Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu, viena koja kažkur nusisuko. Bandžiau surinkti tuo pačiu ir savo slenkančius plaukius, vonioje, prie veidrodžio juos klijuoti su lipnia juosta. Ne, ne sau, bet veidrodžiui. Suprantama, kad galėtų atspindėti mane, kai manęs paties veidrodyje nebus. Juk ir nuslinkę plaukai, kažkodėl vis tiek priklauso man, JIE GIMĖ IŠ MANĘS! Derėtų džiaugtis, bet manęs neapleidžia paikos mintys, jog noriu nusiskusti galvą plikai, maištauti su savo kūnu. Padovanočiau visus plaukus veidrodžiui, kad galėtų dar daugiau manęs atspindėti. Tai ne egoistiška, tai paguodžia, kitaip sakant, teikia drąsos, juk svarbu gyvenime susikurti tikslą, sako visokie išminčiai.
Slenka plaukai, slenka ir laikas, tik laikas niekada tarytum slibinas ir chimeros galvos nebeatauga. Sako, kad reikia užfiksuoti kiekvieną gyvenimo akimirką, gal ir tiesa, todėl kaip beprotis ir lakstau su fotoaparatu, bandau sugaudyti tas akimirkas, bet staiga pagalvoju, kad tai tampa butaforiniu, reprodukciniu gyvenimu, gyvenimu prieš fotoaparatus, o ne sau. Paslėpkite nuo manęs fotoaparatą, bet ne tiek, kad negalėčiau jo surasti. Nors ir tąkart, Kernavėje, išsigandau, kad pamečiau akinius, širdis tąkart apšalo: „Negi ir vėl pamečiau?“, staiga suvokiau, kad akiniai man ant galvos, bet per storas garbanas jų nepajutau. Dingtelėjo, kad baisu sirgti Alzhaimeriu, todėl jau paskubėjau nusipirkti triuškinantį romaną panašiu pavadinimu, sako, niekas jos nebaigia skaityti neapsiverkęs. Dar sykį pagalvojau, kad ta knyga sutverta man, ne tam, kad prisiminčiau, kad akiniai ant galvos, bet tam, kad eilinį kartą išprievartaučiau savo sielą pririštą prie stulpo. Taip, esu mazochistas, dievinu ir myliu tragiškas, sukrečiančias istorijas, kurios, ačiū Dievui, neatsikartoja mano gyvenime. Sukrečiančios istorijos, literatūra, filmai mane dirgina, tiksliau dirgina smegenų neuronus, jeigu tikėsime, kad žmogus tėra tik smegenų dėžutė, smegenys tolygu sielai.
Baigėsi sesija, pasijutau tarsi įkopęs į Everestą, nors pačios sesijos metu net Marianų įdubos nepakaktų apibūdinimui. Ateina kūrybinių minčių, nenoriu tikėti, kad tas kūrybinis potencialas kyla iš smegenų dėžutės, tai turėtų būti dar ir kažkas daugiau... Žinot, ką? Netikėkite mano žodžiais, nes viskas, ką čia dabar parašiau tėra tiek fantazijos, tiek ir realių momentų išgyvenimų sintezė. Bet argi nenuostabu, kad žodžiais galima nuausti skirtingų tiesų kilimėlius? Kiekvienas iš žodžių nusimezga, nusineria, nusiaudžia, susilopo savo tiesos kilimėlius ir pasideda ant jų batus, kurie vieną gražią dieną dingsta ir tik kilimėlis dar prisimena, kad ant jo stovėjo batai... Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą