Šios dienos daina: Gwen Stefani "Baby Don't Lie"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti Gwen Stefani naujausią dainą „Baby Don‘t Lie“ (liet. Mažiuk, nebemeluok). Na, tiesą sakant, laukiau ilgų Gwen Stefani sugrįžtuvių į muzikos pasaulį. Visai neseniai ir vėl atsikūrusi grupė „No Doubt“, kurios lyderė buvo Gwen Stefani, regis, nežadėjo dar ilgų sugrįžtuvių kaip solo atlikėjos. Bet, deja, grupės atsikūrimas buvo trumpalaikis ir komerciškai nesėkmingas...

„Baby Don‘t Lie“ - tai pirmoji solo atlikėjos daina nuo 2008 metų, po ilgų motinystės atostogų (nors Gwen neseniai susilaukė dar vienos atžalos!) ir grupės bandymų atsikurti, Gwen stojo į savo vėžias ir greitu metu turėtų išleisti solinį trečiąjį savo albumą. 45 metų atlikėja atrodo pritrenkiančiai ir neseniai teisėjavo „The Voice“ muzikiniame projekte! Deja, ne taip galiu pasakyti apie jos sugrįžtuvių dainą.

Daina dar tokia nauja, kad nėra jokios informacijos apie topus, jie atsiras tik po savaitės. Muzikos kritikai gana palankiai sutiko naująją dainą, bet šalia teigiamų atsiliepimų vis išreikšdami, kad tikėjosi kažko naujesnio, įdomesnio. Man belieka pritarti, kad jos daina „Baby Don‘t Lie“ nėra prasta, ji pakankamai skambi, vidutinio pop tempo, turi būgnų, indėniškos muzikos motyvų, savo tekstu nieko pernelyg neišsiskirianti ir paprasta. Norėjosi tik kažkokios kitokios Gwen Stefani, nors ji ir yra kitokia, bet norėjosi, kad į muzikos pasaulį atneštų trenksmą, kažkokių naujų vėjų, tonų, kaip tai padarė 2004 metais pasirodęs jos albumas, o dabar tokia vidutinė daina taps, manau, sunkiai pastebima. Ji jau dabar lyginama su Shakiros kai kuriais kūriniais... Tą patį galiu pasakyti ir apie ką tik pasirodžiusį vaizdo klipą, kuris dar labiau prisvilinio sugrįžtuves - chaotiškas, techniškai modernus, tačiau iš pirmo žvilgsnio be istorijos, be minties, be naujos misijos, tiesiog per paprastas. Koks bus visas albumas? Belieka tik laukti.

Pasižiūrėkime:

Jūsų Maištinga Siela

Keistos dienos ženklai: nieko nėra pastovesnio už laikinumą

Sveiki,

Šiandien keista diena. Pirmasis ženklas tikriausiai buvo prie parduotuvės, kai pastebėjau seniau čia dirbančią kasininkę. Jauną. Brunetę. Kokį septintą mėnesį nėščia. Kitos kasininkės (dabartinės) stoviniavo prie jos ir džiaugėsi jos nėštumu. Girdėjau kažką kalbant apie arbūzą, o gal lygino pilvą su arbūzu? Nesvarbu.

Pagalvojau, kaip gerai, kad nėštumais dar čia pat gatvėje džiaugiamasi. Nėštumas, pasirodo nėra jokia problema. Netgi kasininkei.

Kitas ženklas buvo seniai begirdėtos draugės laiškas elektroniniame pašte. Tiesiog nustebino, šliūkštelėjo prisiminimai apie patirtus nuotykius, keiktą ir garbintą gyvenimą... Na, Jūs gi geriau žinote už mane kaip būna su senais draugais, kurie abu laukia kažkodėl sulaukę kvapą, neskambina, nerašo, nesidomi, o vieną dieną kažkuris pratrūksta kaip griaustinis iš giedro dangaus. Malonus griaustinis.

Trečias ženklas buvo telefono numerio keitimas. Keiti numerį, keiti ir gyvenimą, bet... Rodos, niekas nesikeičia, esu iki malonės įklimpęs į stabilumą, kad net sunku patikėti, jog visa tai sutvarko paprasčiausias ruduo, darbai ir kasdieniniai procesai. 

Buvau savaitgalį išbėgęs pafotografuoti miesto kampų. Galvojau: „Dieve brangus, kaip aš myliu rudenį, koks jis tirštas, skanus, krintantis, kaip lapai atmušą sugertą dienos šviesą, kaip mėlynuoja vakarai, kol sutemsta...“ Na, tikrai, ir geresnio, stabilesnio ir malonesnio savęs keturiuose metų laikuose nesutinku, kaip tik rudenį. Žinoma, man tai skamba itin keistai, nes deduosi amžinas pavasario mylėtojas. Ir štai tau - tokia išdavystė vidury rudens!

Trys ženklai. Nieko pernelyg nenustebinantys. Nustebino tik pats suvokimas, kad stabilumas yra tai, ko kartais labai reikia. Stabilumas ir yra ta permaina, bet, kaip interviu metu mėgsta sakyti Kristina Sabaliauskaitė, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Banana Yoshimoto "Virtuvė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su japonų literatūra tikriausiai yra susidūręs kiekvienas aistringesnis knygų skaitytojas. Ir kitaip negalėtų būti, kai į lietuvių kalbą turime išverstą didžiulį kiekį Haruki Marukami kūrybos ir su ne kartą pakartotu tiražu. Leidykla Alma littera šiemet suteikė dar vieną progą žvilgtelėti į unikalią japonų literatūrą, kuri yra šiek tiek izoliuota, turinti savo gilias tradicijas, savitą evoliuciją, bet per paskutinį XX a. antrąją pusę vyko tam tikras išsilaisvinimas, kurį nulėmė Vakarų kultūra, jos literatūra.

Banana Yoshimoto (Banana Jošimoto) 1988 metais debiutuoja Japonijoje su romanu Virtuvė, kuri tampa Japonijos literatūros padangėse kultine knygą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad leidykla pasirūpino, jog prie romano būtų pridėtas straipsnis, nupasakojantis Japonijos literatūros kontekstą. Šį straipsnį parašė Aušra Lapinskienė. Nors straipsnis vos dviejų puslapių, bet jis labai padeda susigaudyti skaitytojui apie Virtuvės unikalumą, kuris galbūt nelabai būtų suvokiamas perskaičius tik kūrinį, nes mums, lietuviams, tikrai mažai žinoma apie Azijos literatūros procesus. Galbūt, išėmus iš straipsnio kai kurias kūrinį demaskuojančias detales, šį straipsnį būtų galima spausdinti ne romano pabaigoje, bet priešingai – priekyje, kad skaitytojas jau iškart, pradėdamas skaityti Virtuvę turėtų šiokį tokį suvokimą apie kūrinio kontekstą.

Aš šį straipsnį perskaičiau tik įpusėjus romaną, nes pajutau, jog bus kur kas smagiau skaityti, suvokus kultūrinį kontekstą ir šį bei tą apie pačią autorę. Ir iš tikrųjų, perskaičius A. Lapinskienės straipsnį, žvilgsnis į knygą tapo kitoks.

Pati istorija, žvelgiant vakariečio akimis, mažiau nei banali – paprasta meilės istorija, kurią galimą apibūdinti vienu prisvilusiu sakiniu: jauna mergina, netekusi senelės, lieka našlaitė, ji persikrausto į naują vietą (geranorišką šeimą) ir užsimezga meilės ryšys su tos šeimos sūnumi. Viskas pasmerkta baigtis laimingai kaip kokioje muilo operoje. Sakytum, tokia knyga mažų mažiausiai turėtų leisti tik Svajonių romanų leidykla. Bet ne...

Knyga jau nuo pat pradžių išlaiko savitą ekvilibristiką tarp populiariosios, ką čia slėpti – banaliosios literatūros ir tos „rimtesnės“ – nesuprantu, kodėl visi šitaip skirsto literatūrą ir vis dar atsiprašinėja, kad šito lyg ir neturėtų būti (akivaizdu, kad yra). Į akis skaitytojui iškart turėtų kristi knygos stilius – jis nevienareikšmiškai dėl savo lakoniškumo, atrodo lengvas. Akys sultingai slysta sakiniais, kurie lyg ir vaikiškai naivūs, lyg ir turintys savyje įmontuotas kičo sprogstančias granatas. Įdomiausia tai, kad granatos nesprogta, o čia pat jaučiamas kičas nepasiekia skaitytojo gomurio iki galo, tai tik emocinė optinė apgaulė. Infantilumas gimsta iš pagrindinio personažo naivumo ir mokyklinės mąstymo formos – Mikagė reflektuoja savo jausmus, praradimus, įgytą naują patirtį skaidydama smulkmeniškai, neretai buitiškai (per virtuvę, gėlių vazoną ir t. t.), bet neišsiplėsdama, tausodama tiek jausmus, tiek egzistencinį sunkį, todėl iš pradžių nesupranti, ar tas lyg ir lengvas, bet nebanalus romano pasaulis yra sąmoningai pasirinktas flirtas su skaitytoju, ar tai... japoniškos kultūros tradicijos liekanos.

Rašytoja Banana Yoshimoto.

Čia mus kaip tik gelbsti mano minėtas Aušros Lapinskienės kontekstinis straipsnis, kuris vėlgi, manding, galėjo būti ir labiau išplėstas ir labiau konkretizuotas. Tenka grįžti į 1988 metus, kai pasirodė B. Yoshimoto Virtuvė. Šie metai ir dešimtmetis iš esmės buvo japonų literatūros stagnacijos laikas, kai, rodos, nieko naujo nepasirodė. B. Yoshimoto pavyko apjungti tradicinę japonų literatūrą su vartotojiška pramogine literatūra, ypač komiksais. Mūsų, lietuvių kultūroje, komiksai nėra ta atspirtis, dėl kurios jaunimas kraustėsi iš proto, tačiau kitose kultūrose šis reiškinys labai paveikė populiariąją literatūrą. Virtuvėje jaučiamas personažų mąstymas, charakteristika, tipinis vieno svarbaus įvykio sudrumstimas (kuris lyg būdingas labiau „mūsų“ novelei) buvo išskrostas ir adaptuotas šiam romanai. Iš tikrųjų tai idėjų kryžminimas, perkėlimas į romano žanrą. Galbūt mums tai lyg ir didelės reikšmės neturi, tačiau 1988 metais japonų literatūrai tai buvo sukrečiantis įvykis. 

Lietuviai jau ėmė aptarinėti šį ką tik pasirodžiusį romaną ir nuo komentarų ir apžvalgų nedingsta H. Marukami pavardė, mat, Japonijoje 1987 metais pasirodo kaip tik jo Norvegų giria – dar viena japonų tradiciją ir vakarų kultūras apjungiantis kūrinys. Man asmeniškai, šiek tiek skaičius H. Marukami, neatrodo, kad šie rašytojai turėtų itin daug glaudžių sąsajų. Visgi H. Marukami yra magiško savito pasaulio kūrėjas, o Virtuvė turi gana mažai pranašiškų „keistenybių“ – personažai susapnuoja tokius pat sapnus vienu metu, juose kalba ir bendrauja, taip pat išskirčiau „marukamiškumą“ liguistą personažo trauką virtuvei, pilnaties simboliką, o visa kita gana tolima. Man asmeniškai Virtuvė yra artimesnė kitam japonų rašytojui, Nobelio laureatui, Yasunari Kawabata, kurio romanus Tūkstančiai gervių ir Sniegynų šalis ta pati Alma littera yra perleidusi. Y. Kawabatos kūryba labiau orientuota į tradicijos ir naujumo vakarų ir Japonijos kultūrų sandūrą. Panašus prieskonis jaučiamas ir B. Yoshimotos romane, tik ji čia modifikuoja, atnaujina ir praplečia savo šalies literatūros lauką, suteikdama komiksams būdingo lakoniškumo, esmingumo ir karikatūriškumo. 

Vienas labiausiai šokiruojančių Virtuvės personažų yra Juičio motina Eriko, kuri pasirodo besanti vyras. Tai nuolat akcentuojama knygoje. Šituo akcentavimu sukuriamas skiriamasis ženklas, kuris išskiria personažą kaip ypatingą super herojų komiksuose. B. Yoshimotai ne itin rūpi lyčių, transeksualumo klausimai, todėl kyla klausimas, kam toks išsišokimas, kontrastas, gal net nemotyvuotumas tokiame lėtame, subtiliame romane kaip Virtuvė? Vėlgi dėl žanrų modifikacijos. Nebūnant Eriko personažui, romanas išties taptų labai pilkas...

Suvokiant šiuos procesus kaip unikalius Japonijos literatūros pokyčius, romanas įgauna visai kitokį atspalvį, jis pakylėja visu savo torsu į intelektualesnį lygį. O ir ką čia slėpti – savo subtilumu, keistumu, karkasiniu jausmų pateikimu teikia keisto magiško malonumo ir be magiško realizmo vaizdų.

Jūsų Maištinga Siela

"Metų knygos 2014" rinkimai: apžvalga, prognozės ir nuojautos

Sveiki,

Apie knygas galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet dažniausiai tyliu. Kitą vertus, kodėl nepakalbėjus apie „Metų knygos 2014“ rinkimus. Beveik kaip kokie „Miss Lietuva 2014“ rinkimai, tačiau šįkart vertiname ne tik gražią poligrafiją, bet verčiau turinį. O kodėl negalima prognozuoti? Neseniai praėjusi „Nobelio premijos“ manija netgi sukėlė ginčus ir muštynes lažybų punktuose. H. Murakami ir vėl negavo „Nobelio“, kaip ir kasmet, nušluoja jam (gal labiau jo skaitytojams) iš panosės mažiau žinomi rašytojai. Tiesą sakant, ne tokie jau ir nežinomi, beveik visada turime išsivertę būsimus „nobelistus“ į lietuvių kalbą, ilgai trūnija lentynose, o kai įvertinimas paskelbiamas, tada jau griebiame skaityti. Kaip visada.

„Metų knygos“ rinkimai mano akys stebimi jau daugel metų. Mačiau jų evoliuciją, naujų kategorijų atsiradimus ir t. t. Šiemet būsiu aistringesnis skaitytojas pagal šį „privalomą“ sąrašą – na, ir kas, kad reklamiškai motyvuotą, bet geriau taip, negu niekaip. Komercijos, konkursų ir loterijų nesibaidau.

„Metų knygos“ rinkimų kategorijos yra keturios: vaikų, paauglių, suaugusiųjų proza ir poezija. Vaikų ir paauglių literatūra beveik nesidomiu, palieku tai paaugliams ir ekspertams. Mane didžioji aistra – suaugusiųjų proza, šiuolaikinė lietuvių literatūros šerdis, tegu poetai nesupyksta.

Jau surijau pernai Andriaus Tapino „Vilko valandą“ tapusią „Metų knygos“ karaliene, belieka kantriai laukti, kas iš šiųmečių kandidatų taps pačiu pačiausiu. Kol kas iš šios kategorijos esu skaitęs tik Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“, kuris (kaip visada Melniko kūryboje) man paliko nevienareikšmiškas emocijas. Ar ji gali tapti „Metų knyga“? Šis rašytojas jau buvo atsidūręs rinkimuose, galiu tik prognozuoti, kad šansų iš šių penkių knygų jis šiek tiek turi, bet nemanau, kad laimės. Kodėl? Ogi todėl, kad lietuviai šiek tiek atšiaurūs filosofinei, neosimbolinei ir dar fantastiniai literatūrai. Vėlgi sau prieštarauju, nes pernykštė „Vilko valanda“ lyg ir panaikina šį stereotipą, bet Melniko fantastika visiškai kitokia, ji labiau intelektualinė ir toli nuo nuotykinės-pramoginės dvasios, kurią skleidžia Tapino kūrinys.

Deja, kitų kūrinių nesu skaitęs, bet jau kuris laikas domiuosi A. Žagrakalyte ir jos kūryba. Šis storas romanas labai jau krenta į akis – jauna autorė, paskutiniu metu daug spaudoje kalbanti ir net labai anksti skelbėsi rašanti romaną, kaip jau įprasta, nelietuvišku pavadinimu „Klara“. Norėtųsi žvilgtelėti į jos „Eigulio dukrą“. Ar ji gali laimėti? Manau, šansų turi, tačiau tikėtina, kad nelabai. Tiesiog sako nuojauta.

Paulina Pukytė. Neskaityta. Nematyta. Negirdėta. R. Rastauskas „Literatūroj ir mene“ jau prasitarė, kad jos knyga „Bedalis ir labdarys“ paliko itin gerą įspūdį. Negaliu atsilaikyti prieš tokius komentarus, nes iškart tirta rankos griebti ir perskaityti. Galbūt tai ir nutiks. Autorę esu jau matęs su „Netikru zuikiu“ paauglių knygų kategorijoje. Šįkart autorė žaidė žanrais – mačiau interviu ir baisiai sudomino. Ar ji gali laimėti? Velnias žino, bet nuojauta purto galvą – ne. Mažai žinomumo, komercijos, straipsnių apie knygą, kas balsuos, jei neskaitė šios knygos? Iš principo? Nemanau.

Rasa Aškinytė su knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Palaukit, iš kur ši autorė atsirado? O žiūriu, „Vaga“ dar gyva ir nemirusi leidykla? Kaip tai? Ir dar leidžia lietuvių autorius? Kažkaip paskutiniu metu man ši leidykla „vos vos gyva“, bet savo kandidatę visgi surado, o kritikai ir komisija „prastūmė“. Neskaičiau, knygyne mačiau, patūrėjau rankose, kvepėjo, bet negaliu kalbėti apie tai, ko nežinau. Šansų gal ir turi, bet yra...

... Romualdas Granauskas. Senas veteranas, vilkas, paskutiniu metu leidžiantis kūrinius vieną po kito ir ne šiaip kokius, o rauna kaip reikalas visokiausias premijas. Romualdas Granauskas yra gerai, o jo knyga „Trečias gyvenimas“, nors kol kas neskaityta, bet manau, yra rimčiausias pretendentas tapti „Metų knygos“ karaliumi. Dabar – kodėl? Nes Granauskas „ant bangos“, jį visi perka, skaito – pats mačiau! Jis klasikas, yra mokyklinėse programose, jį skaito ir pagyvenusi karta, o ankstesnė knyga „Šventųjų gyvenimai“ buvo išrinkta meniškiausia knyga. Jį mėgsta kritikai ir kolegos kaip autorių ir, žinoma, „Lietuvos Rašytojų sąjungos“ leidykla, kuri turi nerašytą etiketę leidyklų gretose, kad bet kokio š**o nespausdina ir skaitytojams nepateikia, nors galima apie tai ir diskutuoti.

Kas liko už borto? Ogi Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Kur? Nėra. Matyt, komisijai atsibodo, o ir autorė nieko naujo nepateikia, ji tik tęsią pradėtą ciklą. Ir ko čia slėpti – būtų laimėjusi, todėl būtų nuobodu. Parulskio nėra, nes nieko neišleido, senas vilkas atkrenta. Ir net nežinau, kas čia dar galėjo į šiuos rinkimus patekti? Nustebino, kad nebuvo „prastumtas“ Rimvydo Stankevičiaus apvalantysis esė rinkinys „Betliejaus avytė“. Kulinarija? O My God, gal nereikia, kaip nereikia ir kelioninių knygų per Sacharas, Himalajus – kažkaip netinka jos šioje kategorijoje. Kaip ten sakoma? Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Gal ir gerai. Užtat kad ir mažai, man skaitymo tikrai bus.

Poezijos kategorija vėlgi yra keista. Nesu didelis poezijos aistruolis. Paskaitau, žinoma. Visiškai nenustebau aptikęs Kęstučio Navako knygą „100 du“ – ką jis beparašo, viskas prastumiama į priekį. Net rankos dreba imant iš lentynos „Šiaurės Atėnus“, beveik galiu statyti lažybų, kad jis vėl bus kažką parašęs pirmajam puslapiui. Nesakau, kad tai blogai, bet Navakas ten, Navakas šen... Nepasakyčiau, kad jį itin skaitytų liaudis, nekalbu apie kolegas iš periodinės spaudos ir pačius kritikus. Tiesiog. O gal Navako niekada nebus per daug? Kad ir kaip ten bebūtų, manau, jis yra realiausias pretendentas laimėti šioje kategorijoje.

Giedrė Kazlauskaitė su „Meninos“ rinkiniu. Kažkada stypsodamas per lietų knygyne skaičiau „Heterų dainas“. Na, patiko. Ta moteriškas įtartina erotika ir „visa kita“. Šios nevarčiau, bet traukia mane. Nenuostabu, kad pateko į šį „Miss“ konkursą, bet visai nenustebčiau, kad ir laimėtų ne vien dėl poezijos, o dar ir dėl to, kad yra viena dailiosios lyties atstovių tarp poetų. Poetas, kiek suvokiu, apskritai labai vyriška, liežuvis neapsiverčia sakyti, profesija.

Mindaugas Nastaravičius „Mo“. Neskaitytas ir nedominantis autorius. Tiesiog dar neatrastas, neįkritęs į rankas. Na, ką padarysi? Ogi belieka laukti. Gal įkris. Tą patį sakau be sąžinės graužaties ir apie Antaną Gailiaus „Penkiapėdžio sugrįžimas“ – itin nepatogus liežuviui pavadinimas, bet gal atneš sėkmę. Na ir Vytautas Stankus „Iš veidrodžio, už“. Va, šito autoriaus rinkinuką kažkodėl norėčiau paskaityti, nors ir perskaičiau vieną žlugdančią recenziją, bet ištraukos man vis tiek patiko. Gal pasigedau probleminio lauko, bet kas sakė, kad poezijoje jis turi būti? Ar neužtenka kartais vien tik žodžių kaip balzamo akims, ausims ir sielai?

P. S. Daugiau apie „Metų knygos“ rinkimus ir kaip balsuoti, galite sužinoti apsilankę Paspaudę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela