Lochneso pabaisa ir Lochneso ežeras: faktai, ežero tikroji istorija ir mitologija

 

Sveiki!
 
Apie Lochneso pabaisą pirmąkart išgirdau vaikystėje per kažkokį serialą. Vėliau populiariuose dokumentiniuose serialuose apie keistus pasaulio paranormalius reiškinius ir vietovės. Vis dar noriu kada nors pamatyti Lochneso ežerą, tad nusprendžiau šiuo įrašu susidėlioti tai, kas priklauso vietos mitologijai ir legendoms ir kas priklauso realiems faktams.
 
TIKROJI LOCHNESO EŽERO ISTORIJA IR GEOLOGIJA
 
Lochneso ežeras, telkšantis Škotijos aukštumose, yra vienas labiausiai pasaulyje atpažįstamų gėlo vandens telkinių, tačiau jo pavadinimo kilmė dažnai lieka legendų šešėlyje. Šio ežero pavadinimas yra tiesioginis škotų gėlų kalbos žodžio Loch Nis vertimas. Vietos kalba žodis loch reiškia ežerą arba siaurą jūros įlanką, o štai elemento Nis (arba Ness) etimologija mus nukelia į gilią senovę. Kalbininkai ir istorikai linkę manyti, kad šis vardas kilęs iš keltų prokalbės žodžio Nesta, reiškiančio „riaumojanti“ arba „srauni“, kas greičiausiai buvo susiję su pro ežerą tekančios Neso upės charakteriu, o vėliau buvo suasmeninta ir tapo senosios piktų upės deivės vardu. Lietuvių kalboje nusistovėjęs pavadinimas „Lochneso ežeras“ iš esmės yra pleonazmas – dvigubas įvardijimas, nes jame sujungtas gėliškas žodis „loch“ ir lietuviškas „ežeras“, tačiau tokia forma padeda geriau adaptuoti šį unikalų geografinį objektą mūsų kalbinėje aplinkoje.
 
Geografiškai šis milžiniškas vandens telkinys yra išsidėstęs Didžiojo Gleno (Great Glen) tektoniniame lūžyje, kuris driekiasi įstrižai per visą Škotiją nuo Inverneso šiaurės rytuose iki Fort Viljamo pietvakariuose. Tai reiškia, kad ežero vieta buvo nulemta dar prieš šimtus milijonų metų, kai judančios tektoninės plokštės tiesiog perskėlė kraštovaizdį. Tačiau dabartinį pavidalą ežeras įgijo palyginti neseniai – maždaug prieš 10 000 metų, baigiantis paskutiniam ledynmečiui. Traukdamiesi ir tirpdami milžiniški ledynai išskobė gilų, tiesų ir siaurą gilų slėnį, kurį užpildė tirpsmo vanduo. Dėl šios priežasties Lochnesas yra stebėtinai tiesus, ištįsęs net 36 kilometrus, o jo plotis daugelyje vietų nesiekia nė dviejų kilometrų.
 
Ežero reljefas ir fizikinės savybės daro jį tikru gamtos fenomenu. Lochnesas yra antras pagal paviršiaus plotą ežeras Škotijoje, tačiau dėl savo neįtikėtino gylio jis yra pats vandeningiausias – jame telkšo daugiau gėlo vandens nei visuose Anglijos ir Velso ežeruose kartu sudėjus. Didžiausias oficialiai išmatuotas ežero gylis siekia net 230 metrų, nors kai kurių tyrimų metu užfiksuotos ir gilesnės įdubos. Šio ežero dugnas primena gilų, statų griovį su stačiais povandeniniais šlaitais. Vanduo jame yra išskirtinai tamsus ir drumzlinas, o matomumas po vandeniu dažnai nesiekia nė kelių centimetrų. Tai lemia itin didelė durpių koncentracija, kurias į ežerą suneša dešimtys aplinkinių upelių ir upių, tekančių per Škotijos aukštapelkes. Be to, dėl milžiniško vandens tūrio ežeras pasižymi terminiu stabilumu – jo vanduo niekada neužšąla, o gilesniuose sluoksniuose temperatūra ištisus metus išlieka apie 5–6 laipsnius Celsijaus.
 
Nepaisant atšiaurių sąlygų ir prasto matomumo, Lochneso fauna yra turtinga ir įdomi. Ežere veisiasi gausios upėtakių, lašišų, europinių ungurių, lydekų ir dyglių populiacijos. Šie žuvų ištekliai vilioja ir stambesnius plėšrūnus: ežere nuolat maitinasi ūdros, o virš vandens medžioja ereliai žuvininkai. Kadangi Lochnesas per Neso upę tiesiogiai jungiasi su Atlanto vandenyno įlanka, į jį neršti reguliariai suplaukia Atlanto lašišos. Dėl šios unikalios ekosistemos ežeras jau ne vieną dešimtmetį sulaukia didžiulio mokslininkų dėmesio. Vienas rimčiausių mokslinių tyrimų buvo atliktas 2018–2019 metais, kai tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama profesoriaus Neilo Gemmello iš Otago universiteto, atliko ežero aplinkos DNR (aDNR) analizę. Mokslininkai surinko šimtus vandens mėginių iš skirtingų ežero vietų ir gylių, kad identifikuotų visų jame gyvenančių organizmų genetinius pėdsakus. Tyrimas oficialiai paneigė bet kokių stambių priešistorinių roplių egzistavimą, tačiau atskleidė stulbinančią ungurių DNR gausą, kas paaiškina, jog ežero gelmėse gali gyventi neįprastai dideli šios rūšies individai.
 
Aplink šį įspūdingą vandens telkinį yra išsibarstę keletas vaizdingų istorinių gyvenviečių, kurios atveria duris į ežero tyrinėjimą. Šiauriniame ežero gale, kur prasideda Neso upė, įsikūręs Inverneso miestas, laikomas Škotijos kalnyno sostine. Judant palei vakarinę pakrantę, pasiekiamas Drumnadrochito kaimas, šalia kurio stūkso garsieji Urquharto pilies griuvėsiai, datuojami XIII amžiumi ir stebintys ežerą nuo uolėto kyšulio. Dar toliau į pietus rasime Fort Augustuso miestelį, esantį pačioje ežero viršūnėje, kur lankytojai gali stebėti, kaip laivai įveikia Kaledonijos kanalo šliuzų sistemą, jungiančią ežerą su kitais vandens keliais. Tuo tarpu rytinė pakrantė yra kur kas ramesnė, statesnė ir mažiau apgyvendinta, išlaikiusi laukinę bei nepaliestą Škotijos gamtos dvasią.
 
Atmetus visas turistines legendas, Lochnesas slepia keletą stebėtinų ir mažiau žinomų faktų, susijusių su inžinerija ir hidrologija. Pavyzdžiui, ežeras yra svarbi Škotijos atsinaujinančios energijos sistemos dalis: čia veikia viena didžiausių šalyje hidroakumuliacinių elektrinių „Foyers“, kuri naudoja Lochneso vandenį elektros energijai gaminti piko valandomis. Taip pat mažai kas žino, kad dėl savo unikalios formos ir vėjo krypties ežere vyksta reiškinys, vadinamas seišu – tai nematoma, ilgalaikė vandens paviršiaus švytuoklinė banga. Stiprūs vėjai gali stumti vandenį į vieną ežero galą, o vėjui nurimus, šis milžiniškas vandens tūris pradeda svyruoti pirmyn ir atgal, sukeldamas pastebimus vandens lygio pakitimus kas kelias valandas. Galiausiai, Antrojo pasaulinio karo metais ežeras buvo naudojamas kaip slapta Karališkojo karinio jūrų laivyno bandymų poligono vieta, kur buvo testuojami nauji ginklai ir amunicija, o ežero dugne iki šiol guli keli nuskendę to meto lėktuvai, tapę savotiškais povandeniniais istorijos paminklais.
 
LEGENDA APIE LOCHNESO PABAISĄ: KAS ŽINOMA, O KAS PRAMANYTA?
 
Lochneso ežero pabaisos, meiliai vadinamos Nese, legenda yra vienas gajausių ir labiausiai intriguojančių moderniųjų laikų mitų, kurio šaknys siekia stebėtinai gilią senovę. Pirmasis rašytinis liudijimas apie paslaptingą vandens būtybę Škotijos aukštumose pasirodė dar VII amžiuje, šventojo Kolumbos biografijoje, kurią parašė abatas Adomnanas. Pagal šį pasakojimą, 565 metais airių vienuolis Kolumba išgelbėjo vietinį gyventoją nuo Neso upėje siautėjusio „vandens žvėries“. Šventasis tiesiog pakėlė ranką, padarė kryžiaus ženklą ir Dievo vardu įsakė pabaisai pasitraukti, o ši, pasak legendos, išsigandusi nubloškė atgal į gelmes. Šis ankstyvasis pasakojimas šimtmečius gulėjo metraščiuose ir buvo labiau traktuojamas kaip krikščioniško stebuklo įrodymas, o ne realios zoologinės mįslės pradžia.
 
Tikrasis Nesės kultas ir masinė isterija atsirado kur kas vėliau – 1933 m. pavasarį, kai aplink ežerą buvo baigtas tiesti naujas modernus kelias, atvėręs vaizdą į iki tol gana izoliuotą ežero pakrantę. Tų metų balandį vietinė pora, Aldie ir Johnas Mackay, važiuodami šiuo keliu, vandens paviršiuje pastebėjo kažką milžiniško, besivartančio ir keliančio didžiules bangas. Jų istoriją vietiniame laikraštyje „Courier“ aprašė žurnalistas ir vandens kelių prižiūrėtojas Evanas Barronas, kuris pirmasis tekste panaudojo skambų žodį „pabaisa“. Šis straipsnis akimirksniu sukėlė sensaciją, o Londono ir viso pasaulio žiniasklaida suprato radusi aukso gyslą. Netrukus istorijos pasipylė viena po kitos: dar tą pačią vasarą George'as Spiceris su žmona pareiškė matę, kaip per kelią link ežero šliaužė priešistorinės išvaizdos, ilgo kaklo gyvūnas, nešinas kažkokiu grobiu nasruose. Laikraščiai pradėjo siųsti savo korespondentus, siūlyti premijas už pabaisos sugavimą, o ežero pakrantės užsipildė smalsiais turistais su žiūronais.

Škotija ir Lochneso ežeras

 
Bėgant metams, liudininkų pasakojimai suformavo gana pastovų Nesės fizinį portretą, kuris idealiai atitiko populiariosios kultūros vaizdinius. Dažniausiai Lochneso pabaisa apibūdinama kaip milžiniškas, tamsios spalvos – pilkos, rudos ar net juodos – gyvūnas su neįtikėtinai ilgu, grakščiu kaklu, primenančiu dramblio straublį ar gyvatę, ir maža, drakoniška galva. Virš vandens paviršiaus ji dažniausiai demonstruoja vieną, dvi ar net tris kupras, kurios plaukiant ritmiškai kyla ir leidžiasi, palikdamos platų putojantį pėdsaką. Kai kurie liudininkai mini matę didelius, į plaukmenis panašius galūnių darinius ir stambią uodegą. Ši išvaizda iškart paskatino gamtininkus ir entuziastus ieškoti paralelių praeityje, ir Nesė pradėta tapatinti su mezozojaus eros jūrų ropliais – pleziozaurais. Šie dinozaurų laikų gyvūnai turėjo būtent tokį ilgą kaklą, keturis galingus plaukmenis ir statinę primenantį kūną, todėl teorija, kad Lochneso gelmėse sugebėjo išgyventi priešistorinė reliktinė rūšis, tapo pati patraukliausia entuziastams, nors biologai ją griežtai atmetė dėl šalto ežero vandens ir per mažo maisto kiekio.
 
Per beveik šimtmetį trunkančią maniją užfiksuota gerokai daugiau nei tūkstantis oficialių Nesės pastebėjimo atvejų, o ežerą stebinčios organizacijos kasmet užregistruoja po keletą naujų pranešimų iš skirtingų ežero vietų – nuo Urquharto pilies įlankos iki giliųjų Fort Augustuso vandenų. Kartu su liudijimais atsirado ir vizualinių „įrodymų“, iš kurių garsiausia yra vadinamoji „Chirurgo nuotrauka“, padaryta 1934 m. balandį. Šioje ikoniškoje, nespalvotoje nuotraukoje matomas iš vandens išniręs grakštus tamsus kaklas su maža galva, sukėlęs bangeles. Dešimtmečius ši nuotrauka buvo laikoma nenuginčijamu Nesės egzistavimo įrodymu, kol 1994 metais, vienam iš sąmokslo dalyvių prieš mirtį prisipažinus, paaiškėjo tiesa. Tai buvo kruopščiai suplanuota klastotė, kuriai panaudotas žaislinis povandeninis laivelis su iš plastiko ir medžio sukonstruotu miniatiūriniu kaklu, o šią apgaulę kerštaudamas laikraščiui „Daily Mail“ suorganizavo medžiotojas Marmaduke'as Wetherellas. Kita žymi nuotrauka, padaryta Hugh Gray 1933 m., vaizduoja neryškų, išsiliejusį objektą su purslais – kritikai vėliau įrodė, kad tai buvo tiesiog vandenyje besimaudantis autoriaus šuo, atnešantis lazdą.
 
Be statiškų vaizdų, tyrėjai ne kartą bandė pabaisą užfiksuoti ir judesyje. Vienas žymiausių vaizdo įrašų priklauso inžinieriui Timui Dinsdale'ui, kuris 1960 m. nufilmavo vandens paviršiumi judantį tamsų objektą, paliekantį didžiulį kilvaterio pėdsaką. Karališkojo oro laivyno ekspertai, išanalizavę šią juostą, patvirtino, kad objektas yra tikras, biologinės kilmės ir juda maždaug 16 kilometrų per valandą greičiu. Visgi, vėlesni skaitmeniniai tyrimai parodė, kad tai greičiausiai buvo paprasta žvejybinė valtis su tamsiu korpusu, kurios kontūrus iškraipė specifinis ežero apšvietimas ir atstumai. Kitas garsus bandymas įvyko 1972 m., kai Roberto Rineso vadovaujama „Teisės ir socialinių mokslų akademijos“ komanda panaudojo povandeninę kamerą su stroboskopine šviesa ir užfiksavo vaizdą, vėliau pavadintą „rombiniu plaukmeniu“. Nors nuotrauka buvo stipriai retušuota ir pagerinta, kad išryškėtų gyvūno kontūrai, skeptikai ir skeptiškai nusiteikę mokslininkai vėliau nustatė, kad kamera tiesiog nufotografavo ežero dugne gulintį medžio kelmą arba dumblą.
 
Kadangi moksliniai tyrimai, sonarų skenavimai ir netgi aplinkos DNR analizės realios fizinės būtybės ežere taip ir neaptiko, į pagalbą buvo pasitelkti alternatyvūs metodai. Lochneso fenomenas dešimtmečiais traukė galybę ekstrasensų, mediumų ir paranormalių reiškinių tyrėjų, kurie bandė susisiekti su ežero dvasia ar protu. Jų vizijos ir teiginiai pateikia visiškai kitokį – metafizinį – požiūrį į pabaisos kilmę. Žymūs mediumai, lankęsi prie ežero, dažnai tvirtino, kad Nesė nėra fizinis iš mėsos ir kraujo sudarytas gyvūnas, o veikiau tarpdimensinė būtybė arba energetinis fantomas. Jie teigė, kad būtent dėl šios priežasties pabaisa sugeba akimirksniu pasirodyti ir vėl išnykti, nepalikdama jokių materialių pėdsakų sonarų ekranuose ar mokslininkų tinkluose.
 
Viena spalvingiausių šio lauko asmenybių buvo garsi britų ekstrasensė ir mediumė iš Jorkšyro, Sybil Leek, kuri septintajame dešimtmetyje atliko keletą seansų prie Lochneso krantų. Ji kategoriškai pareiškė: „Lochneso pabaisa yra dvasinė būtybė, astralinis praeities atspindys, kuris materializuojasi tik tada, kai ežero elektromagnetinis laukas pasiekia tam tikrą vibracijų dažnį. Tai nėra dinozauras, tai yra gyva Žemės energijos forma, įstrigusi tarp šio pasaulio ir praeities realybės.“ Panašius teiginius kartojo ir dvasinis tyrėjas bei mediumas seras Benjaminas Floodas, kuris praleido kelias savaites stebėdamas ežerą iš Urquharto pilies. Jo užrašyti žodžiai skambėjo taip: „Aš jaučiu jos protą, tai labai sena, pavargusi ir liūdna sąmonė. Ji man pasakė, kad atkeliavo per laiko lūžį, esantį ežero dugne. Ji egzistuoja kitame laiko kontinuume, todėl jūsų metalinės valtys ir sonarai mato tik jos energetinį šešėlį, o ne patį kūną. Ji prašo palikti ją ramybėje, nes žmonių smalsumas trikdo šventą šios vietos ramybę.“
 
Kitas žinomas anomalinių reiškinių tyrėjas ir aiškiaregys Tedas Holiday, kuris parašė ne vieną knygą apie drakonus ir vandens pabaisas, po ilgų tyrimų prie Lochneso priėjo prie išvados, kad Nesė yra susijusi su demoniškomis jėgomis. Jis tvirtino, kad asmeniškai matė ežero pakrantėje pasirodžiusį „vyrą juodais drabužiais“, kuris jam pasirodė esąs šėtono pasiuntinys, saugantis ežero paslaptį, ir viešai sakė: „Šis padaras yra okultinis fenomenas. Tai šaltojo kraujo dvasia, kuri maitinasi ežero dugne esančių tektoninių lūžių energija ir žmonių baime bei susižavėjimu. Bandymai ją sugauti tinklais yra vaikiški, nes ji pavaldi ne fizikos, o dvasinio pasaulio dėsniams.“ Šios įvairios ekstrasensų ir mediumų vizijos tik dar labiau sustiprino Lochneso ežero mistiką – tiems, kuriems neužteko materialių įrodymų, Nesė tapo amžinu, mistiniu Škotijos kalnų sargu, saugiai paslėptu tarp realybės ir vaizduotės ribų.
 
Maištinga Siela