Maištinga Siela Jus sveikina su šv. Kalėdomis!

Sveiki mano brangieji,

Pagaliau dar vienos Kalėdos. Laukiu jų, nors didelį metų dalį jų nelaukiau... Tačiau, jos vis tiek ateina ir žiūrėk, vis tiek šypteli, pamatęs žmones lakstančius dovanėlių, mojuojantį Kalėdų senį ar šiaip per plikledį paslydusį žmogų su pirkiniais. Kalėdos. Pirmiausia išgirdęs tą žodį prisimenu savo vaikystės Kalėdas – ilgas rytas lovoje prie televizoriaus, o aplink daug daug mandarinų – žievių ir sveikų vaisių, kvepia vėsa ir, žinoma, šiokios tokios dovanėlės. Vakare – nemirtingas filmas „Vienas namuose“... Ir tai tikriausiai buvo Kalėdos. Mano Kalėdos, visada kažkas ypatingo būdavo tik galvoje ir širdyje, kažkur lauke, giedrame nakties danguje, pagaliu braižant sniegą ir laukiant mėnulio už horizonto, kažkoks keistas tikėjimas, apie man ateityje numatytą likimą, Kūčių nakties burtus, eglės kvapu prisigėrusiame kambaryje.

Ir tai tikriausiai yra Kalėdos. Stebuklas vyksta tik tada, kai patys jį susikuriame. Didžiausias stebuklas – tai, kas aplinkui. Žinau, kad būna žmonių, kurie Kalėdas sutinka vieni, pats tai dariau keletą metų ir žinokit, didžiajam momentui išaušus – neskauda. Neskauda sutikti Kalėdas ir Kūčias vienam. Nebeskauda, nes kažkas nusėsta ant tavęs tą ypatingą momentą ir pats pasąmonėje išsigrynini. Šį momentą – čiumpi paltą ir leki pasižvalgyti į gatves, užvertęs galvą vėl, kaip vaikystėje ieškai žvaigždžių, bet sunkiai tarp tų miesto lempų sekasi jas pastebėti, bet vis tiek... Ir tai tikriausiai yra Kalėdos. Tai, ką susikuri savyje, kokius ryšius palaikai su artimaisiais, kokie žmonės supa tave. Ir tada net nebeklausi, kodėl esi vienas, tiesiog esi ir tai tikriausiai yra geriau, nei būti per Kalėdas su netinkamais žmonėmis.

Šioms Kalėdoms grįžtu pas mamą. Lyg ir norom, lyg ir nenorom... Tikriausiai yra Kalėdos. Ir tikriausiai reikia džiaugtis. Ir tikriausiai to nusipelnome.

Tad noriu palinkėti visiems to neapčiuopiamo Kalėdinio stebuklo ir kartu mažytės savirealizacijos ten, kur jos trūksta. Noriu palinkėti, kad nieko per daug nesitikėtumėte, nenoriu prifarširuoti bereikšmės vilties, o viltis, ji vis tiek yra ir bus, niekas jos neatims, noriu geriau palinkėti savigestuliacijos į save ir Pasaulį, pajusti tai, kad Pasaulis atliepia į sveikinimus ir norus, jei ir tu jam suteiki to paties. Juk visi žinome, kad didesnė laimė yra dovanoti, nei gauti dovaną. Bent jau man... Ir jeigu neturite ir negalite šiais metais kažko dovanoti, tai padovanokite save, savo laiką, dėmesį, rūpestį ir meilę, ir šventai tikiu, kad tai bus atliepta iš aukščiau. Ir jeigu netyčia, nebus kam to padovanoti, tai tiesiog gali parašyti man laišką, išklausysiu ir atrašysiu į bet kokį. Taip, gali padovanoti man laišką, jei jautiesi negerai, vienišai ir galvoji, kad Kalėdos – baisi šventė, lauki, kol jos greitai praeis, nes nusibodo aplinkui esantys laimingi žmonės. Parašyk adresu – cirkininkas@gmail.com ir aš Tave išklausysiu.

Na, ir sniego! Pusnių, raudonų skruostų, rogių, vaikų, duonos, žaidimų, poilsio, pinigų, juoko, valgių ir ... visko, ko norisi, kad pratęstume šioje Žemėje džiaugsmingą gyvenimą. Tikiu, kad džiaugsmingi žmonės – tai ir mylintis žmonės, viskas eina iš to paties energetinio šulinio. Reikia mokėti džiaugtis ne tik dvasine šviesa, kuri pakyla kaip Kalėdų žvaigždė, bet ir branginti menkniekius, paprastumą. Juk galiausiai visuma yra svarbiausia, ta harmonija, kurią galime pajausti, atrasti ir džiaugtis per Kalėdas.

Myliu Jus visus, tokie, kokie esate. Tegu mano žodžiai pasilieka su Jumis bet kurioje Pasaulio vietoje ir... ir tikriausiai tai yra Kalėdos!

Gerų švenčių, mielieji! Būkite šviesoje net ir tamsiausiomis dienomis metuose!

Su Meile,

Jūsų maištinga Siela

Argentina - mano sielos šalis

Argentinos vėliava.

Argentina nuo seno garsėja geru vynu.

Argentinos žemėlapis.

 Buenos Aires. Pats miestos centras ir širdis.

Argentina ribojasi su Čile, o ten - gausybė kalnų.

Į Buenos Aires ateina rytas. Dievaži, kaip Niujorkas.

Diego Maradona - Argentinos pasididžiavimas ir legenda.

Viršuje "Iguazu" kriokliai, kurie riboja Argentinos ir Brazilijos sieną.
Žemiau - spalvingasis La Boca kvartalas.

Sveiki visi,

Man visa knietėjo parašyti kokį straipsniuką apie Argentiną. Visada ten norėjau nuvykti, žinot, Buenos Airės, naktinis gyvenimas, prirūkyti tango kvartaliukai, akordeonas ir aistringas trepsėjimas į medines grindis, aistringos moterys, skvarbūs vyrų žvilgsniai, spalvotasis La Boca kvartalas ir viskas kaip vienas didelis stebuklas.

Argentina pripažinta viena tolerantiškiausių Lotynų Amerikos žemynų šalių, o jos sostinė Buenos Airės yra vienas didžiausių pasaulių miestų, kuris su visais priemiesčiais talpina apie 11 milijonų gyventojų, o pačiame epicentre gyventojų kiekis arti trijų milijonų. Sunku įsivaizduoti tokius skaičius ir kiekius vienoje vietoje! Niekada nesu buvęs Argentinoje, bet tai yra viena geidžiamiausių mano šalių, kurią norėčiau aplankyti. Argentina man visada yra kaip neišsipildžiusi svajonė, o tie žmonės, ta kultūra, kuri ten vystosi, gyvena kažkurioje mano sielos dalyje. Ar Jūsų pačių retkarčiais neapima toks jausmas, kad turite kažkokį giminingą ryšį su kažkuria tautą, jos kultūra ir istorija? Manęs irgi.

Simpatiją Argentinai jau turiu seniai. Juk tai visiškai laukinis kraštas! Bent jau toks buvo prieš penkis šimtus metų! Pas mus kūrėsi jau pirmasis universitetas, o ten dar tik užkariautojai pradėjo įkurdinėti Buenos Aires. Štai kokia sena yra Lietuva, o mūsų šalies samprata ir mentalitetas siekia tūkstantmečius, palyginus su jaunute Argentina ir kitomis Šiaurės ir Pietų Amerikos šalimis. Buenos Airės labai gražiai išsiverčia į lietuvių kalbą – Geri Orai. Manoma, kad šį pavadinimą sostinė ir gavo dėl įkūrėjo suteikto pavadinimą dėl gerų orų Argentinoje.

Šiaip mane visada stebina tai, kai pas mus Kalėdoms žmonės tikisi sniego, dienos sutrumpėjusios iki nago juodumos, o ten žmonės Kalėdas švenčia įsijungę ventiliatorius – juk vasara. Buenos Airėse beveik niekada nesninga. Turiu vieną pažįstamą, kuris prieš kokius keturis metus man vasarą (Lietuvos sezoniniu laiku) atsiuntė nuotrauką, kaip Buenos Airėse sninga. Straipsniai rašė, kad paskutinį kartą Buenos Airėse sniegas buvo pasirodęs tik 1918 metais. Man belieka tik įsivaizduoti, kaip ten buvo nustebę žmonės, kurie per savo gyvenimą net nebuvo įšvykę toliau į pietus, kur pas juos šalčiau ir niekada nebuvo matę sniego. Tikriausiai turėjo labai džiaugtis. Taigi Gerų Orų miestas ir jos kultūra... Kiek teko domėtis ir klausinėti, kad Argentinoje visgi nėra labai saugu, žinoma, yra super saugių ir puikiai sutvarkytų kvartalų turistams, bet patys vargingesnis vietiniai gyventojai, kurie nuoširdžiai lanko bažnyčią, eina į darbą, o vakarus leidžia prie TV ekranų, laidų, žinių ir muilų operų, gyvena kur kas paprastesnį gyvenimą. Tokie žmonės pirmuosiuose aukšto namuose būtinai įsirengs grotas, nes nesaugu būti naktimis kai kuriose vietose ir kvartaluose.

Argentina 2002 metais patyrė labai didelę ekonominę krizę, todėl išaugo didelis nedarbas ir padaugėjo vagysčių ir t.t. Nežinau, kaip šalis atlaikė šiuos sukrėtimus 2009 – 2011 metais, būtų įdomu sužinoti, bet šalis turi visai, sakyčiau, neprastą prezidentę, kuri neseniai buvo išrinkta antrai kadencijai. Tikriausiai argentiniečiams tiko ir patiko jos valdymas...

Jei Jums pasakyčiau „Argentina“, ką Jūs pirmiausia pagalvotumėte? Kokios asociacijos kyla? Be tango ir vyno? Ogi futbolas! Jeigu mes dieviname krepšinį, tai visų argentiniečių „antroji religija“ – futbolas ir Diego Marodana, kuris 1978 metais savo šaliai padėjo laimėti Pasaulio Čempionų auksą. Ne paslaptis, kad Lotynų Amerikoje geriausiai futbolą žaidžia Argentina ir... Brazilija. Todėl visai natūralu, kad argentiniečiai nemėgsta brazilų, o brazilai argentiniečių. Ne, ne dėl politikos ar kokios konkurencingos ekonomikos, o būtent dėl futbolo. Tas pyktis galbūt yra tik tarp pačių aršiausių fanų, tą pajutau ir savo Facebook‘e, kuriame turiu vieną pažįstamą lietuvį, kuris jau daugelį metų gyvena Brazilijoje ir šis savo anketos sienoje parašė, kad aplinkui visi brazilai džiūgauja, kad lietuviai krepšinyje nugalėjo Argentinos ekipą, nes ne kiekvieną dieną neva argentiniečiai gauna į kaulus. Sunku su tuo sportu, ji kaip ir politika... O štai Argentina Olimpinė čempionė krepšinio rungtynėse, nugalėjusi ir Lietuvą, ir visus varžovus, o  mums kone beliko nusprogti iš pavydo, tariant liaudiškai. O patys argentiniečiai tik paklaksėjo akytėmis, na, kas jiems tas krepšinis, jei jie turi futbolą. O mes tikriausiai būtume šventę kokį mėnesį dėl gautų medalių, tačiau aplinkui tikriausiai kitataučiams tai ir nerūpėtų. Visi mes mokame sureikšminti savas pergales ir pamiršti kitų laimėjimus.

Turiu tokį pažįstamą lietuvių išeivės anūką Rosario mieste (berods, antrame pagal dydį Argentinos mieste), kuris man taip pat rodė vaizdus, kaip pačioje Argentinoje kovojama futbole, nes šalyje esti ne viena stipri rinktinė, o nepatenkinti fanai kelia riaušes po varžybų, todėl matytame reportaže galėjau įsitikinti, koks iš tikrųjų karštas argentiniečių būdas.

Kalbant apie Argentinos ryšius su Lietuva, galiu pasakyti, kad šioje šalyje tikriausiai antra po JAV daugiausiai emigrantų lietuvių po Antrojo Pasaulinio karo, kai atėjo sovietai. Ten mūsų lietuvių, kaip manoma tuo metu nusėdo apie 30 – 40 tūkstančius. Nemaža dalis, ar ne? Tas pats draugas iš Rosario, rodė kelias savo močiutės nuotraukas, kuri yra lietuvė, pats draugelis ir jo tėvai lietuviškai nekalba, tačiau pats yra didelis Lietuvos fanas. Jis man ispanų kalba, argentinietišku dialektu pasakojo apie stiprią lietuvių bendruomenę Argentinoje, rodė nuotraukas ir t.t. Galbūt ten niekas jau ir nekalba lietuviškai, tačiau ten nusėdusi lietuvių jau argentiniečiais tapusi karta mielai rengiasi mūsų tautiniais rūbais, klausosi dainų ir su didelėm simpatijom kalba apie mūsų šalį. 

Šiaip ten seni žmonės labai gerbiami ir mylimi. Gal ne visur ir ne visada, bet dažniausiai taip. Jų įprotis visada bučiuotis susitikus į žandus – puikus! Seneliai savo vaikų ir anūkų nebūna pamiršti, jie prižiūrimi, dažniausiai nesėdi senelių namuose, nekalbu apie visus, tačiau tokia tendencija tikrai yra.

Na ir pati Argentinos gamta, kaip be jos? Gamta nuo atogrąžų miškų prie Brazilijos ir nuostabiųjų krioklių iki pat Antarktidos. Didžiąją dalį Argentinos užima Patagonija, tokios lygumos panašios į stepes, kur auginamos avys ir kiti galvijai. Šiaip Lietuvoje ne daug produkcijos esu pastebėjęs iš Argentinos. Turiu įdomų įprotį – visada mėgstu pažiūrėti iš kokios šalies yra atkeliavęs produktas. Daugiausiai tai būna žemės riešutai ir vynai. Ak, kaip galėjau pamiršti vynus! Raudonas ir sausas vynas iš Argentinos yra pats mano mėgstamiausias! Apskritai mėgstu Argentinos ir Čilės vynus – jie nuostabūs! O ir Lietuvoje vis labiau ir labiau populiarėja jų produkcija, o ir džiugu, kad iš tolimų šalių importas gali dominuoti su vietiniais ispanų, italų ir kitais Europos vynais.

Jei kada nuvykčiau į Argentina... Ne, gal geriau apie tai nereikia. Graži Tu ir iš tolo, kol dar nesu ten, kol dar nepamačiau visų tų dydžių, mastų, kultūrinių maišačių, norisi išlaikyti Argentiną širdyje tokią, kokia ji yra. O ji – nuostabi, mėlyna, kalnuota ir lygi, skaidri ir uždeganti, aistringa ir šviesi, tikinti ir mylinti.

Gal ne dabar, gal ateityje... Kas žino, gal ir kitame gyvenime, bet tai visai nebaisu. Juk aš ten būsiu.

Jūsų Maištinga Siela

Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraštis

Sveiki visi,

Tiesiog vėl skaitinėjau Vidmantės Jasukaitytės eilėraščius iš jos rinkinio „La Loba“. Ir vis galvojau, kad man tos eilės patinka. Vieną tokį ilgą, bet labai įdomų įmetu čia į saitą. Manau, kad iš jo galima pasisemti tiek dvasinės, tiek estetinės energijos. 

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė

Vytautui Rubavičiui

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė, -

Gėlės nebekrauna pumpurų, bet žydi kaip pasiutusios,

Žaibų nebėra, bet perkūnija griaudžia,

Medžiai ėmė liepsnoti kaip degantis auksas,

Bet nė vienas lapas nekrenta...

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje, -

Jokio drovumo, - bet žodžiai aukšti ir kilnūs,

Niekam nevalia prisiliesti, bet amžinai esi atsidavęs,

Širdis nieko nebesmerkia, bet nepriima nė kruopelytės melo,

Šypsaisi visiems ir esi visų, bet šypsena – iš aukšto,

Tarsi būtum anapus,

Nors žinai – myli visus ir amžinai mylėsi...

Mieloji, - sako bičiulis, - jaunystė pasibaigė, bet senatvė dar neprasidėjo, -

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje,

Imi galvoti, kad išsitempė laikas, -

Mieloji, - kadaise sakė bičiulis, -

Jaunystė pasibaigė, bet senatvė dar neprasidėjo...

Kada tai buvo? Prieš trisdešimt metų? Argi

Tada irgi buvo pasibaigus jaunystė?

Cha cha cha!... Nesąmonė! Tada

Dar atsiminėm svetimus kliedesius apie banginį,

Kuris niekada nepažins Bepsės, - „... koks tylintis lietus, kiek

Daug vandens po kojom...“ Tada dar

Geležiniai giesmių bėgiai, spiegiantys išilgai kūnų,

Nešė dejuojančius tramvajus, - geležinius giesmių tramvajus

Per sulytas jausmų ciklamenų klombas...

Ooo!.. Tada stabdydavom juos, atsistoję priešais ant

Bėgių iškeltomis rankomis... Oooooo!..

Jie duždavo atsitrenkę į mūsų tikėjimą, kad

Yra Dievas, ir meilė, ir laisvė, ir kad visa tai paslėpta – kūryboje...

Tada jautėmės kaip slaptieji burtininkai, nematomai tyliai

Keliaujantys liaudyje su paslaptimi, -

Raitydavosi spiegiantys bėgiai, lėkdavo šaltos

Kibirkštys ir kažkam įsmigdavo į antakį,

Dejuodavo sudužusių tramvajų kūnai, vaitodavo

Šuoliuojančios katės ant įkaitusių skardinių stogų – mėnulis

Kaip magas kerėdavo likimus, ir vyno buvo daug, o kava – pigi...

Žinojome, kad viskas, kas uždrausta – slepiasi kūryboje...

Duona Rašytojų kavinėje būdavo nemokama...

Buvom alchemikai ir vertėme proto patamsių šiukšles į auksą, ir jis

Spindėdavo mūsų lūpose, kai

Išgėrę pigaus vyno deklamuodavom savo eilėraščius...

Argi tada jau buvo pasibaigusi jaunystė?

Vaikščiodavo Širvys su krupniko taurele ir

Aštriu balso skustuvu nuo staliuko

Nugremždavo užmigusius Verba,

Kažkur visai netoli Okudžava

Paskutiniu troleibusu grįždavo namo, niekur

Nepametęs savo ilgesio, o mes girdėdavome

Jo prikimusią gruziniškai rusišką sielą...

Susiraitydavo šnipų ausys nuo informacijos pertekliaus ir

Perdegdavo jų atminties saugikliai nuo įtampos,

Aplink jaunas poetes amžinai sukiodavosi kažkokie

Kultūros vyrukai ir tik

Kas trečias jų buvo ne šnipas,

Už sekiojamą jiems mokėdavo slaptosios tarnybos,

Bet orgazmo jie norėdavo už dyką,,,

Bet jos greitai juos perkąsdavo, - jie buvo per daug tvarkingi

Ir niekad nepasigerdavo...

Ar ji buvo pasibaigus? Tada? Jaunystė?

Tai kodėl jis tada taip kalbėjo?

Jis žinojo, kas yra Ana, Marisa, Saša Čiornyj ar Andrej Belyj... Jis

Yra nakvojęs išplėštose Ukrainos bažnyčiose kartu

Galvažudiškai šuoliuodamas Babelio „Raitelių armijai“, jis

Mokėjo pasislėpti literatūroje, kur visada laukė prieglobstis, net

Kai esi sekamas, jis mokėjo pasinerti į sumautą gyvenimą, kur

Buvo tiek daug meilės ir  - jokios vilties...

Kodėl, kodėl jis kalbėjo, iš kur jis žinojo žodžius, kurių

Nuogybė buvo per daug tikra ir per daug reikšminga?

Mieloji, - sakė bičiulis, - jaunystė pasibaigė, bet senatvė neprasidėjo...

Supratau.

Supratausupratausupratau... Su praaaa taaaauuuuuuu!

Tebesam alchemikai, -hej!... – supratau. Tebesam

Burtininkai, paklaikėliai, šviesių mėnesienų kūdikiai, tebesam

Audros raiteliai ir Štromo knygos romantika, tebesam

Bėgantieji bangomis – laiko, - mums

Senatvė niekada neprasideda, štai kas... Štai kodėl

Mes tik nusidažome plaukus metalo atspalviu, - kad nesiskirtume nuo kitų.

Štai kodėl bičiulis kartoja tą patį kas trisdešimt metų, o –

Niekas nesikeičia.

Vasara praeina, bet ruduo kažkur pasislėpė.

Gėlės nebekrauna pumpurų, bet žydi kaip pasiutusios.

Žaibų nebėra, bet perkūnija griaudžia.

Medžiai ima liepsnoti kaip degantis auksas,

Bet nė vienas lapas nekrenta.

Koks keistas metas – tokio dar nebuvo pasaulyje, -

Ar kažkas neįvyks netikėtai, kaip kartais įvyksta raganiams?..

Ar nebus taip, kad pasaulis ims keistis tiesiog akyse,

Kad nustebę staiga suvoksim, jog kalbame apie meilę, -

Taip seniai kalbame apie meilę, per ilgai kalbame apie meilę...

O jis mūsų seniai nebegirdi...

Mūsų niekas seniai nebegirdi!..

Neįmanoma! Ooooo!

Mieloji, - sako bičiulis...

..........senatvė.......dar ne......

...........................

Prasidėjo..........

Ką daryti, jei esu liūdnas? (Arba kaip susirasti draugų, kurie palaikytųTave sunkiais gyvenimo momentais) Depresija ir liūdesys - tai vienatvės priežastys!

Sveiki žmogeliukai,

Visiems pasaulio vienišiems žmonės siunčiu didelį apkabinimą. Ir jeigu aplinkui viskas krenta iš rankų ir nėra, kas pasakytų, jog galima pasilenkti ir pakelti, suklijuoti sudužusius daiktus, surinkti ištrūkusias sagas ir jei nėra, kas tyliai priėjęs uždėtų ant peties ranką ir pasakytų, kad esi ne vienas – nenusimink, esu aš.

Mes mėgstame save guosti ilgais vienatvės vakarais: „aš ne vienas toks vienišas, aš ne vienas toks liūdnas šiame pasaulyje...“ Ir dar kartą – didelį apkabinimą viso Pasaulio vienišiems, tokį didelį kaip ir visas Pasaulis, kad, suspaudus glėbyje, iš plaučių išsiristų tas keistai duslus iš nuostabos atodūsis ir sudužtų į apkabintojo ausis. Nesakyk, kad esi ne vienas vienatvėje. Siunčiu Tau didelę jėgą ir mintį, siunčiu Tau viltį ir meilę. Ir jeigu yra pasaulyje kažkur žmonių, kurie išklampoję visas dykumas suranda gyvą būtybę, kuriam galima nuplauti žaizdas ir aprišti audeklais, kad sūrus ir įkaitęs smėlis jų daugiau nebegraužtų, taip, tai galiu būti aš.

Ir jeigu netyčia, visai netyčia akies krašteliu pamatei, kad esi vienas, bet išsigandai lyg vaikas, kuriam tenka pereiti tamsų kambarį, kad įsijungtų šviesą, ir jei netyčia dėl to nusisukai išsigandęs ir pasislėpei savyje, savo darbuose, apsimetei ir įtikėjai savimi, jog Tau gerai ir vienam, įtikėjai, kad Tau nereikia kitų, nes išsigandai vienatvės... Neišsigąsk, ar girdi mane? Ar girdi, kažkur žmonės irgi išsigandę pasislėpė po sunkiais darbais, po alkoholio klodais, po antklodėm, įnikę į savitaigą, jog Jie laimingi vieni, jog Jiems neva nesuprantama meilė, jog kvaila tikėtis ir viltis. Ir jeigu netyčia, visai netyčia imi ir pagauni kartais, kad, net ir pasislėpęs nuo vienatvės, esi vis tiek vienatvėje, toks velnioniškai vienas, kaip kūrė kažkada eilėraštyje poetas Paulius Širvys, jeigu visai netyčia užkliuvai už tos minties ir dvasios akimis pažiūrėjai atidžiau, tai nebebijok būti sužeistas, nebebijok būti pripažintas, kad esi vienas ir pradėk ieškoti kitų.

Siunčiu Tau didelį kaip visas Pasaulis apkabinimą!

Visada man galima parašyti: cirkininkas@gmail.com

Visai be priežasties, arba tiesiog, kad liūdna, o gal net... ar šiaip nori pasikalbėti. Tiesiog parašyk.

Su Meile

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Cher – Song for the Lonely (Cher – Daina vienišiems)

Maištinga Siela Jus kviečia vienytis ir keistis

Sveiki visi,

O laikas nenumaldomai lekia ir jaučiu, kaip viskas aplinkui keičiasi. Keičiasi mano lankytojai, keičiuosi aš ir tos žinios, kurios ateina pas mane – senosios pasimiršta, o tai, kas buvo svarbu, tampa nebe taip svarbu.

Nežinau net nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad laikas keistis. Visai neseniai buvau priėjęs aklavietę, nebepatiko mano dabartinis gyvenimas ir visa kita. Tikriausiai tai išgyvena kiekvienas žmogus, gyvendamas gyvenimą. Ateina laikas ir prieini liepto galą ir būtent tada supranti, jog laikas pasirinkti – toliau būti užsimerkusiam ir nieko nematyti arba... keistis. Taip, pokyčiai...

Manau, kad atėjo keistis ir „Maištingos Sielos“ saitui. Kasdien čia Jūsų apsilanko nuo 750 iki 1100 lankytojų. Vieni per paieškos sistemas, kiti šiaip ieškodami informacijos apie knygas, apie pamatytus filmus ir kitus dalykus. Mano saitas visus tris metus buvo sutelktas į tą kultūrinį žmogaus sluoksnį ir paskutiniuoju metu pajutau, kad nuo to tolstu. Ne, nesakau, kad čia daugiau niekada nebebus rašoma apie matytą filmą ar perskaitytą knygą, tiesiog jaučiu poreikį fundamentaliai atnaujinti dedamą informaciją.

Keičiu ir šio blogo išvaizdą, kadangi to prašė kai kurie mano lankytojai, skųsdamiesi, kad jiems sunku skaityti raides tamsiame fone. O ir pats jaučiu poreikį pašviesinti, išgryninti šį saitą ir suteikti jam daugiau prieinamumo „alkanoms sieloms“ arba, kitaip sakant, nerandančioms ramybės. Prieš tris metus tik „ant juoko“ sukūriau šį saitą ir net nesitikėjau, kad tiek daug į jį kalbėsiu, kelsiu informacijos... Tąkart visai netikėtai kilo pavadinimas – „Maištinga Siela“ – kiek žinau, lyg ir buvo rodomas kažkoks serialas ar kažkas panašaus, bet pavadinimas tikrai gimė ne iš to – bet tikriausiai tai buvo nulemta, nes Siela išlieka visada, net ir po žmogaus mirties. Šventai esu įsitikinęs, kad yra reinkarnacija. Galbūt iš to kultūrinio klodo labiau pajutau poreikį pereiti prie dvasingumo. Išmokau vieno – dvasingumas niekada negali ir neturi būti pagrindinis žmogaus tikslas, nes dvasingumas taip kaip ir religija yra tik įrankis pasiekti Meilę Dievui, Visatai, Pasauliui, vadinkite kaip tik norite, bet taip yra.

Permainos būtinos kur kas gilesnės, nei galvodavau iki šiol. Taip, menas buvo tarsi kažkoks menkas krustelėjimas, parodymas, jog egzistuoja ir žmogaus dvasia, kuri yra ir turi būti laisva tarp tų brutalių karjeristų, finansininkų, bankininkų ir kitų pareigų, kurie priklauso tai pačiai vergovinei konkurencingai sistemai. Galiausiai reikia eiti giliau, nes menas man tampa per silpnu pamatu atsispyrimui nuo dugno ir gyvenimui...

Keista, ar pastebėjote, kad per paskutiniuosius 7 – 5 metus Lietuvoje nuo įvairiausių ligų mirdavo siaubingai daug meno žmonių – Miščiukaitė, Kernagis, Ivanauskaitė ir t.t. Pasaulyje lygiai tas pats, o Maiklas Džeksonas buvo viso to viršūnė. Ir aš visada galvodavau, kodėl iš mūsų išeina šviesūs ir nuostabūs žmonės? Na, kodėl ligos ir nelaimės juos kaip su rykšte? Šiais metais viskas pakrypo ir pasikeitė – miršta valdžios žmonės, vadinamos, „stambios žuvys“. Paskutiniuoju metu mirė Šiaurės Korėjos diktatorius, Venesuelos prezidentas, Čekijos prezidentas, sušaudytas Gadafis ir sąrašą galima tęsti ir tęsti. Lietuvoje taip pat skęsta ir miršta „stambios žuvys“ susijusios su Seimu, bizniu, energetikos verslu ir t.t. Galite mane laikyti naiviu, jei netikite statistika ir faktais, bet Pasaulyje nėra ir nebūna atsitiktinumų, viskas vyksta pagal dėsningą planą.

2012 metai ir tai, kas mūsų juose laukia, manau, yra būtent politinės ir kapitalistinės santvarkos žlugimo apogėjus. Viskas subtiliuosiuose lygmenyse jau nuspręsta, bankų era pasibaigė, jų laikas jau baigėsi ir žmonėms, tikriems žmonėms, kurie slepiasi už paskolų naštos, sunkių darbų, kad sudurtų galą su galu, tie žmonės turi išlįsti į dienos šviesą... Kitaip jau nebebus, tikėkite tuo.

Taip, teisingai, jau įspėjote mano saito permainas. Jos bus apie tai ir apie tai, kaip tam pasiruošti. Stebėsiu mūsų ir pasaulinę žiniasklaidą, darysiu čia savas išvadas ir dalysiuosi su Jumis. Taip pat ketinu daug kalbėti apie savo asmeninius ir kitų žmonių dvasinius potyrius, versti tekstus iš anglų ir kitų kalbų, tad kviečiu ir Jūs prisijungti prie manęs ir suteikti žmonėms kitokią prasmę ir suvokimą apie tai, kas vyksta su mumis ir pasauliu. Mielai kviečiu man rašyti, siųsti savo verstus ar rašytus tekstus, ir publikuoti juos čia. Nuo dabar noriu suburti komanda, noriu tikėti, kad trys metai „šiokios tokios kultūrinės“ sklaidos nepraėjo veltui ir čia, ir dabar rasis draugų ir kompanionų, bendraminčių, kurie norės ne tik bendrai rašyti šį blogą, bet ir daryti susitikimus, pokalbius ir kažką nuveikti gero kitų ir savo labui... Atveriu duris Jums visiems į Maištingos Sielos saitą, nes pagaliau tikiu, kad susivieniję esame galingesni, geresni ir vieningesni.

Tikiuosi, kad šios permainos Jus pasieks taip pat, todėl kviečiu tai daryti kartu.


Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com 

Su Meile

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Diana Cooper "2012 ir vėliau"

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu vėl sugrįžau prie ezoterinės literatūros, kuri taip pat turi ryškią nišą literatūros pasaulyje. Ypač dabar, kai žmonės galbūt nusivylę savo veikla, uždarbiais, valstybės valdymu ar dar kokiais asmeniniais dalykais, vis labiau gręžiasi į save arba į tai, kas juos gali palaikyti emocionaliai ir dvasiškai. Na ką aš galiu pasakyti tiems žmonėms, kurie su atlaidžia, o neretai ciniška šypsenėle žiūri į ezoterinę literatūrą tik su viena aiškia potekste – juk tai smegenų plovimo literatūra. Gali būti. Sutinku, kad net nemaža ezoterinės literatūros, atplaukusios iš neva staigiai praturtėjusių amerikonų mane net trikdo. Viskas nukreipta į tai, kaip pasiekti laimę, kaip padaryti, kad ateitų sėkmė, pinigai, kažkoks gerbūvis, kaip mintimis pritraukti sau problemų išsprendimo mechanizmą, visiškai, mano galva, aplenkiant dvasingumą ir meilės poreikį Kosmosui ir Dievui...

Iš tikrųjų visai neseniai vaikščiojau po Vilniaus „Akropolio“ knygyną ir užtikau tokią visai mielą knygutę – Diana Cooper leidyklos „Mijalba“ į lietuvių kalbą išverstą iškalbingu pavadinimu „2012 ir vėliau“ su dar skambesne paantrašte „kvietimas pasitikti ateities iššūkius ir galimybes“. Tąkart perskaičiau beveik pusę knygos, o po kelių dienų atėjau ir ją pabaigiau taip jos ir nenusipirkęs. Nežinau, ar ši knyga buvo labai populiari tarp ezoterikos Lietuvoje, nes knygos viršelis atrodė gan blankokas ir labai kuklus tarp kitų knygų, o ir egzempliorių daugiau nesimatė...

Žodžiu, ką aš galiu pasakyti apie Dianą Cooper ir jos tą knygelę? Jau kuris laikas domiuosi Kosminėmis pertvarkymo tendencijomis, prie kurių prisideda ir mūsų planeta Žemė. Čia šypsausi tiems skeptikams – apie 2012 metus prašyčiau ir neskaityti, nes tai, kokios spinduliuotės ir kitos permainos vyksta mūsų sistemoje, greitai galėsime tai visi įsitikinti. Galima sakyti, kad tuo tikėti naivu, reklama viską subanalino, o kalbos ir nuomonės apie 2012 – uosius jau iškraipė šį puikų įvykį iki absurdiškų anekdotų. Knygos autorė drąsiai prabyla apie tai, kad ji kalbasi su arkangelu Metatronu, kuris per ją skleidžia žmonėms pranešimą apie tai, kaip pasiruošti ir kokiems būti didžiuoju 2012 metų momentu, kai atsivers galimybė ūgtelėti dvasiškai ir nusikratyti vergovės.

Žinoma, galima sakyti, tai kliedesiai, pasakos, tačiau... Pasidomėjau Metatronu, aptikau šiek tiek straipsnių internete lietuvių kalba ir pasirodo, kad pasaulyje Diana Cooper nėra vienintelė, kuri bendrauja su šiuo Kosminiu angelu. Metatronas prabyla per ją, sustruktūrina norimą informaciją į mūsų (žmonių) kalbą ir ją užrašo knygos autorė. Skamba labai neįtikinamai, tačiau patį tekstą mes galime pajusti, ar jis paveiktas gerų minčių ir emocijų, ar jis rašytas piktavališka ranka.

Diana Cooper, o tiksliau arkangelas Metatronas per ją kalba apie Majų kalendorių, apie civilizacijas, kurios egzistavo Žemėje prieš žmonių erą, apie tai, kodėl kitų civilizacijų mes negalime aptikti liekanų, kalba apie tai, kam buvo statomos majų ir egiptiečių piramidės ir t.t. Šią informaciją, kuri esti knygoje, jau seniai žinojau, nes jos apstu internete. Mane kur kas domino Metatrono siūloma ateities alternatyva, kurią daugiau ar mažiau, turėdamas sveiko proto žmogus, turiu laikyti pranašyste. Metatronas per Cooper pasakoja apie tai, kad 2012 metais niekas stebuklingai nedings, tam reikės dar daugel metų, kad atsitiesti ir suvokti savo naujas galimybes, tačiau užtikrina, kad tokia valdžia ir pinigai praras savo vertę, žmonių energetika išsibalansuos, nebeliks socialinių nelygybių, naftos ir kitų dalykų, kurie žalojo Žemę. Tikrasis atsigavimas ir susigaudymo laikotarpis lieka 2012 – 2032 metams, o po to autorė pasakoja, kad pereisime į tikrąjį klestėjimą tiek technologijos pasaulyje, tiek visame kame... Visa informacija knygoje pateikta struktūriškai, pakopomis. Yra pranašiškas skyrelis ir atskiriems regionams, kas laukia tarkim Rusijos, Ispanijos, kai kurkių Azijos šalių ir t.t.

Knygoje labai paprastais terminais pasakojama apie Žemės čiakrų atsivėrimą, pateiktas net žemėlapis ir apytikslės datos, kada ir kur kokia Žemės čiakra atsiveria ir kokius dalykus tai suteikia Žemės planetai bei mums, žmonėms. Aiškinama čiakrų reikšmė ir tai, kad kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau pats turės atverti savo čiakras, juolab, jei norės priimti penktojo matavimo vibracijas ir pereiti iš trimatės realybės. Tai laukia sunkus dvasinis darbas. Nekalbama daug apie kataklizmus ar dar kažkokias pasaulio pabaigos, net ir Dianos Cooper tekstai pritaria mano nuomonei, jog ateina dualybės realybei galas t.y. tokiam mąstymui – tas yra geras, o tas yra blogas. Bet kokiu atveju, viskas vis vien yra vientisa. Iliuzijos nuskaidrėjimas, Kali Jugos pabaigos tendencijos, naujos era pradžia – štai, apie ką kalbą Dianos Cooper knyga. Žinoma, kaip mes pasiruošiame, kuo tikėsime, kai aplinkui tiek daug dezinformacijos ir klastočių bei iškraipymų? Bet kokiu atveju ir be to viskas jau vyksta ir proceso niekas jau nebesustabdys, nes taip, kaip gyvenome, jau nebegalime gyventi, todėl pritariu, kad pokyčiai tokie, kokie aprašomi knygoje ar dar kokie kitokie, turi įvykti. Žmonija turi pasveikti. Pasveikti nuo perdėto skepsio, nuo melo, sisteminės kapitalistinės vergovės ir kitų baisumų, apie kuriuos kai kurie net nesusimąsto.

Labai tikiuosi, kad tai ir įvyks su kuo mažiau nuostolių ir padarinių. To visiems iš visos širdies ir linkiu.

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos Sielos Sidabrinio Drugio Filmų Apdovanojimai 2011!

Sveiki visi,

Kaip ir žadėjau šiandien, gruodžio 20 – ątą čia, mano saite, vyksta Maištingos Sielos Sidabrinio Drugio Filmų Apdovanojimai. Skamba labai preciziškai, ar ne? Bet leisiu nors kartą būti sau iškilmingu ir pagaliau padaryti didelį darbą – perkratyti šių metų blogo įrašus ir padaryti apdovanojimus.

Iš tikrųjų darbas buvo nelengvas, nes pradėjau ruoštis beveik prieš savaitę. Susidariau visų matytų filmų šiais metais sąrašus – primenu, kad apdovanojimai ir nominantai yra ne šių metų sukurti filmai, bet mano paties šiais metais pamatyti filmai – tad reikėjo juos kruopščiai klasifikuoti. Iškilo dabai daug prieštaravimų manyje, nes praėjus laiko distancijai iš n nuotolio filmas jau atrodo kitaip, todėl mano nominantai ir vertinimai galėjo kisti, kai kėliau jų mini recenzėjeles į saitą.

Pasimečiau tarp šios gausos, nes mano sąraše pasirodė apie 170 matytų filmų ir visi vieni už kitus buvo geresni. Sunku buvo atrinkti nominantus, o dar sunkiau iš nominantų atrinkti nugalėtojus, teko pasikliauti atmintimi, jausmais ir šiaip sveiku protu. Nes norėjosi iškart apdovanoti kelis asmenis ar filmus, tačiau reikėjo išrinkti tuos vienintelius.

Kam reikėjo viso šio „cirko“? Kai kas gali imti ir manęs paklausti. Ogi tam, kad suvesčiau sąskaitas su savimi pačiu, apmąstyčiau, kokius filmus ir kam reikėjo žiūrėti, kas iš jų išliko manyje pačiame... Juk filmas yra ir tebebus vienas iš prieinamiausių meno rūšių paprastam žmogeliui, tereikia sumaigyti savo klaviatūra ir filmas savaime siunčiasi arba žiūrisi online.

170 filmų, o tiksliau – 167 filmai irgi nėra menka atkarpa šiais metais. Jeigu vidutiniškai filmas trunka apie, na, tarkim suapvalinus, 2 valandas, tai suprantate, kad prie ekrano man teko praleisti 334 valandų arba 13,9 parų iš eilės neužsimerkus, jeigu žiūrėčiau viską vėl iš eilės. 13 parų metuose paskirta vien filmams ir geriems, ir nelabai... Taigi, sąskaitos ir apdovanojimai. Mažiau plepalų, daugiau darbų.

Geriausia metų aktorė:

JULIANNE MOORE už vaidmenį „Toli nuo Rojaus“ (Far from Heaven), kuriame suvaidino XX amžiaus vidurio elegantišką moterį, kuri sužinojo, kad jos vyras homoseksualus...

ANGELINA JOLIE už vaidmenį „Džia“ (Gia), šokiruojantis ir jaudinantis Jolie vaidmuo, kuris įkūnijo pirmąjį pasaulinį super modelį Gia Carangi, kuri savo dienas baigė sirgdama AIDS...

NICOLE KIDMAN už vaidmenį „Triušių urvas“ (Rabbit Hole), kuriame svarbus buvo kiekvienas atodūsis, akies ir ašarėlės virptelėjimas. Kidman buvo puiki.

KEIRA KNIGHTLEY už vaidmenį „Neleisk man išeiti“ (Never let me go), kuriame Keira gal ir nebuvo pagrindinė, tačiau neužmirštamas pasiaukojimo vaidmuo iškovojo jai šią nominaciją...

ANNE HATHAWAY už vaidmenį „Reičl išteka“ (Rachel Getting Married), kuriame super įtaigiai suvaidino seserį, grįžusią iš narkomanijos reabilitacijos centro į sesers vestuves ir sujaukusį visos šeimos gyvenimą...

CHRISTINA RICCI už vaidmenį „Juodosios gyvatės dejonė“ (Black snake moan), už mažos kekšytės vaidmenį, kuri buvo gydoma prirakinta prie juodaodžio grandinės...

KATE WINSLET už vaidmenį „Maži vaikai“ (Little Children), tai vaidmuo, kuris leido vėl žavėtis Winslet ir pasakyti, kad ji gera aktorė ne tik „Skaitove“...

FELICITY HUFFMAN už vaidmenį „Transamerika“ (Trancemerica). Įspūdingas vaidmuo. Moteris, kuri įtikinamai suvaidino vyrą transvestitą yra kažkas nerealaus. Viena iš favoričių laimėti geriausios aktorės titulą...

NATALIE PORTAM už filmą „Juodoji gulbė“ (Black Swan), sunku būti nenominuoti Oskaros savininkės, kurios vaidmeniu šitaip buvau sužavėtas metų pradžioje...

Geriausias metų aktorius:

ERIC BANA už vaidmenį filme „Romulas, mano tėvas“ (Romulus, My Father). Iš ties aktorius pademonstravo gerus vaidybinius gebėjimus, atskleidė netekties dramą, širdgėlą ir nusivylimą dėl nepasisekusio gyvenimo...

BRAD PITT už vaidmenį filme „Gyvenimo medis“ (The tree of Life), net aikteldavau, kai jis vaidino tokį griežtą tėvą, kurio šitaip bijojo vaikai. Pagalvojau, kad gerai suvaidino, jeigu sukėlė tokias reakcijas...

PATRICK WILSON už vaidmenį „Maži vaikai“ (Litlle Chidren), jis ir Kate Winslet buvo nepakartojamai subtilūs, tikslūs ir išraiškingi. Iš pradžių galvojau, kad reiktų jį nominuoti už filmą „Ledinukas“, tačiau, manau, kad šis filmas jam stipresnis. Be jokios abejonės, šis aktorius 2011 metų atradimas ir apskritai patenkantis į mano super aktorių dešimtuką...

LIAM NEESON, už vaidmenį „Kinsis“ (Kinsey), šiaip manau, kad tai aktorius genijus, kokius filmus šiemet su juo žiūrėjau, visi buvo labai geri. O „Kinsis“, žinoma, toks charakteris, kuris tikriausiai daugiau gyvenime ir nepasitaiko...

COLIN FIRTH už vaidmenį „Karalius kalba“ (King‘s speech). Tai dar vienas geras aktorius, kuris jau ne kartą man įrodė savo meistriškumą, o apie karalių Jurgį, kuris negalėjo nemikčioti, suteikė tokį pritrenkiantį įspūdį, kad tai buvo tarsi Antras Pasaulinis karas žmogaus viduje...

PETER SARSGAARD už vaidmenį „Auklėjimas“ (An Education), labai stilingas britiškas filmas ir dar stilingesnis vaidmuo su ryškiu charakteriu ir tamperamentu, apie tai, kaip apsukti galvą paauglei ir suteikti jai pirmosios meilės patirties...

Geriausia jaunosios kartos aktorė:

(P.S. Šią nominaciją sugalvojau tam, kad buvo labai daug gabių ir jaunų aktorių, kurios vos atėjusios į kiną demonstravo nuostabius vaidybinius pasiekimus, bet jos pasirodė lyg ir per jaunos veteranų grupėje...).

SAOIRSE RONAN noriu nominuoti net už du nuostabius vaidmenis „Kelias atgal“ (The Way Back) ir „Hana“ (Hanna), iš tikro įspūdingi abu vaidmenys jaunai paaugliai, kuri pradėjo savo karjerą „Atpirkimu“ ir „Numylėtieji kaulai“. Manau, tai viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių...

MIA WASIKOWSKA už vaidmenį „Džeinė Eir“ (Jane Eyre), kuriame įkūnijo Džeinės Ostin legendinį personažą naujausioje ekranizacijoje.

DAKOTA FANNING už vaidmenį „The Runaways“ (The Runaways), dievaži, šitaip suvaidinti paklaikusią grupės vokalistę, kuri primena beprotę, galėjo tik penkiolikmetė Dakota Fanning. Apskritai tai vienas mano didžiausių atradimų šiais metais ir vienas ryškiausių talentų apskritai Holovude...

KRISTEN STEWART už vaidmenį „Kviečiame pas Railius“ (Welcome to the Rileys), įtikinamas šešiolikmetės kekšytės vaidmuo...

ELLE PAGE už vaidmenį „Ledinukas“ (Hard Candy), neįtikėtinai stiprus psichologinis vaidmuo, kaip užsispyrusi mažė pagrobia numanomą pedofilą ir bando jam padaryti kastraciją...

Geriausias jaunosios kartos aktorius:

HALEY JOEL OSMENT už vaidmenį „Dievo šukės“ (Edges of the Lord), dievaži, jei tai būtų vėl „Dirbtinis intelektas“, tai sakyčiau jam oskariuką mažą, tačiau aktorius sukūrė daug neblogų vaikystėje vaidmenų, o „Dievo šukės“ yra kažkas TOKIO...

DANIEL RADCLIFFE už vaidmenį „Haris Poteris ir mirties relikvijos 2“ (Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 2). Jis niekada nėra ir nebuvo mano mėgstamas aktorius, tačiau suvaidino neblogai, ar ne?

HUNTER McCRACKEN už vaidmenį „Gyvenimo medis“ (The Tree og Life), suvaidinti paauglį, kuris patiria tėvo fizinį ir moralinį smurtą ir suvaidinti brendimo kančias, manau, šitai galėtų ne kiekvienas...

CARLOS PADILLA už vaidmenį „Nekalti balsai“ (Voces Inocentes), berniukui įbrukamas šautuvas ir sakoma, jog jis turi žudyti viską, ką sutinka, o Čeva negali suprasti karo, jam niekas nieko nepaaiškinama...

Geriausias metų filmas:

DŽIA (Gia) už tai, kad sukrėtė, parodė Angelinos Jolie talentą ir dar savaitę leido mąstyti apie gyvenimą.

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go) už tai, kad mes vis tiek leidžiame išeiti. Už tai, kad kėlė žmogiškumo klausimus, bandė atsakyti, kodėl mes rūšiuojame žmones į tuos, kurie turi sielas, ir tuos, kurie neturi. Kas būtų, jei žmonės taptų dievais... Šokiravo.

JUODOJI GULBĖ (Black swan) už tai, kad privertė gėrėtis mistine drama iki pat paskutinės minutės, atrasti Portman ir patikėti mistika labiau nei realybe...

PREKYBA ŽMONĖMIS (Human Trafficking) už tai, kad ne tik šokiravo, bet leido būti iš Rytų parduotam kartu su tom vargšėm vergėm į Vakarus ir išgyventi kartu dramą...

BIUTIFUL (Biutiful) už tai, kad leido gėrėtis nuostabia režisūra, gyvenimiška istorija ir nepaprasta žmogaus psichologija...

MANO GYVENIMAS BE MANĘS (My Life Without Me), už tai, kad pritrenkė šis filmas iki širdies gelmių ne tiek savo režisūra, bet savo siužetu ir istorija, pastarąjį šiais metais net žiūrėjau du kartus ir abu kartus kažkodėl apsipyliau akis...

Geriausias metų režisierius:

TERRENCE MALICK už filmą „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life), negalėjau nenominuoti režisieriaus, kuris per abstrakcijas mane privertė išgyventi Žemės ir Visatos sukūrimo istoriją ir pajusti vaikystėje išgyventas baimes ir meiles...

JULIO MEDEM už filmą „Kambarys Romoje“ (Room in Rome / Habitacion en Roma), už tai, kad režisūra pranoko patį scenarijų...

JIM JARMUSCH už filmą „Kava ir cigaretės“ (Caffe and Cigarettes), legenda tapęs filmas ir jo režisūrinis darbas...

ANDRĖJUS TARKOVSKIS už filmą „Stalkleris“ (Stalker), nemaniau, kad toks senas filmas mane taip paveiks savo mirtina paslaptimi ir įtampa, kuri padaroma iš tylos ir žvilgsnio. Šis rusų režisierius – genijus ir baigta.

ALEJANDRO GONZALEZ IRRITU už filmą „Biutiful“ (Biutiful), ar bereikia sakyti, kad tai puikus režisierius, kurio kiekvieną darbą verta pamatyti?

QUENTIN TARANTINO už filmą „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourios Basterds), kuriame neįtikėtinai aštrios įtampos scenos atsikleidžia per neįtikėtiną cinizmą būdingą tik šiam režisieriui...

Geriausia drama:

MAŽI VAIKAI (Littel Chidren) už aktorių meistriškumą ir įtikinamą siužetą.

TRANSAMERIKA (Transamerica) už neįtikėtiną, bet labai gyvenimišką siužetą ir vaidybą apie tėvą transvestitą, kuris važiuoja darytis lyties keitimo operaciją ir sutinka kelionėje savo paauglį sūnų...

MAŽOJO SKARMALIAUS DAINA (Song for a Raggy Boy) už neįtikėtinus faktus apie vaikų auklėjimą krikščioniškoje mokykloje.

DŽIA (Gia) už neįtikėtiną biografinį pirmosios pasaulinės manekenės gyvenimą, vienatvę ir šlovę.

IŠ KITOS PUSĖS (On The Other Side) už įdomų ir painų siužetą tarp turkų ir vokiečių susipynusių likimų...

DIEVO ŠUKĖS (Edges of the Lord) už neįtikėtinai nustebinusį simbolinę sąsają tarp vaikų išgyvenimų genocido metu su Biblijos personažais...

GERESNIAME PASAULYJE (In better World) už įdomų ir intriguojantį siužetą bei psichologinę įvykių grandinė tarp danų ir švedų...

Geriausia komedija:

(P.S. Jų tikrai šiemet buvo nedaug, todėl beveik dauguma ir nominuoti).

PAGIRIOS TAILANDE (The Hangover II) už juoko pratęsimą.

VINGIUOTAS KELIAS NAMO (Due Date) už komedijinę nesuderinamą porą, kuri vis tiek vėliau susiderina.

OPERACIJA: BALTUSIOS PUPYTĖS (White Chicks) už tai, kad nepamenu, kada tiek juokiausi per komediją...

SUNOKUSIOS PAMERGĖS (Braidesmaids) už tai, kad buvo beveik rimta komedija.

AFIGIENA MOKYTOJA (Bad Teacher) už tai, kad Camer Diaz pavarė ir tapo nevykusiai vykusia mokyta.

Geriausias romantinis filmas:

MEILĖ IR KITI NARKOTIKAI (Love and Other Drugs) už tai, kad rimta romantinė komedija parodė visai nebanalų siužetą.

IR VELNIAS DĖVI PRADĄ (The Devil wears Prada) už tai, kad darbas kompanijoje negali būti svarbesnis nei asmeniniai santykiai...

VIENA DIENA (One Day) už tai, kad yra kasmet viena diena diena, kurią sulipdžius išeina visas gyvenimas...

Geriausias metų siaubo filmas:

DŽIULIJOS AKYS (Los ojos de Julia) už neįtikėtiną įtampą ir nebanalią istoriją.

KITI (The Other), už tai, kad buvo gėda, kad anksčiau nemačiau šito siaubo šedevro...

PARANORMALUS AKTYVUMAS 2 (Paranormal Activity 2) už tai, kad nelabai nuvylė pirmąją dalį.

RAKTAS (The Skeleton Key) už tai, kad ir Holivudas gali sukurti visai įdomų, įtaigų siaubo filmą be kraujo.

Geriausias metų dokumentinis filmas:

SOVIETŲ PASAKA už neįtikėtinus faktus (klausimas ar tikrus?), kurie šokiruoja apie mūsų istoriją...

ŽEMIEČIAI (Earthlings) iki ašarų šokiruojanti dokumentika apie tai, ką mes darome su gyvūnais.

ĮLANKA (The Cove) apie delfinų skerdynes Japonijoje ir korupciją pačiose korporacijose, kurios gelbsti gyvūnus...

ŽLUGUSI RESPUBLIKA (Fall of the Respublic) sencacingoji dokumentika apie Obamą ir tai, kas iš tikrųjų slepiasi jo užnugaryje...

LAIKO DVASIA 3: JUDAM PIRMYN (Zeitgeist 3) už numanomos tiesos atskleidimą ir visišką proto sujaukimą.

Originaliausias siužetas:

GIMIMAS (Birth) už tai, kad moteris gali mylėtis su vaiku, nes vaikas pajėgus įtikinti, kas jis jos vyro inkarnacija...

LEDINUKAS (Hard Candy) už tai, kad paauglė leidžiasi suviliojama pedofilo ir po to jį nugirdo ir kankina skalpeliu, imituodama kastraciją...

MĖNULIS (Moon) apie nesibaigiančią žmogaus keitimo grandį, kai nežinai, kelintas klonas tu esi ir kieno prisiminimus tu turi...

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go) už tai, kad filmas prasideda kaip eilinė drama apie vaikus, bet staiga supranti, jog kažkas čia negerai ir tuos vaikus augina vienam baisiam eksperimentui...

TIKAMPIS (The Triangle) už tai, kad siaubo trileris gali būti įdomus siužetu, režisierius sukūrė uždaro rato mechanizmą, kuriame, patikėkite, niekas nenorėtų iš Jūsų atsidurti...

STALKERIS (Stalker) už tai, kad žmonės bėga į ten, kur yra baisi vieta, bet nežino kodėl...

SINEKDOKI, NIUJORKAS už tai, kad režisierius stato savo gyvenimą, kuris ką tik įvyko, atsikartojantys motyvai ir visa kita... siužetą turėjo sukurti beprotis.

JUODOSIOS GYVATĖS DEJONĖ (Black snake moan) už tai, kad nuo seksualinių aistrų galimą gydyti pririšus moterį savo namuose prie 20 metro lenciūgo.

Geriausias metų animacinis filmas:

ILGO PLAUKO ISTORIJA (Trangled) už tai, kad pasijutau, kaip Disnėjuje.

BJAURUSIS „AŠ“ (Despicable Me) už tai, kad blogiukas, kuris iš tikrųjų yra gerietis, moka pralinksminti.

KUNG FU PANDA 2 už tai, kad stora apsirijusi Panda dar gali sukelti šypseną po pirmosios dalies triumfo ir antrosios nuosmukio.

Geriausias metų lietuviškas filmas:

VAIKAI IŠ „AMERIKOS“ VIEŠBUČIO už tai, kad priminė mano tėvų jaunystę.

STIKLO ŠALIS už estetiškumą.

NIEKAS NENORĖJO MIRTI už tai, kad Žalakevičius sukūrė nepaprastai psichologinį filmą, kuris buvo pripažintas Sovietų Sąjungos šedevru.

ELZĖ IŠ GILIJOS už tai, kad kuršių mitai atgimė XIX amžiaus terpėje.

Metų nusivylimas:

KUNIGAS (Priest) už tai, kad banalesnės fantastinės istorijos dar nemačiau.

ATGAL Į GAMTĄ (Into the Wild) už nesuvokiamas motyvacijas, nevykusią psichologiją ir bereikšmį žmogaus blaškymąsi be tikslo.

MANOLETĖ (Manolete) už tai, kad estetika ir aktoriai neišgelbėjo nesąmoningo filmo.

PASKUTINIS TARIFAS (Deadline) už tai, kad neįdomesnio trilerio ir siaubo filmo reikėtų paieškoti.

PUDRA (Powder) už tai, kad režisierius besąlygiškai norėjo išmelžti manipuliacija žiūrovų ašaras, tačiau jam ne tik, kad nepavyko, jis tiesiog susimovė.

Metų šokiravimas:

SERBIŠKAS FILMAS (A Serbian film) už tai, kad tėvas dulkino savo nužudytą sūnų.

ŽEMIEČIAI (Earthlings) už tuos slapta autentiškus kadrus, kurie atskleidžia, kaip skedžiami ir kankinami gyvūnai.

NEGARBINGI ŠUNSNUKIAI (Inglourious Basterds) už klaikiai įtemptas scenas, kurios nežinia, kaip pasibaigs...

NELEISK MAN IŠEITI ( Never let me go) už tai, kad gyvenimiškai parodė, kaip galima elgtis su žmonėmis ir visa žmonėja tam išlieka abejinga.

MANO GYVENIMAS BE MANĘS (My life wihout you) už tai, kad šitaip galima nugyventi paskutinias gyvenimo dienas.

Geriausias metų serialas:

TIKRAS KRAUJAS (True Blood) už daug sekso scenų ir keistą Sukę, kuri kaip durnelė įsitvėrusi savojo vampyro...

VAMPYRO DIENORAŠČIAI (The vampires diaries) už nesibaigiančią siužetinę įtampą ir gražius aktorius.

SIMPSONAI (The Simpsons) už tai, kad 22 sezonas ir toliau juokėsi iš mūsų ydų ir stereotipų.

Geriausias miuziklas:

BURLESKA (Burlesque) už gerus balsus.

SVAJONIŲ MERGINOS (Dreamgirls) už neblogą siužetą ir gerus balsus.

MULEN RUŽAS (Moulin Rouge) už dekoracijas ir Kidman grožį.

Geriausias garso takelis:

(P.S. Kadangi man žiūrint kino filmus, labiausiai imponuoja ne muzika, o labiau daina, tai nominantai labai ryškūs dainų atstovai).

CHER filme „Burleska“

CHRISTINA AGUILERA filme „Burleska“

JENNIFER HUDSON filme „Svajonių merginos“

JUDY BRIDGEWATER filme „Never let me go“

Metų daugiausiai sulaukęs diskusijų filmas:

(P.S. Tai filmai, kurie manyje daugiausiai sukėlė kažkokių prieštaravimų, apmąstymų ir t.t.)

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go)

DŽIA  (Gia)

ATGAL Į GAMTĄ (Into the wild)

GYVENIMO MEDIS (The tree of Life)

Metų knygos ekranizacija:

DŽEINĖ EIR (Jane Eyre) už gera vaidyba ir spalvas.

STEPFORDO MOTERYS (The Stepford wives) už linksmą ir šiek tiek fantastinį siužetą, kuris susižiūrėjo labai linksmai ir vykusiai.

NELEISK MAN IŠEITI (Never let me go) – tai daugiausia nominacijų šiais metais sulaukęs filmas, už tai, kad filmas nenuvylė knygos.

VERTĖJA (The Interpreter) už tai, kad Nicole Kidman išgelbėjo filmą, o režisierius perteikė iš knygos įtampą ir intrigą.

RAUDONKEPURAITĖ (Red Riding Hood) neprasta Raudonkepuratės interpretacija.

BREMO STOKERIO DRAKULA (Dracula) už tai, kad per 20 metų filmą galimą žiūrėti, tarsi jis būtų pastatytas dabar.

KELIAUTOJU LAIKU ŽMONA (The time traveler‘s wife) už neįtikėtino siužeto perkėlimą į filmą, kuris giliai mane sujaudino.

Lankytojų geriausiai įvertintas filmas:

(P.S. Daugiausia diskusijų ir žiūrimiausiu šių metu filmu tapo?)

JUODOJI GULBĖ (Black swan)

TADAS BLINDA. PRADŽIA

MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE (The Girl with the Dragon Tatto) 

Štai ir baigėsi, mielieji, Maištingos Sielos Sidabrinio Drugio Apdovanojimai. Belieka tikėtis, kad Pasaulis nesugrius ir dar kitais metais padarysime kažką.

Jūsų Maištinga Siela