PROUST M. 2004. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. Vilnius: Vaga.
Sveiki, literatūros
mėgėjai,
Viena didžiausių
svajonių jau seniai buvo prisiliesti prie legendinio literatūros korifėjų
Marcel Proust ir jo gyvenimo kūrybos ciklo Prarasto
laiko beieškant, kurio visas dalis turime išverstas į lietuvių kalbą: Svano pusėje, Žydinčių merginų šešėlyje,
Germantų pusėje, Sodoma ir Gomora, Kalinė, Pabėgėlė Albertina ir Atrastas laikas. Kai kur gali šie
pavadinimai varijuoti, kadangi nėra galutinai sutarta dėl tikslaus jų vertimo.
Prarasto
laiko beieškant. Svano pusėje – tai pirmoji septinių
dalių romanų ciklo dalis. Žinote, prieš pradedant skaityti šį kūrinį, reiktų
žinoti, kad tai kūrinys iššūkis net pačiam didžiausiam knygų gurmanui. Taip,
tai gali būti malonus iššūkis arba nuviliantis, bet dėl to pats kūrinys
neturėtų būti kaltinamas. Savaime suprantama, Prarasto laiko beieškant, nesuskaitysi keliais pritupimais supamajame
fotelyje ar hamake – tai tekstas gurmanui, kuriame yra formulė, ta intonacija,
ta mintis, kuri reikalauja lėto skaitymo, todėl nerekomenduoju šios knygos
lengvam savaitgaliui prie jūros ar šiaip sergant patale, bet, aišku, pabandyti
galima, tačiau man skaityti lengva nebuvo. Skaitymas visų pirma asocijuojasi su
malonumu, o Prarasto laiko beieškant
malonumas patiriamas neskubant, atmetus pretenzijas į stilių, netgi priešingai
– reikia ieškoti savyje santykio su subtiliu M. Proust teksto stiliumi,
raiškos, minties bei pasakojimo struktūromis, kurios yra sudėtingos,
daugiasluoksnės ir XX amžiaus literatūros kontekste novatoriškos.
Žinoma, tai įspūdinga
knyga. Neginčiju, kad ji man padarė be galo gerą įspūdį, nors vietomis ir
„buksavausi“, priekaištavau, kad pernelyg užtęsta, pernelyg sentimentalu,
pernelyg sureikšminta, netgi pykau už pasikartojimus, kurie tuo metu, kai skaičiau,
atrodė, kad niekur neveda tik prie gražbyliavimai, žodžių pompastikos. Tačiau
ta dvikova tarp manęs ir teksto buvo įdomi, verta pergalės. Verta mano
pralaimėjimo.
Prarasto
laiko beieškant. Svano pusėje – tai tikra žodžių katedra.
Kitaip ir nepasakysi, kaip tik Vytauto Bikulčio straipsnio Prarasto laiko katedra, kuris buvo publikuotas 2004 metais šio
romano leidime. Šis straipsnis leido artimiau susipažinti ne tik su kai kuriais
esminiais Marcel Proust gyvenimo faktais, bet ir konstruktyviai pažvelgti į XX
a. pasaulinę literatūrą. Vytautas Bikulčius savo straipsnyje mini apklausų
statistikas iš Švedijos ir Prancūzijos, kuriose buvo apklausta, kas, anot
apklausos dalyvių, yra didžiausias literatūros patriarchas. Prancūzijoje vienareikšmiškai
buvo nurodomas M. Proust‘o romanų ciklas Prarasto
laiko beieškant, o Švedijoje ši jis tapo antruoju po Don Kichoto. Labai įdomu, kaip šioji apklausa suskambėtų Lietuvoje
šiomis dienomis. Balta drobulė? Altorių
šešėlyje? Dievų miškas? Rugiuose prie bedugnės? Musių valdovas? Faustas?
Kas dabar žino, bet tokius tyrimus būtų galima padaryti.
Grįžkime prie M.
Prousto ir jo Prarasto laiko beieškant.
Svano pusėje, kuri savo apimtimi irgi
nėra vienos nakties knygelė, reikalauja šiokio tokio maratono. Pirmąją šio
ciklo dalį sudaro trys skyriai: Kombrė,
Svano meilė ir Vietovardžiai: vardas.
Būsiu labai subjektyvus ir pasakysiu, kad iš visų šių dalių didžiausią įspūdį
padarė Kombrė, netgi paslapčiomis
šiam skyriui sukūriau eilėraštį, kurio, aišku, nepublikuosiu. Bent jau kol kas.
Nuostabus stilius, atminties, laiko ir erdvės vitražas – aišku, sureikšmintas,
bet nuo to jis tik dar nuostabesnis. Be jokios abejonės jau šiame skyriuje
aiškėja psichoanalizės principas, o juk M. Proust‘as yra laikomas vienas pirmųjų
psichoanalizės skleidėju grožinėje literatūroje – čia galima įžvelgti daug
filosofinių srovių įtakos, pradedant Z. Froidu ir pabaigiant K. Jungu. Ilgi,
poetiški ir sodrūs sakiniai, kuriuose jausmas, kvapas, emocija, prisiminimas
susivijęs į vientisą raizgalynę. Ir iš tikrųjų, pradėjus skaityti romaną,
pasijunti įžengęs į nuostabią katedrą. Ne tik žodžių, bet ir to, kas
nepagaunama. Įspūdis toks, kad pasakotojas vaikosi prisiminimus, bando juos
prikelti ir iš naujo išgyventi potyrius. Nuostabus jausmas, kai mirkant
sausainį į arbatą, galima prisiminti ištisą miestelį su jų gyventojų likimais –
pirminis šio romano pavadinimas skambėjo Sodai
arbatos puodelyje. Nuostabus atminties juslių žemėlapis.
Antroji Svano pusėje dalis vadinasi Svano meilė pasirodė šiek tiek per
sentimentali, nors lygiai tokia pat geniali. Čia daugiau veiksmo, kadangi
veiksmas vyksta dar prieš pasakotojui gimstant, todėl pasakojimo pobūdis iš
esmės skiriasi, skiriasi ir tam tikros laikmečio tendencijos. Šioji dalis man
panašėjo į prieš kelerius metus skaitytą Stendalio Raudona ir juoda – daug sentimento, meilės išraiškos; mylėti pačią
meilės idėją, nepaisant moralės naštos. Trečioji dalis vadinosi gana neįprastai
Vietovardžiai: vardas, kuriame
jaunasis pasakotojas pirmą kartą susitinka su Žilberta (Odetės ir Svano dukra),
ją įsimyli, ir iš esmės atkartoja Svano
meilės kančių kelią. Įspūdingai aprašomas Bolonės miškas, kuriame lyg
izoliuotoje gamtos katedroje klesti prostitucija, meilė, moralė ir kt.: Mat medžiai tebegyveno savą gyvenimą ir
nubyrėjus lapams ji dar skaisčiau spindėjo ant kamienus gaubiančio žalio aksomo
ar amalo rutulių baltame emalyje, kurie, apvalūs tartum Mikelandželo „Pasaulio
sutvėrimo“ saulė ir mėnulis, laikėsi pasklidę tuopų viršūnėse. Bet kadangi
medžiai, jau prieš daugel metų savotiškai suskiepyti, norom nenorom gyveno
drauge su moterim, tai man atmintyje prikėlė jie driadę, vikrią ir įraudusią
aukštuomenės gražuolę, kurią jie dengia savo šakomis, idant ji pajustų, kaip ir
jie patys, rudens meto galybę; jie priminė man tą laimingą mano patiklios
jaunystės laiką, kai aš godžiai veržiaus į tas vietas, kur moteriškos
elegancijos šedevras turėjo valandėlei įsikūnyti tarp lapų, nesąmoningų jos
bendrininkų (p. 397-398).
Rašytojas Marcel Proust.
Šią knygą sunku
prisiminti, turiu galvoje, sunku pasakyti, kas joje vyko, apie ką ji? Žinoma,
apie meilę, bet ne tokią, kokią mes esame įpratę skaityti Svajonių romanų serijoje – tokių knygų apskritai reiktų leisti
mažiau. Laikas šiame romane yra labai svarbus, nes jis yra varomasis pasakotojo
variklis – romanas prasideda prieš pasakotojui užmiegant, kada mintys ir
jausmai leidžia prisiminti. Romano eigoje pasakotojas vėlei trumpam sugrįžta į
savo kambarį ir prisimena naujus dalykus. Laikas netolygus – Svano meilės dalyje pasakotojas netgi
grįžta dar toliau į praeitį, tada, kai pasakotojas net nebuvo gimęs. Laikas romane
yra ir kertinis romano struktūros komponentas, nes pagal jį sudaromi skyriai,
laiko šuoliai.
Tikriausiai iš knygos
labiausiai prisiminsiu gudobeles, varpinės aprašymus, „sergančios“ tetos ir jos
tarnaitės Fransuazos charakterius, tėvą, nuolat kalbantį tik apie orą. Kartais vienas
pasivaikščiojimas mintyse gali atsikartoti tūkstančius kartų ir virsti vis
kitokiu. Pasakotojui nėra svarbu atkurti grynąją tiesą, jo prisiminimai
kintantys, turintys daug prasmių, aliuzijų į kitus kūrinius, kultūrinius
įvykius. Kartais atrodo, jog pasakotojas interpretuoja prisiminimus, o kartais
taip, lyg jis juose gyventų. Ryškus Marcel Proust autobiografiškumo kvapas, bet
kūrinys visgi nėra autobiografija.
Vienas įdomiausių
momentų buvo homoseksualios tematikos atsiradimas romane. Marcel Proust buvo
homoseksualus, tačiau savo romano ašį kuria heteroseksualios meilės pagrindu,
turiu galvoje kūnišką trauką, o ne lyties neturinčią pačią meilės idėją. Romane
esama ir homoseksualių personažų, bet jos moteriškos lyties ir nėra pirmojo
plano personažai. Įdomu ir tai, kad vienas iš ciklo romanų pavadintas Sodoma ir Gomora, kurioje vėlgi kalbama
apie moterų homoseksualumą. Aišku, tuo metu pats autorius savo pirmąjį romaną Svano pusėje laikė nepadoriu, netgi
iškrypusiu, bent jau taip apie šį kūrinį rašė savo motinai laiške – apie tai
daugiau mini Vytautas Bikulčius straipsnyje Prarasto
laiko katedra.
Romanas architektoniškas,
todėl jis vadinamas ne šiaip sau katedra. Iš viduramžių paveldėta kūrinio
architektonika yra skrupulingai sudėliota tarsi vitražas. Pačiame tekste taip
pat daug kalbama apie Kombrės miestelio architektūrą – varpinę, vitražus,
altorių, skulptūras. Ir priešingai – Paryžius romane gana blankus, salonų
pompastiška slogi, bent jau Svano pusėje.
Svarbi muzika – ji ne tik pasakotojo ir personažų dvasinės būsenos diagnozės
kreivė, bet kartu ir kamertonas, kuris skamba pačiame tekste. Pasakotojui svarbu
suvokti garso ir dvasios rezonanso procesą, sužadinti prisiminimus, mylėti
žmones atmintyje, o ne dabartyje, kaip tai nutiko Šarliui Svanui su Odete. Apskritai
mąstymo, atminties procesas, jo fiksacija šiame kūrinyje skamba nuostabiai ir
daro puikios, geros literatūros įspūdį.
Nežinau, su kuo reikėtų
palyginti šį romaną. Deja, mes daugiau neturime jokių pavyzdžių pasaulio
literatūroje. Visi mėginimai kurti taip, kaip M. Proust baigdavosi nesėkme, nes
neįmanoma taikyti interpretacijos ar principo, nes jis vienetinis, unikalus ir
tik Marcel Proust‘o. Jau vien dėl to, kad turime tikrai gerą Aldonos Merkytės Svano pusėje vertimą, galime džiaugtis,
skaitydami šį įstabų kūrinį, kuris tikriausiai bus vienas geriausių šiais
metais mano paties perskaitytų kūrinių, bet neperšokęs griovio, nesakyk „op“,
argi ne taip?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą