2014 m. kovo 25 d., antradienis

Viljamas Šekspyras. Sonetai




Sveiki,

Norėjau pasidalyti kai kuriais Viljamo Šekspyro sonetais, kuriuos iš anglų kalbos išvertė Aleksys Churginas ir kuriuos 2002 metais publikavo leidykla „Rumduva“. Iš viso Šekspyras parašė 154 sonetus, kurie tapo neatsiejama pasaulinės literatūros dalimi, o lietuvių kalboje turime tris skirtingus vertimus – Sigitas Gedos, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir, žinoma, Aleksas Churginas.

–98–

Mes išsiskyrėme tuo metu, kada
Gegužės audė margą skraistę savo,
Kai juokės atjaunėjusi gamta
Ir net Saturnas šoko ir dainavo.

Tačiau manęs nedžiugino visai
Nei rožių tvaskančių kerai raudoni,
Nei saulė, nei lakštingalų balsai –
Vasarvidžio naktų saldi svajonė.

Leina, balta kaip sniegas lelija
Šypsojosi, linguodama nuo vėjo,
Bet mano žvilgsnis rūškanas joje
Vien tavo blankų atšvaitą regėjo;

Aš vien tavęs ieškojau tarp žiedų,
Man tebebuvo šalta ir gūdu...

–99–

Aš nupeikiau pavasario žibutę:
Kam iš tavęs tiek dovanų retų
Pasiglemžė jinai ir nori būti
Skaistesnė ir svaigesnė negu tu.

Lelijos vagia tavo rankų grožį,
Mairūnuose – tavų plaukų spalva.
Iš gėdos dega purpurinė rožė,
Iš baimės bąla sesė jos gelsva.

O toji, rausvažiedė, tau nuo lūpų
Pagrobė kvapą dangišką... Tačiau
Bevagiliaujant kirmis ją užklupo
Ir nori nugalabyt kuo greičiau.

Žiūriu ir suskaičiuoti negaliu
Margų plėšikių – kvepiančių gėlių!

–154-

Amūras kartą pamiškėj miegojo,
Palikęs deglą smilkstantį. Ūmai
Smagus būrelis nimfų greitakojų
Iš tankumyno iškėlė linksmai.

Viena jų, apveidi, guvi mergaitė,
Suprato, kas čia guli po medžiu,
Ir nuginklavo miegantį dievaitį,
Kurs tiek skaičių sudegino širdžių!

Ji panardino deglą į upelį, –
Skaidrus vanduo įkaito kaip ugnis.
Ligas visokias puikiai gydo jis,
Tik man vienam pagelbėti negali.

Aistra įšildo vandenį, bet nieks
Juo atvėsinti meilės nepajėgs.

–143–

Kaip kartais šeimininkė apsukri,
Nebegalėdama sugriebti gaidžio,
Palieka vaiką aslos vidury
Ir bėgti paskui bėglį pasileidžia,

O vargšas kūdikis be paliovos
Mėgina savo motiną pavyti,
Kuri po gryčią laksto be galvos
Visai pamiršus verkiantį mažytį, –

Taip tu lakstai šiandieną paskui tą,
Kurį sugaut svajoji... Tuščios godos!
O mano meilė verkia atstumta
Ir nesulaukia iš tavęs paguodos.

Sugrįžki pas mane, tave meldžiu,
Man ašaras nubrauk švelniu žodžiu!

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą