Joninių stebuklai

Sveiki,

Jau buvau pagalvojęs, kad sulauksiu pačių pilkiausių Joninių savo gyvenime. Pasirodo iki kaulo smegenų klydau, jos buvo vienos nuostabiausių. Visų pirma, nusprendžiau nuo šiol prie savo ir taip ryškiai per ilgo ir užsieniečiams sunkiai „įkandamo“ vardo pridurti savo prosenelio vardą Jonas (Ir ne dėl to, kad Joninės), galiausiai šis vardą iš hebrajų kalbos išvertus reiškia Jachvės (Dievo) palaimintąjį. O kas nenori palaimintas būti? Taigi, vardo reikšmė, kaip žinia, yra labai svarbi gyvenime, ji formuoja žmogų, jį iš dalies veikia likimą. Antras ir stiprus vardas, manau, man nuo šiol bus savas, nes iki tol laikiausi nuostatos, kad šis vardas „žiauriai“ neįdomus ir kam jis iš vis reikalingas. Dar kartą įsitikinau, kad kaip žiūri, taip ir matai. Reikia kitaip žiūrėti ir kitaip pamatysi. Juolab, jei tiki, kad vardai tau neša sakralinę jėgą, kūrybinę potenciją ir visą kitą „gėrį“.

Joninės nebuvo vien savo antrojo vardo ryšio sustiprinimas. Lietus paženklino šią dieną kaip pilką, sakau, pragulėsiu lovoje skaitydamas knygą, nė velnio. Likimas atsiuntė draugą su tortu, tai sėdėjom ir iki vidurnakčio juokėmės. Juokas apvalo, sakoma. Kad ir kaip ten bebūtų, jaučiausi laimingas, bet iki pilnos laimės kažko trūko, todėl naktį, apie trečią valandą sugalvojau išeiti į lauką. Aišku, lijo, tai vaikščiojau kaip apaštalas ir nesilioviau žavėtis lietumi, buvo baisiai malonu, kai jauti tuos mažyčius lietaus lašelius smengančius į tave. Plaukai prisigėrė lietaus, jie kvepėjo lietumi. Ir pagaliau padariau neįmanomą dalyką, prisivogiau lietaus permirkusių jazminų, prisilaužiau šakelių ir dabar jie virtuvėje ant stalo kvepia savo saldžia esencija. Taigi, prisiskynęs naktį jazminų, trankiausiai kaip naktigonis po asfaltuotas gatves. Buvo taip gera, nežinau, tas lietus buvo tarsi krikšto vanduo, nuplovė visą susikaupusį sunkį, kurį kartais pajauti dėl kasdienybės. Parsiradau namuose jau po keturių, šlapias, bet baisiai patenkintas.

Sugalvojau, kad dar laikas nemiegoti, nors pro langus jau matėsi švintant. Prisidegiau žvakių, meditavau į ugnį ir šviesą, relaksacinė muzika padėjo pasiekti visišką tobulumą. Seniai nesijaučiau taip gerai. Dar taip jaučiuosi ir dėl to, kad ir vėl jaučiuosi iš naujo sutvirtinęs savo ir Dievo ryšį, kai nėra su kuo pasikalbėti, visada galima pasikalbėti su Dievu.

Stipresnių ir geresnių Jojinių negalėjau tikėtis. Gyvenimas yra nuostabus, jei į jį ne šiaip sau žiūri, bet kai žiūri į jį kaip į stebuklą.

Jūsų Maištinga Siela

Kur dingo saulė?

Sveiki,

Šiandien esu pagrįstai piktas ir nepatenkintas. Taip, netgi ir aš galiu būti piktas, surūgęs ir nepatenkintas ir tai nėra vien tik maištas prieš savo begalinį džiaugsmą. Dabar klausau trankios muzikos ir noriu rėkti. Jau tris dienas neišėjau iš buto per tą prakeiktą lietų. Na gerai, lietus gali būti nuostabus ir puikus, bet Lietuvoje juk yra vasara! Tai prašau, užsakykite 1657 numeriu man geros vasaros. Saulės man reikia, o ne vandens, nes jau prisimirkau toje vonioje, noriu bronzinio įdegiu, noriu trintis aplink Vilniaus gatves ir galiausiai noriu švęsti Jonines! Ant kalvų, su laužais kaip mūsų senos pagonių laumės. Bet, regis, gamta tyčia krečia pokštus ir štai siunčia nesibaigiantį lietų. Dar kartą galima pasakyti, kad planuoti neverta, Dievą prajuokinsi. Gerai, kad bent namuose yra ką veikti, nes kitaip greitai išprotėčiau. Juokauju, nėra ir negali juk būti taip blogai. Galiausiai ir kakava su pienu baigiasi. Anksčiau ar vėliau, per lietų ar per saulę vis vien teks man išeiti į lauką bent jau „apsišopinti“. O kaip Jums tokios „vasariškos“ dienelės?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "108 mėnuliai"

Taigi pagaliau Ivanauskaitės kūryba pasirodė ir anglų kalba, prieš ai jau buvo čekų, estų, latvių, kroatų, vokiečių, švedų ir t.t. kalbomis išvesrti romanai, bet tai pirmas oficialus Ivanauskaitės anglų kalba leidinys. Pridedu www.lrytas.lt straipsnį:

„Jurga Ivanauskaitė yra unikali asmenybė šiuolaikinės Baltijos šalių literatūros kontekste“ (Howard Jarvis, Central Europe Review). „Ji nepanaši į jokį kitą autorių, ir jokiam kitam autoriui nėra pavykę taip nutolti nuo lietuviškosios realybės ir kartu išlaikyti tokį glaudų ryšį su dabartimi (Frankfurter Allgemeine).

Taip Jurgos Ivanauskaitės kūryba pristatoma pirmą kartą angliškai išeidžiamos eilėraščių rinktinės „108 Moons“ („108 mėnuliai“) viršelyje. Į knygą, kurią išleido Airijos leidykla TAF Publishing kartu su The Workshop Press atrinkti eilėraščiai iš dviejų J. Ivanauskaitės rinkinių – „Šokis dykumoje“ („Tyto alba“, 2004) ir „Odė džiaugsmui“ („Tyto alba“, 2007).

Ruošdami rinktinę „108 Moons“ bendradarbiavo du poetai, tikėjęsi skaitytojams perteikti autorės balsą, kupiną sąmojo, nuostabos ir ilgesio – airių poetas, rašytojas ir leidėjas Paulas Perry ir lietuvių rašytoja, vertėja Rūta Suchodolskytė. „108 Moons“ – tai užuojautos, humoro ir pykčio persunkta knyga. Ji išreiškia gilų J.Ivanauskaitės ryšį su budizmu, įamžina jos santykį su mirtina liga, nestokoja drąsos ir žmogiškos šilumos.

Knygos pratarmėje airių autorius Paulas Perry šiltai pasakoja apie savo apsilankymą Vilniuje, bendradarbiavimą su Rūta Suchodolskyte ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybą:

Pavasaris. Perėjęs Katedros aikštę Vilniuje patekau į prietemoje skendintį Lietuvos rašytojų sąjungos vestibiulį aukštomis lubomis. Bare laukiu Rūtos Suchodolskytės, su kuria bendradarbiauju versdamas Ivanauskaitės poeziją. Užsisakau taurę vyno, prisėdu ir išsitraukiu „108 Moons“ rankraštį, primargintą klausimų ir pastabų. Padavėja atneša vyno. Padėkoju, bet jai einant link baro atsistoja kitas baro klientas ir paima už rankos. Groja muzika. Jie ima šokti: tas klientas ir padavėja. Jie šoka valsą, o aš stebiu juos lyg užhipnotizuotas. Panašią transo būseną jaučiu skaitydamas jaudinančius Jurgos Ivanauskaitės eilėraščius. xxx Mudu su Rūta dirbome daugiau kaip penkerius metus.[...] Kai ėmėmės provokuojančios ir labai populiarios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės tekstų literatūrinio vertimo, nieko neišėjo. Užčiuopti originalaus teksto esmę ir gaivališką autorės balsą buvo sunki užduotis. Labiausiai mums rūpėjo perteikti stiprią autorės asmenybę, slypinčią už eilėraščių, o taip pat jos ilgesį, humoro jausmą, gebėjimą kurti vaizdus ir metaforas – tai Jurga buvo puikiai įvaldžiusi – ir atskleisti jos ieškojimus ir veriantį kūrinio tikrumą.

xxx

Eilėraščiai rinkinyje „108 Moons“ – lyg žaibo tvyksniai, nušviečiantys mūsų egzistencijos esmę. Kartais eilės primena išpažintį, kartais jos siurrealistiškos, o kartais itin tikroviškos. Savo žodžius Jurga paverčia burtažodžiais, mįslėmis, užkeikimais.

Jos dvasinė kelionė yra paženklinta erotikos, viename eilėraštyje ji prisipažįsta esanti apsėsta aistros.

xxx

Nusprendėme pavadinti rinkinį „108 Moons“, perskaitę eilėraštį apie 108 mėnulius, pavirtusius rožynu. 108 – budistams ir hinduistams labai svarbus skaičius. Tiksliau – jiems tai šventas skaičius. Maloje yra 108 karoliukai. Hinduistų dievybės turi 108 vardus. Šiva Nataradža šokdamas savo kosminį šokį atlieka 108 figūrų. Tibeto budizme išskiriamos 108 nuodėmės. Yra 108 hindi kšatrijų klanai, kildinami iš Saulės ir Mėnulio dinastijų.

Kai kurie žmonės mėgsta pabrėžti, kad Saulės skersmuo yra 108 kartus didesnis už Žemės, atstumas nuo Saulės iki Žemės yra 108 kartus didesnis už Saulės skersmenį, ir atstumas tarp Mėnulio ir Žemės yra maždaug 108 kartus didesnis už Mėnulio skersmenį.

Filmas: "Motinystė"

Sveiki,

Šiandien pristatau trumpai filmą „Motinystė“ (Motherhood) (2009m.) Tai filmas su nuostabiąja Uma Thurman, dievinu ir myliu šią aktorę. Nors filmas buvo vienas nesėkmingiausiu, pasak prognozių, jis patyrė finansinę fiasko, nesulaukė didelio susidomėjimo. O aš šį filmą parsisiunčiau kaip komediją, seniai, sakau, bežiūrėjau šio žanro filmų, tai po ranka pasimakalavo „Motinystė“, o dar ir aktorė mylima, tai sakau, ko gi man laukti.

„Motinystė“ pasirodo nėra jau tokia banali komedija, sakyčiau, ji iš vis ne komedija, bet reali su romantiniais prieskoniais realybė. Filme kuo puikiausiai pavaizduoti visi motinystės sunkumai, žiūri į tą filmą ir net baisiesi (grožiesi?) visais motinystės privalumais, kai kiekviena sekundė yra suskaičiuota ir paskirta vaikams, o pačios asmeninis gyvenimas nebeegzistuoja. Apie tai ir filmas, aišku, jame esti ir kurioziškų situacijų. Mano nuomone, filmas nėra jau toks prastas, bet, aišku, ir ne toks, kuris sudrebintų žmogų, tai kasdieniškas filmas, nenuobodus, žodžiu, pats tas amerikietiškas standartas, režisūra labai paprasta, tipinė, tik kad paliesta motinystės tema nėra labai nagrinėta.

Siūlau ir jums pažiūrėti šį filmą, kai jau tikrai nebeturite ką žiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dalia Jazukevičiūtė "Anarchistės išpažintis"

Sveiki,

Pristatau Jums Dalios Jazukevičiūtės romaną „Anarchistės išpažintis“. Žinote, ilgai vengiau šios autorės knygų, pastarieji lyg kruša užgriuvo knygynų lentynas. Per pastaruosius tris metus ištisa romanų virtinė: „Juodas kvadratas“, „Dviejų mėnulių baras“, „Stiklinis paukštis“, „Gyvatė keičia odą“ ir dar šis bei tas iš poezijos. Apie Dalios knygas buvau girdėjęs tik vieną – jos lėkštos, per daug skubrios ir visokios kitokios, žodžiu, nieko gero. Gal man mažiau pletkų kaip kokiai bobulkai klausytis ir daugiau vadovautis savo uosle ir kaip tas Vilis Normanas, jeigu apie knygą kalba blogai, vadinasi, ją būtina perskaityti. Bet ranka ilgus metus vis nekilo, sakau, dieve, jaučiu bus eilinis popsas, serialas, o literatūros nulis. Bet visgi išdrįsau įsigyti „Anarchistės išpažintį“ (vos ne kaip „Geišos išpažintis“, manding), kaip geriausią jos romaną – rekomendavo. O aš sakau, kodėl gi ne? Geriau pačiam vieną kartą perskaityti, negu šimtus kartų išgirsti.

Galiu tik pasakyti, kad visada tie pletkai yra perdėti. Visai kaip ir Ivanauskaitės laikais, kai jos romanai buvo peikiami be jokio ryškaus pagrindo. Galiausiai galbūt net iš pavydo, galbūt ir šį kartą taip su Jazukevičiūte? Nesvarbu. Žodžiu „Anarchistės išpažintis“ – deganti knyga pilna skausmo, humoro ir visokiausių aistrų. Skaitėsi lengvai, greitai, įdomiai. Jeigu šią knygą būčiau paėmęs savo skaitymų istorijos pradžioje, būčiau net sukrėstas. Tai nuostabus, tėknus tekstas, aišku, be „agrarinės lietuvių raiškos“. Sukrimtau kaip irisą, išties tenka pripažinti, kad tos mintys apie laisvę, apie moteris, vyrus ir apskritai apie gyvenimą yra gan artimos. Tenka pripažinti, kad būta ir banalių vietų, absurdiškų situacijų, tačiau realiai pagalvojus viską galima pateisinti, kadangi autorė knygą rašė tokį, koks yra gyvenimas, o gyvenime, savaime suprantama, banalybių ir kvailų situacijų neišvengsi.

Kai Lietuvoje po truputį (o gal nuolatos?) ieškomos naujo romano sėkmės formulės, Jazukevičiūtė ėmė iš šmaukštelėjo paprasto gyvenimiško tepalo. Knyga lygi realybei, nors ir su lakios fantazijos prieskoniais. Tai beveik autobiografinis romanas, įtariu nemažai siužetų pasisemta iš pačios rašytojos gyvenimo, todėl galbūt knyga ir vadinama iš jos geriausių, nes kas gyvenimiška ir gyva, tas dažniausiai ir būna geriausia. Bet visgi, aš tokių moterų kaip Katerina (pagrindinė herojė) bijočiau. Pritariu anarchistinėms idėjoms, jos nuostabios, bet jeigu pačiam tektų gyventi su anarchiste – pražūčiau, bijau kad susipjautume ir pasiųstume vienas kitą ten, iš kur negrįžtama. Tai pasakojimas apie kovingą ir ugningą moterį, tikrą anarchistę, tačiau jos anarchizmas kyla iš gyvenimo skausmų. Skausmas slepiasi po charizmatiškos moters kauke, tačiau jis kaskart pratrūksta, vos tik moteris išgeria. Galiausiai viskas sumaišyta su gruboku humoru. Gaunasi įdomi, savotiška knygos nuotaika, kad pagrindinei herojai imi simpatizuoti, kovoti už ją, bet kartu ir jos gailėtis. Tokia tampa „sava“.

Neklauskite apie ką ši knyga. Visai nenustebčiau, jog ji taptų Lietuvos feminisčių Biblija, šiek tiek „važiuojama“ ant vyrijos, bet pripažįstama, kad vyras ir moteris vienas be kito vis vien negali. Šią knygą gali sėkmingai atrasti ir jaunos merginos, kurios nusivylusios savimi, gyvenimu ir meile. Nesvarbu kas tu esi, knyga tiks ir patiks visiems „normaliems“ skaitytojams, ypač tiems, kurie ieško įdomių ir uždegančių minčių apie gyvenimą, patikėkite, mane ši knyga tikrai uždegė, girdėjau, kad kitus net pakeitė, bet pakeisti manęs toli gražu nepadėjo, matyt, jau susiformavau toks, koks esu. Galiausiai tai knyga apie laisvę, savo laisvės atradimą. Tai svarbiausia, gyventi sau ir patirti malonumą iš savo egzistencijos. Tai stiprus kalibras lietuvių literatūros padangėje, bet kartu turintis ir savų trūkumų, kuriuos visokie kritikai, labai mėgsta užuot pateisinę pasmerkti, kas apskritai ir yra lengviausia. Siūlau į šią knygą žiūrėti ne kaip įskaudintos moters kliedesius, bet kaip į retą lietuvių literatūroje sielos išliejimą, išpažintį. Be jokios abejonės ši knyga atras (atrado) savo skaitytoją ir bus mėgiama, bet tuo pačiu turės ir savo opoziciją. Svarbu įvesti į lietuvių sąmonę, kad nėra vien tik blogos ir geros literatūros, yra ir ta, kuri užpildo jų tarpus, manau, Jazukevičiūtės romanas sėkmingai tai ir daro.

Jūsų Maištinga Siela

Knygynų euforija

Šiandien vaikščiojau po Vilniaus senamiestį. Jau ne paslaptis, kad beprotiškai įsimylėjau šį miestą, patinka gilintis į jo istoriją, praeinant pro senus pastatus, gera žinoti, koks baronas tame ar tame name gyveno, koks žydas per getą prie kokios sienos buvo sušaudytas... Žinote, užsukau į knygyną, na kur tau į knygyną, į visus septynis knygynus! Ieškojau vienos ypatingos knygos. Pats smagumas yra pati knygos paieška, kada žinai, kad knyga tikrai reta ir įdomi. Gaunasi knygmedžioklė.

Jau tikrai niekur taip gerai nesijaučiu kaip knygyne! Dar nuostabiai jaučiui vaikščiodamas po Antakalnio kapines, ten tokia ramybė ir gera energija užplūsta, kad nebesinori iš kapinių išeiti, bet juk kempingo ar namo nepradėsi ten statyti, žmonės nesupras. Gera žinoti, kad visada yra kapinės, kuriuose esi laukiamas, ironiškai skamba. Tas pats ir su knygynais! Jau nieko nėra geriau už jaukų knygyną, kada grindų danga išmušta kilimu – minkšta ir gera vaikščioti, skamba skoninga gera muzika, o ne kokia pilna reklamų muzikos stotis. Ir, Dieve, knygų kvapas. Puikus, nuostabus knygų kvapas. Nieko nėra skaniau... Regis, esu visai pakvaišęs dėl knygynų. Čia pajuntu, kad knygos niekada nesensta, sensta tik jų popierius.

O jei knygyne įsikūrusi dar ir jauki kavinukė – tai euforija! Knygos pirkimas – tai tikras malonumas, dabar iš dalies galiu suprasti ir pateisinti tas moteris, kurios mėgsta trintis po kitokias parduotuves, tampyti savo pirkinių maišelius, viena po kitos matuotis batų poras, staipytis prieš veidrodžius. Apsipirkinėjimas yra malonumas, kaikuriems kančia, nieko čia nepadarysi.

Taigi Vilniaus senamiestis pilnas knygynų. Neįsivaizduoju miesto be šių jaukių senovinių krautuvėlių. Visada maloniau knygą įsigyti tokioje krautuvėlėje nei prekybcentriuose, čia niekada nebūna eilių, pardavėjos dažniausiai šypsosi (vargšės „maximos“ kasininkės), jos visada paklaus, gal ko ieškote, o jūs naiviai vildamasis ištarsite knygos pavadinimą arba autorių. Ką čia ir bepridursi, tiesiog gera, kai kažkur senamiestyje egzistuoja ištisa knygynų virtinė, negyvų knygų mauzoliejai, kur kiekviena knyga laukia savo skaitytojo prikeldinimo. Juk tik skaitoma knyga iš tikrųjų tampa gyva.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

Sveiki,

Pristatau Jums talentingo prancūzų rašytojo Andrei Makine romaną „Prancūziškas testamentas“. Lietuvoje pirmasis jo leidimas (abu parengė Tyto Alba) buvo beveik nepastebėtas, knygos tyliai sau po truputį išpirktos, bet leidykla nesuklydo knygą ir vėl perleisdama, parengdama naują, daug geresnį viršelį ir formatą, taigi antrasis leidimas 2007 m. Ši knyga šiuo metu yra prie nukainuotų ir galite tikrai labai pigiai įsigyti tikrai neeilinę istoriją už prieinamą kainą. Ką gi pabuvau ir reklamuotoju.

„Prancūziškas testamentas“ man buvo mažytis atradimas, iki šiol po perskaitymo tebenešioju tą nostalgiją. Dabar, kai knyga keičia knygą, sunku pajusti tokią tuštumą, po kokios nors istorijos. Tuštuma galbūt netinkamas žodis, tai veikiau tos istorijos trūkumas, negi viskas tuo ir pasibaigia- galiausiai klausi savęs. „Prancūziškas testamentas“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas, siejantis anūko ir senelės gyvenimo istoriją. Šiame talentingame romane esti du pasauliai: vakarietiškas (Prancūzija) ir rytų (Rusija). Tai neapsakomo gražių žodžių ir minčių knyga apie žmogaus tapatybę. Ką reiškia būti ir rusu, ir prancūzų? Visą gyvenimą nešti kitoniškumo naštą. Ši istorija driekiasi nuo 20 amžiaus pradžios iki šių dienų. Istorijoje vaizduojamas sunkus Sibiro gyvenimas, tremtys, karo žiaurumai, tačiau tai tėra tik šalutiniai „karkasiniai“ pamatai, tikrasis „Prancūziškas testamentas“ lenda kur kas giliau, jis paliečia žmogiškumo gelmes.

Kaip tai vyksta? Andrei Makine žino, kad pats galingiausias įrankis yra žodis, jis jį meistriškai valdo. Seniai neskaičiau tokio romano, kuris nebūtų romantiškai saldus ir kuris nebūtų pikto maišto, knyga atsisako sarkazmo, atsisako visų prieskonių ir ji vis vien išlieka stebuklinga. Makine atranda pasakojamosios istorijos esmę. Iš tikrųjų romane vyrauja du pasauliai: realusis, kuriame pilna karo, saulės, upių, kvepiančių stepių, tolių, žmonių ir yra kitas pasaulis, kuriame yra žmogaus matomas pasaulis, pastarąjį autorius įkūnija be žodžių, jog kiekvienas regi savo sukurtą pasaulį, bando jį analizuoti. Ta pati upė kitam gali atrodyti visai kito pasaulio upė. Ta pati geležinkelio stotis atsisveikinant kitam gali atrodyti kito pasaulio geležinkelis. Tai knyga, kuri kiekvienam prijaukina pasaulį iš naujo, prijaukina pasalį ne tokį, koks jis yra žiūrint iš šalies, bet tokį, koks yra kiekvienam iš mūsų – individualus.

Žinot skaičiau „Prancūzišką testamentą“ ir svarsčiau, ko manyje yra daugiau: Prancūzijos ar Rusijos? Šiais laikais, kai Lietuva visomis keturiomis lipa į Europos Sąjungą, knygoje aš pajutau būtent Rusiją. Tą stepių ir Volgos vagojamą žemę, tuos beprotiškas Sibiro platybes, užpustytas pirkias, sunkiai dirbančius žmones. Galbūt tai jau mūsų tautai į kraują įaugę, juk tiek laiko buvome Rusijos sudėtyje, tačiau, bet juk mano gyvenimas jau kaip ir „skaitosi“ vakarietiškas, tie madingi Prancūzų restoranai, ūsuoti vyrai, prancūziški batonai, meile kvepiantis Paryžius, Senos upė, parkai... Visa tai atrodė man taip toli. Ši knyga parodė tai, kuo netikėjau, manyje gyvena Rusija, ta magiška šalis, kuri kariavo, okupavo, kuri ir pati buvo nukariauta. Skaičiau tas beprotiškai nuostabias vietas apie Sibiro platybes, apie stepių platybes ir galėjau prisiekti, kad tikrai jutau tą stepių vėją, pučiant į Šarlotės balkoną, tiesą sakant, net ašarą išspaudė. Knygos audinys toks gyvas, kad pamiršau visiškai pasakoti, kas toje knygoje rašoma. O joje – anūko ir močiutės graudi, gyvenimiška istorija, kurios ilgai nepamiršite, ji aplipdyta jų tėvų istorijomis, fragmentais, brendimo laikotarpiais ir tik viskam susidėjus į vieną krūvą, gauname vientisą istoriją su daugybę gyvenimiškų apmąstymų. Įdedu ir man patikusią citatą:

„Tądien karštis buvo baisus. Šarlotė nusiavė savo espadriles ir, pasiraitojusi iki kelių suknelę, įsibrido į upę. Užsiropštęs ant vienos iš salelių, žiūrėjau, kaip ji vaikščioja palei krantą. <...> Ji braidžiojo po vandenį it kokia svajingai nusiteikusi nerūpestinga jaunuolė. Jos atversta knyga gulėjo palikta ant žolės po gluosniais. Staiga vėl išvydau, tik švystelėjusią akimirką, visą Šarlotės gyvenimą. Tai buvo it pulsuojančios, besikaitaliojančios šviesos: Prancūzija mūsų amžiaus pradžioje, Sibiras, dykuma ir vėl beribiai sniegynai, karas, Saranza... Dar niekada neturėjau progos iš taip arti stebėti kieno nors gyvenimą – nuo pradžios iki galo – ir tarti: šis gyvenimas baigėsi. Šarlotės gyvenime nebus daugiau nieko kita, tik ši Sanzara, ši stepė. Ir mirtis“ Štai taip anūkas kalba apie vandenyje braidančią senelę. Anūko ir senelis santykis irgi įdomus, šiltas, nepaprastas, brangus. Anūkui senelė graži netgi ir sena, tarytum jauna moteris, tai driekiasi per visą knygą. Juos sieja prancūzų kalba, su kuria niekur kitur Rusijoje nepabendrausi, jas sieja visa giminės istorija. Ak, kokia tai istorija, Jums tiesiog reikia ją perskaityti, tai žodžiais neapsakoma.

Pats autorius Andrei Makine taip pat yra sibirietis, šita jo knyga yra autobiografinė. Jis taip pat turėjo senelę Šarlotę, jis taip pat emigravo į Prancūziją, daug skurdo, bet 1995 m., pasirodžius „Prancūziškam testamentui“, staiga išpopuliarėja, susišluoja prestižiškiausius apdovanojimus ir tampa labai žymus. Makine 2009 m. lankėsi ir Vilniaus knygų mugėje, davė ne vieną interviu, teko ir man jį matyti, tai tikrai paprastas, nuoširdus žmogus. O kai pagalvoji, kad šitas romanas yra visas jo gyvenimas, net pašiurpstu, ir visgi tai tiesa, kiekvienas iš mūsų pasaulį susikuria tokį, kokį jį norį matyti.

Jūsų Maištinga Siela