolonijas. Viena iš garsiausių tokių tariamų kolonijų yra Telosas, esantis po Šastos kalnu, kur lemūriečiai ir jų palikuonys esą gyvena iki šiol, pasiekę aukštą sąmoningumo lygį.

 

Daugelis asmenų, kuriems taikoma praeities gyvenimų regresinė hipnozė, taip pat ekstrasensai ir mediumai, teigia turintys ryškių prisiminimų apie savo ankstesnius gyvenimus Lemūrijoje. Šiuose prisiminimų fragmentuose dažnai pasakojama apie giliai dvasiškai pažengusią visuomenę, kuri gyvena harmonijoje su gamta, bendrauja minties galia ir turi gilių žinių apie gamtos dėsnius bei energijas. Dažnai minimos milžiniškos, švytinčios krištolo struktūros, naudotos kaip energijos šaltinis ir komunikacijos priemonė. Šie žmonės tiki, kad tokie prisiminimai yra ne fantazija, o autentiškos prarastos civilizacijos atminties nuotrupos, atskleidžiančios žmonijos prigimtį. Jie mano, kad mes esame kilę iš šios civilizacijos ir mūsų tikslas yra sugrįžti prie aukštesnio dvasinio sąmoningumo.

 

Mediumo liudijimai apie Lemūrijos egzistavimą

 

Man teko skaityti apie Franką Alperį (Frank Alper), žinomą mediumą ir lektorių, kuris savo knygose ir seminaruose detaliai aprašo Lemūriją, remdamasis kanalizavimo seansais.

 

Pasak F. Alperio, Lemūrija buvo ne fizinis žemynas, o energetinis sąmonės laukas, kurioje egzistavo dvasinės būtybės, kurias jis vadina „dvasiomis-angelais“. Šios būtybės neturėjo fizinio kūno, o atrodė kaip švytinčios energijos formos. Jos bendravo telepatiškai, o jų visuomenė buvo sukurta remiantis meilės ir harmonijos principais. Lemūriečių misija, pasak F. Alperio, buvo mokytis ir skleisti besąlygišką meilę.

 

Alperio teigimu, Lemūrija egzistavo dar prieš Atlantidą. Jie galėjo manipuliuoti energija ir materija minties galia, tačiau jiems trūko emocijų ir individualumo. Būtent dėl šios priežasties jie nusileido į fizinius kūnus ir įsikūnijo į Atlantidą, norėdami išbandyti jausmus ir individualumą.

 

F. Alperis teigė, kad Lemūrijos energija nėra prarasta, ji vis dar egzistuoja po vandeniu Ramiajame vandenyne. Lemūrijos energija dabar yra viena iš pagrindinių Žemės čakrų. Ši energija dabar esą padeda žmonijai dvasiniame vystymesi. F. Alperis akcentavo, kad Lemūrijos atsiminimai yra ne kas kita, kaip kolektyvinės sąmonės atspindys, primenantis mums apie aukštesnį dvasinį lygmenį, kurį turėjome praeityje.

Lemūrijos kalcitas yra ypatinga mineralo kalcito atmaina, pasižyminti unikaliomis savybėmis ir išskirtine istorija, kuri sieja jį su ezoterine Lemūrijos teorija. Šis akmuo rastas tik vienoje vietoje – Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje. Jis pavadintas „Lemūrijos“ vardu, nes Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimo šalininkai tiki, kad šis kristalas saugo prarastos Lemūrijos civilizacijos energiją ir informaciją. Jie teigia, jog Lemūrijos gyventojai „užprogramavo“ šiuos kristalus dvasinėmis žiniomis, kad jos būtų prieinamos ateities kartoms, kai žmonija bus pasiruošusi. Išvaizda, šis kalcitas pasižymi išskirtine forma: jo paviršius atrodo lyg padengtas linijomis ar brūkšneliais, panašiais į brūkšninį kodą, dėl ko dar vadinamas „Lemūrijos sėklos kristalu“. Be to, jis dažnai būna skaidrus arba baltas, kartais su gelsvais, oranžiniais ar rožiniais atspalviais. Manoma, kad šios linijos yra ne šiaip brūkšneliai, o raktas, atrakinantis kristale užkoduotą informaciją.

Ką apie Lemūriją sako Jelena Blavatskaja?

Taip, Jelena Blavatskaja (Helena Blavatsky) yra viena iš pagrindinių asmenybių, kuri savo darbuose išplėtojo ezoterinę Lemūrijos idėją. Ji buvo teosofijos judėjimo įkūrėja ir išsamiai aprašė Lemūriją savo svarbiausiame veikale – „Slaptoji doktrina“ (The Secret Doctrine, 1888). (Tiesa, du tomai kaip tik yra išversti ir į lietuvių kalbą).

 

Blavatskajos kosmologijoje Lemūrija apibūdinama kaip trečiosios „šakninės rasės“ (angl. Root Race) namai. Anot jos, žmonija praėjo ir praeis septynias tokias rases, kiekviena iš kurių pasiekia skirtingą evoliucijos lygį ir gyvena skirtinguose žemynuose.

 

Blavatskaja teigė, kad Lemūriečiai buvo milžiniško ūgio, turėjo akis galvos gale ir dauginosi neįprastu būdu – kiaušiniais. Iš pradžių jie buvo dvasiškai pažengę, tačiau vėliau prarado savo dvasinę prigimtį. Šis „nuopuolis“ lėmė Lemūrijos žemyno sunykimą. Ji teigė, kad Ramusis vandenynas ir Indijos vandenynas, įskaitant Australiją ir Velykų salą, yra buvusio Lemūrijos žemyno likučiai.

 

Blavatskajos raštai turėjo didžiulės įtakos vėlesniems ezoteriniams judėjimams ir paveikė tokius autorius kaip W. Scott-Elliotas, kuris išplėtė šią idėją savo knygoje „Dingusi Lemūrija“ (The Lost Lemuria). Taigi, galima teigti, kad J. Blavatskaja buvo ta, kuri pavertė mokslinę hipotezę į išsamų ezoterinį pasakojimą apie prarastą dvasinę civilizaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela