Argentina - mano sielos šalis

Argentinos vėliava.

Argentina nuo seno garsėja geru vynu.

Argentinos žemėlapis.

 Buenos Aires. Pats miestos centras ir širdis.

Argentina ribojasi su Čile, o ten - gausybė kalnų.

Į Buenos Aires ateina rytas. Dievaži, kaip Niujorkas.

Diego Maradona - Argentinos pasididžiavimas ir legenda.

Viršuje "Iguazu" kriokliai, kurie riboja Argentinos ir Brazilijos sieną.
Žemiau - spalvingasis La Boca kvartalas.

Sveiki visi,

Man visa knietėjo parašyti kokį straipsniuką apie Argentiną. Visada ten norėjau nuvykti, žinot, Buenos Airės, naktinis gyvenimas, prirūkyti tango kvartaliukai, akordeonas ir aistringas trepsėjimas į medines grindis, aistringos moterys, skvarbūs vyrų žvilgsniai, spalvotasis La Boca kvartalas ir viskas kaip vienas didelis stebuklas.

Argentina pripažinta viena tolerantiškiausių Lotynų Amerikos žemynų šalių, o jos sostinė Buenos Airės yra vienas didžiausių pasaulių miestų, kuris su visais priemiesčiais talpina apie 11 milijonų gyventojų, o pačiame epicentre gyventojų kiekis arti trijų milijonų. Sunku įsivaizduoti tokius skaičius ir kiekius vienoje vietoje! Niekada nesu buvęs Argentinoje, bet tai yra viena geidžiamiausių mano šalių, kurią norėčiau aplankyti. Argentina man visada yra kaip neišsipildžiusi svajonė, o tie žmonės, ta kultūra, kuri ten vystosi, gyvena kažkurioje mano sielos dalyje. Ar Jūsų pačių retkarčiais neapima toks jausmas, kad turite kažkokį giminingą ryšį su kažkuria tautą, jos kultūra ir istorija? Manęs irgi.

Simpatiją Argentinai jau turiu seniai. Juk tai visiškai laukinis kraštas! Bent jau toks buvo prieš penkis šimtus metų! Pas mus kūrėsi jau pirmasis universitetas, o ten dar tik užkariautojai pradėjo įkurdinėti Buenos Aires. Štai kokia sena yra Lietuva, o mūsų šalies samprata ir mentalitetas siekia tūkstantmečius, palyginus su jaunute Argentina ir kitomis Šiaurės ir Pietų Amerikos šalimis. Buenos Airės labai gražiai išsiverčia į lietuvių kalbą – Geri Orai. Manoma, kad šį pavadinimą sostinė ir gavo dėl įkūrėjo suteikto pavadinimą dėl gerų orų Argentinoje.

Šiaip mane visada stebina tai, kai pas mus Kalėdoms žmonės tikisi sniego, dienos sutrumpėjusios iki nago juodumos, o ten žmonės Kalėdas švenčia įsijungę ventiliatorius – juk vasara. Buenos Airėse beveik niekada nesninga. Turiu vieną pažįstamą, kuris prieš kokius keturis metus man vasarą (Lietuvos sezoniniu laiku) atsiuntė nuotrauką, kaip Buenos Airėse sninga. Straipsniai rašė, kad paskutinį kartą Buenos Airėse sniegas buvo pasirodęs tik 1918 metais. Man belieka tik įsivaizduoti, kaip ten buvo nustebę žmonės, kurie per savo gyvenimą net nebuvo įšvykę toliau į pietus, kur pas juos šalčiau ir niekada nebuvo matę sniego. Tikriausiai turėjo labai džiaugtis. Taigi Gerų Orų miestas ir jos kultūra... Kiek teko domėtis ir klausinėti, kad Argentinoje visgi nėra labai saugu, žinoma, yra super saugių ir puikiai sutvarkytų kvartalų turistams, bet patys vargingesnis vietiniai gyventojai, kurie nuoširdžiai lanko bažnyčią, eina į darbą, o vakarus leidžia prie TV ekranų, laidų, žinių ir muilų operų, gyvena kur kas paprastesnį gyvenimą. Tokie žmonės pirmuosiuose aukšto namuose būtinai įsirengs grotas, nes nesaugu būti naktimis kai kuriose vietose ir kvartaluose.

Argentina 2002 metais patyrė labai didelę ekonominę krizę, todėl išaugo didelis nedarbas ir padaugėjo vagysčių ir t.t. Nežinau, kaip šalis atlaikė šiuos sukrėtimus 2009 – 2011 metais, būtų įdomu sužinoti, bet šalis turi visai, sakyčiau, neprastą prezidentę, kuri neseniai buvo išrinkta antrai kadencijai. Tikriausiai argentiniečiams tiko ir patiko jos valdymas...

Jei Jums pasakyčiau „Argentina“, ką Jūs pirmiausia pagalvotumėte? Kokios asociacijos kyla? Be tango ir vyno? Ogi futbolas! Jeigu mes dieviname krepšinį, tai visų argentiniečių „antroji religija“ – futbolas ir Diego Marodana, kuris 1978 metais savo šaliai padėjo laimėti Pasaulio Čempionų auksą. Ne paslaptis, kad Lotynų Amerikoje geriausiai futbolą žaidžia Argentina ir... Brazilija. Todėl visai natūralu, kad argentiniečiai nemėgsta brazilų, o brazilai argentiniečių. Ne, ne dėl politikos ar kokios konkurencingos ekonomikos, o būtent dėl futbolo. Tas pyktis galbūt yra tik tarp pačių aršiausių fanų, tą pajutau ir savo Facebook‘e, kuriame turiu vieną pažįstamą lietuvį, kuris jau daugelį metų gyvena Brazilijoje ir šis savo anketos sienoje parašė, kad aplinkui visi brazilai džiūgauja, kad lietuviai krepšinyje nugalėjo Argentinos ekipą, nes ne kiekvieną dieną neva argentiniečiai gauna į kaulus. Sunku su tuo sportu, ji kaip ir politika... O štai Argentina Olimpinė čempionė krepšinio rungtynėse, nugalėjusi ir Lietuvą, ir visus varžovus, o  mums kone beliko nusprogti iš pavydo, tariant liaudiškai. O patys argentiniečiai tik paklaksėjo akytėmis, na, kas jiems tas krepšinis, jei jie turi futbolą. O mes tikriausiai būtume šventę kokį mėnesį dėl gautų medalių, tačiau aplinkui tikriausiai kitataučiams tai ir nerūpėtų. Visi mes mokame sureikšminti savas pergales ir pamiršti kitų laimėjimus.

Turiu tokį pažįstamą lietuvių išeivės anūką Rosario mieste (berods, antrame pagal dydį Argentinos mieste), kuris man taip pat rodė vaizdus, kaip pačioje Argentinoje kovojama futbole, nes šalyje esti ne viena stipri rinktinė, o nepatenkinti fanai kelia riaušes po varžybų, todėl matytame reportaže galėjau įsitikinti, koks iš tikrųjų karštas argentiniečių būdas.

Kalbant apie Argentinos ryšius su Lietuva, galiu pasakyti, kad šioje šalyje tikriausiai antra po JAV daugiausiai emigrantų lietuvių po Antrojo Pasaulinio karo, kai atėjo sovietai. Ten mūsų lietuvių, kaip manoma tuo metu nusėdo apie 30 – 40 tūkstančius. Nemaža dalis, ar ne? Tas pats draugas iš Rosario, rodė kelias savo močiutės nuotraukas, kuri yra lietuvė, pats draugelis ir jo tėvai lietuviškai nekalba, tačiau pats yra didelis Lietuvos fanas. Jis man ispanų kalba, argentinietišku dialektu pasakojo apie stiprią lietuvių bendruomenę Argentinoje, rodė nuotraukas ir t.t. Galbūt ten niekas jau ir nekalba lietuviškai, tačiau ten nusėdusi lietuvių jau argentiniečiais tapusi karta mielai rengiasi mūsų tautiniais rūbais, klausosi dainų ir su didelėm simpatijom kalba apie mūsų šalį. 

Šiaip ten seni žmonės labai gerbiami ir mylimi. Gal ne visur ir ne visada, bet dažniausiai taip. Jų įprotis visada bučiuotis susitikus į žandus – puikus! Seneliai savo vaikų ir anūkų nebūna pamiršti, jie prižiūrimi, dažniausiai nesėdi senelių namuose, nekalbu apie visus, tačiau tokia tendencija tikrai yra.

Na ir pati Argentinos gamta, kaip be jos? Gamta nuo atogrąžų miškų prie Brazilijos ir nuostabiųjų krioklių iki pat Antarktidos. Didžiąją dalį Argentinos užima Patagonija, tokios lygumos panašios į stepes, kur auginamos avys ir kiti galvijai. Šiaip Lietuvoje ne daug produkcijos esu pastebėjęs iš Argentinos. Turiu įdomų įprotį – visada mėgstu pažiūrėti iš kokios šalies yra atkeliavęs produktas. Daugiausiai tai būna žemės riešutai ir vynai. Ak, kaip galėjau pamiršti vynus! Raudonas ir sausas vynas iš Argentinos yra pats mano mėgstamiausias! Apskritai mėgstu Argentinos ir Čilės vynus – jie nuostabūs! O ir Lietuvoje vis labiau ir labiau populiarėja jų produkcija, o ir džiugu, kad iš tolimų šalių importas gali dominuoti su vietiniais ispanų, italų ir kitais Europos vynais.

Jei kada nuvykčiau į Argentina... Ne, gal geriau apie tai nereikia. Graži Tu ir iš tolo, kol dar nesu ten, kol dar nepamačiau visų tų dydžių, mastų, kultūrinių maišačių, norisi išlaikyti Argentiną širdyje tokią, kokia ji yra. O ji – nuostabi, mėlyna, kalnuota ir lygi, skaidri ir uždeganti, aistringa ir šviesi, tikinti ir mylinti.

Gal ne dabar, gal ateityje... Kas žino, gal ir kitame gyvenime, bet tai visai nebaisu. Juk aš ten būsiu.

Jūsų Maištinga Siela