Sveiki mielieji, radau įdomų straipsniuką apie Emilės Brontės romaną "Vėtrų kalną". Artimiausiu metu ketinu ją perskaityti, įvertinti ir parašyti trumpą reziumė. Na o kol kas straipsnį pateikiu čia:
Yra knygų, kurios mus sukrečia, keičia mūsų požiūrį, prajuokina arba pravirkdo. Jas vadiname geromis knygomis. Yra knygų, kurios pakeičia ištisas kartas, literatūros istoriją, suvokimą apie literatūrą. Jas vadiname šedevrais. Bet yra dar ir trečia knygų kategorija: tai knygos, pranokstančios pačius žodžius. Tai knygos, kurias galima tik išgyventi. Savo vidinės patirties tyloje. Emily Bronte „Vėtrų kalnas“ (vertė: Česlovas Rimkus, „Alma littera“, 2009 m. ) – trečiajai kategorijai atstovaujantis kūrinys.Visiškai nesuprasta amžininkų ir negalima teigti, jog pakankamai įvertinta šiandieninės vartotojiškos auditorijos. Tai knyga, apie kurią kalbant dažniausiai naudojamos iki koktumo pasenusios literatūros vertinimo klišės: autorė aprašo savo laikmetį, dar kažkokią meilės istoriją išspaudžia, o jau kaip gražiai apie blogį rašo net gražu skaityt. Pridedama ilgiausių citatų ir atrodo, kad tai eilinis socialinis romanas, su pagraudenimais apie sunkų gyvenimą ir nelaimingą meilę. Gaila, jog tai neturi nieko bendro su pačia knygos esme. E.Bronte buvo atsiskyrėlė, vienišė, netroškusi nei populiarumo, nei dėmesio. Nors galėjo lengvai sukurpti kokį nors populiarų niekalą (kaip dvi jos seserys). Iki pat gyvenimo galo ji liko ištikima F.Nietzsche‘s išsakytam genijaus principui: „Menas pavojingas tuo, kad yra didesnis už gyvenimą“. Būtent iš tokių aukų ir atsiranda knygos, pranokstančios žodžius, – iš viso gyvenimo aukos. Kvaili literatūros kritikų teiginiai, jog tai romanas apie nesveiką meilę, katastrofą, mopasanišką „meilę, kuri yra stipresnė už mirtį“, ir panašiai, tik liudija, kad surasti knygos iššifravimo raktą labai sunku. Romanas nepasiduoda jokiai paviršutiniškai analizei ir interpretacijai. Juolab, vaizduotės neturinčių akademikų. Siužetas nesudėtingas: našlaitis Hitklifas atklysta į padorios šeimos, kurioje auga gražuolė Ketrina, namus. Beveik turime „Gražuolę ir pabaisą“. Hitklifas – bjaurus niekam nereikalingas žmogėnas. Ketrina – graži ir visų mylima mergina. Kas nutinka? Jie pamilsta vienas kitą. Visai nešiuolaikiška, nes sociologai jau įrodė, kad taip nebūna, bet melodramiška, nes meilė šiais laikais gyva tik muilo operose (dėl to jos tokios populiarios). Tačiau jeigu šis kūrinys kalbėtų tik apie meilę, jį būtų galima sukūrenti, kaip Lenino „raštus“ šaltą žiemą. Esu įsitikinęs, jog šiuo romanu autorė norėjo parodyti ne meilę, ne neapykantą, ne kažkokį visai nesvarbų savo laikų gyvenimą, o svarbiausią dalyką, - žmogaus prigimtį. Kaip ir A.Strindbergą, ją domino tik žmogaus likimas ir jo esmė. O tai ir yra prigimtis. Pačia plačiausia prasme. Ketrina, žinoma, kaip šiuolaikinė olialia pupytė, išsirenka padorų ir turtingą jaunikaitį (krepšinio ir krepšininkų dar nebuvo) ir meilę iškeičia į padorų, ramų, prabangų, laimingą gyvenimą. Ji elgiasi taip, kaip liepia sociumas. Ji atsiduoda visuotiniam Įstatymui. Jokios meilės tarp jos ir padoraus jaunikaičio nėra, nes pati meilė yra nepadori. Štai nuo šios akimirkos ir prasideda svarbiausia romano dalis – atsiveria visi žmogiškosios prigimties rojaus ir pragaro vartai. Hitklifo personažas (tik mano vertinimu), yra vienas iš tobuliausių kada nors sukurtų literatūrinių veikėjų. Jis taip myli Ketriną, jog galiausiai ši neišsipildžiusi meilė virsta didžiausia griaunančia jėga. Jo paveikslas – tai tarsi žmogaus sielos atspindys. Juo autorė nukala žmogiškos prigimties paminklą. Labai norėtųsi pasakoti, kas vyksta toliau, bet tai būtų savanaudiška – paliksiu patiems išgyventi. Įdėsiu tik labiausiai man patikusią citatą (Hitklifo monologas): „Būk visada su manim...bet kokiu pavidalu...išvesk mane iš proto! Tik nepalik manęs toje bedugnėje, kur negaliu tavęs rasti! O, Viešpatie! Neįmanoma apsakyti! Aš negaliu gyventi be savo gyvybės! Negaliu gyventi be savo sielos!“. „Tai geriausia iš kada nors parašytų knygų“, - yra pasakęs Georges‘as Bataille‘is. „Šiandien mes žinome, kad Bataille‘is yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų“, - yra pasakęs Michelis Foucault. Išvadas pasidarykite patys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą