Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "Marija Egiptietė"

Sveiki visi,

Vidmantė Jasukaitytė – viena idomiausių lietuvių moterų rašytojų. Kai kam dar ir nežinoma, bet ją drąsiai galime statyti prie tokių vardų kaip Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Vanda Juknaitė ir t.t. Jasukaitytė turi savo skaitytojų ratą, todėl galbūt ne visiems ji ir prieinama dėl to kaip ji rašo ir apie ką rašo. Aš žinau tris Jasukaitytes: pirmoji poetė, kuri rašo nuostabius pilnus skausmo ir ilgesio eilėraščius, antroji pagarsėjusi savo religinės tematikos kūriniais ir trečioji, kovotoji Jasukaitytė, kuri rašo apie sovietmetį, KGB ir kitus užkulisius. Trys Jasukaitytės. Trys skirtingi tipai. Garsiausi jos kūriniai: “Po mūsų nebebus mūsų”, “Aš nužudžiau savo dukterį”, “Dievas miršta vienišas”, “Kai mes buvome vilkai” ir t.t.

Išties tai labai produktyvi autorė, išbandžiusi nemažai žanrų. Apie jos asmenybę irgi yra prikurta legendų, gal kada nors apie tai papasakosiu skyrelyje “Asmenybės”, dabar apie jos romaną “Marija Egiptietė” (2002m.). Tai iš serijos “Jasukaitytė ir religinė tematika”. Šią knygą buvau pradėjęs skaityti dar mokykliniais laikais, šiemet nusprendžiau perskaityti iš naujo ir visą, pasiilgau gražių žodžių. Tenka pripažinti, kad Jasukaitytė žodžio meistrė, žino kas yra skoninga ir gera teksto estetika. “Marija Egiptietė” pulsuote pulsuoja nuostabiais žodžiais. Pridedu ištraukėlę iš romano, kad patys įsitikintumėte:

„Aš noriu palikti savo mylimajam savo pėdsakus, nes jis nežino, kur manęs ieškoti. Kai jis naktį pakelia akis į žvaigždes, žinau, kad jos pasirodo didelės kaip perlai ar deimantai, kuriais kilmingieji puošia savo turbanus arba kuriuos įsideda į storus žiedus ir užsimauna ant kiekvieno piršto, kad didelės, raukšlių išvagotos, nešvelnios rankos taptų gražesnės, - jos mirksi jam, juokiasi ir pasakoja apie tą naktį, kai mes sėdėjome vienas priešais kitą šiurkščioje žolėje ir mūsų pirštų galiukai vos vos lietėsi. Mes taip sėdėjome pabėgę nuo piligrimo būrio, ir aš jutau, kaip iš jo į mane per pirštus plūsta auksiniai nuodai su medumi. Jie stūmėsi gyslomis gilyn į mane kaip karštas ištirpintas auksas ir pripildė krūtinę. Jis apėmė širdį, - širdis nardydama plaukiojo juose ir smarkiai plakė tarsi skęsdama. Jie pripildė mano pilvą, ir jis tapo degančių žarijų indu. Man ėmė trūkti oro, tačiau medus pakilo iki gomurio, ir aš dejavau nuo jo saldumo ir aromato. Mano mylimasis sėdėjo priešais mane, žiūrėjo į mane savo didelėmis akimis – jos spindėjo mėnulio šviesoje kaip auksinės, - ir tankiai kvėpavo. Jis kvėpavo greitai ir stipriai, ir man atrodė, kad jis įkvepia medaus aromatą, sklindantį iš mano gomurio.“

Išties tai yra stiprus brandžios moters tekstas. Moteris, kuri suvaldo mintį, suvaldo aistrą ir kartu viską padaro nepriekaištingai sugebėdama ne subanalinti, bet atskleisti už žodžių slypinčią tikėjimo galią. Ši autorė nepaprastai tikinti ir tai ne pirmas jos romanas kalbantis apie tikėjimą ir gyvenimą. „Marija Egiptietė“ – tai pasakojimas apie realiai egzistavusią moterį, apie kurią rašytiniai šaltiniai tebuvo užsiminę vos 58 eilutes, kad ji buvo vos ne prostitutė, kuri keliavo į Jėzaus kapą, kelionėje įgavo tiek galios, kad gebėjo vaikščioti vandeniu, o jos kapo duobę neva išrausęs liūtas. Iš tokių nuotrupų Jasukaitytė sukuria stulbinamo grožio romaną. Tai nėra lengvas tekstas, jame pilna aliuzijų į Mariją Magdalietę ir į šventuosius. Jasukaitytė subtiliai perteikia erotines scenas, jos pulsuoja moteriškumu. Šis romanas moteriškas visomis gerosiomis prasmėmis. Tai pasakojimas apie moters lemtį, apie nelengvą Marijos Egiptietės vaikystę, kada aštuonerių metų mergaitė ėmė ne savo noru dirbti prostitute, kad į namus parneštų duonos.

Romane jausmingai išgyvenamas penktasis amžius po Kristaus socialinis lygmuo Egipte, kada vyras vis dar patriarchalinės visuomenės galva ne tik mieste, bet ir šeimoje. Kenčia moteris. Moters kančia persipina ir į Mariją Egiptietę, persipina su jos geiduliais, į jos dvasinį gyvenimą. Daug vaizdingų epizodų su smėliu, dykumomis, jūromis. Tekstas suteikia Jeruzalės ir Egipto smėlynų aromatą, puslapiai kvepia šiukščiu smėliu.

Manau, kad Jasukaitytė nepelnytai nuvertinama kaip Lietuvos rašytoja. Jos brandus ir išmintingas tekstas, manau, lygiuojasi net su libaniečio K. Gibran „Pranašas“, kuris laikomas neblėstančiu išminties aruodu. Net aiktelėjau, kad perskaičiau vieną „Marijos Egiptietės“ komentarą, kad tai neva geriausia, ką yra sukūrę Lietuvos rašytojai. Išties „Marija Egiptietė“ nusipelno perleidimo ir naujo asimiliavimo į skaitytojų pasaulį. Tai gražus tekstas visomis prasmėmis, puikiai tinka versti ir integruoti į kitas kalbas, tačiau, kaip žinia, religinės tematikos literatūra nėra pati paklausiausia. O be reikalo. Užuot nagrinėję visokius „Da Vinčio kodus“, kurie tik, mano akimis, išdarko tikėjimą, žmogų išbalansuoja ir priverčia jau nieko nebetikėti, užuot jį skaitę, geriau pasinerkite į Jasukaitytės „Mariją Egiptietę“, pastaroji yra harmonijos pliūpsnis, švelnumo ir moteriškumo balastas jūsų sielai. Nors tenka pripažinti, kad skaitant romaną link pabaigos, autorė šiek tiek persistengė, tekstas tapo „plaukiantis“ pro akis, pasikartojimai, tarsi norėta pernelyg ištęsti pasakojimą, nors ir taip viskas aišku, kuo jis baigsis.

Stulbina ir tai, kad ji šį romaną, kai supratau iš paliktos datos, parašė per mėnesį (Vilnius, 2001 m. spalis – lapkritis). Man kaip rašančiam, tai nuostabu. Parašyti gerą romaną per mėnesį yra tik talento ir meistriškumo pripažinimas. Kaip supratau, pati autorė labai emocionali, ne visada gali rašyti, bet kai rašo, tai rašo greitai, produktyviai ir užtikrintai. Sveikinu Vidmantę Jasukaitytę su jos puikiu, šviesiu, originaliu, išskirtiniu darbu mūsų literatūros padangėje.

Pridedu dar kalis epizodus, kurie man patiko:

„Aš verkiau, o Dievo Sūnus tai matė, nes mane apėmė ramybė. Gulėjau prisiglaudusi prie storo žeme kvepiančio medžio šaknies galvodama, jog tai, ką dabar jaučiu, ir yra jo ramybė, besiliejanti į mane kaip rytmetys liejasi į žemę. Gulėjau ir kvėpavau šaknies aromatą, ir supratau, kad dabar esu riba tarp žemės, kuri yra gyvenimas, ir dangaus, kuris yra amžinybė.“ (p.95)

„Ir kada nors, kai jis, Dievo Sūnus ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir teis mus, jis teis atleidimu. Tai vienintelis teismas tų, kurių gyvenimas paženklintas Meilės galia ir didybe. Tada jis atvers amžinybės knygą ir perskaitys joje šventos Marijos Egiptietės gyvenimą, ir to liudijimo pakaks“ (p.180)

„Tada aš sužinojau, kad jaunos mergaitės reikalingos seniems vyrams dėl to, kad sustabdytų jų senatvę. Tada aš sužinojau, kuo skiriasi vyras ir moteris. Tada aš sužinojau, kaip vyras patiria didžiausią malonumą ir kad už tai duoda labai skaniai pavalgyti“. (p.44)

Norėdami daugiau paskaityti romano ištraukų, spauskite čia: http://www.hotcommentary.com/index.php?id=309

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Ponia Rožė (Rožytė)

Sveiki visi,

Jau seniai knietėjo papasakoti apie tikrai neeilinę Vilniaus, o gal ir viso pasaulio asmenybę. Taip, aš kalbu apie tą pačią, kurią Vilniuje visi kaip „Tėve mūsų“ įvardija labai meiliai ir tik vienu vardu – Rožytė arba Rožele. Tikriausiai niekas nebeįsivaizduoja Vilniaus be Rožytės, žinot, aš taip pat. Rožytė visada buvo senamiesčio sielą, ją visada galėdavai (ir tebegali) pamatyti Didžioje gatvėje, Pilies gatvėje ištiestu delnu prašančios pinigėlių. Kitaip nei daugelis elgetų, ji visada būdavo išskirtinė. Jos veide visada buvo drąsa ir narsa kitaip gyventi. Jau nekalbu apie jos spalvingą aprangą, kuri puošia Vilniaus senamiestį visais metų laikais, tai išskirtinė asmenybė nepritapusi niekur. Keičiasi Vilnius, bet Rožytė visada išliko tokia pati.

Man taip pat teko ne kartą praeiti pro Rožytę, šią pravardę ji gavo iš prieš dešimt ar daugiau metų pasirodžius jos gyvenimo istorijoms spaudoje. Jos vardas buvo minimas kaip Rožytė, nuo to laiko ji ir tapo Rožytė, stilingiausia Lietuvos, o gal ir visos Baltijos elgeta. Kasdien yra šventė, sako Rožytė. Tiesą sakant ją nuo gatvės visai neseniai pakvietė į mados podiumą, kuriame Rožytė pristatinėjo rūbus, bet Rožytė savo žinomumo nesureikšmina, iki šiol jai svarbiausia yra pabendrauti, pabūti su žmonėmis, išgerti kavos.

Mūsų Rožytė gyvena netoli Kaišiadorių, kur kasdien su traukiniu traukia į Vilnių, kad galėtų „puošti“ Vilniaus senamiestį. Prisipažinsiu, gyvenime nebuvau sutikęs tokio žmogaus kaip Rožytė. Nors daugelis turi apie ją kitokią nuomonę, vadina ja įkyria pinigų prašinėtoja, driske, ligone, atsilikusia nuo gyvenimo ir žodžiu visaip, kurie mėgsta teisti, bet nemėgsta, kai juos teisia. Bet yra nemaža žmonių dalis, kurie Vilniaus neįsivaizduoja be Rožytės, tas puikiai atsiskleidžia iš internetinių komentarų, kurie palaiko Rožytę, vadina ją „Vilniaus veidu“, „Senamiesčio siela“. Taip jau likimas lėmė, kad Rožytė ilgą gyvenimą buvo viena, skurdi, bet visada laisva. Neseniai teko per radiją išgirsti jos interviu, buvau šokiruotas, kai išgirdau jos sąmoningą, gražų ir pilną optimizmo balsą. Jokia ji šizofrenikė ar psichė, kaip čia kažkas bandė piršti. Gal ir tiesa, kad kartais ji būna šiurkštoka tiems, kurie pagaili dėl savo paties taupumo pinigėlių, galbūt kartais juos ir apkeikia, bet toks tas gatvės gyvenimas. Ji pasakojo apie sveikatą, gyvenimo džiaugsmą, Vilniaus senamiestį. Aišku, galima sakyti, kad čia ji darosi sau reklamą, esu tikras, kad ne vienas taip ir pamanė, bet tai kas slypėjo už Rožytės žodžių, sklinda iš jos pačios. Tai moteris, kurie niekada savęs neišsižadėjo, pasirinko laisvę užsitraukdama kitų žmonių pašaipą ir neapykantą, tačiau atrasdama ir savus gerbėjus. Žodžiu, pati sau karalienė, kiekviena diena – šventė, bendravimas, gamta ir iš dalies vienatvė. Laisvė visada reikalauja vienatvės, tai jaučiasi, nors ji ir džiaugsmingai kalba apie gyvenimą.

Jau seniai Rožytė gyvena laisvą gyvenimą, kurio tikriausiai daugelis ir nesupras. Žmonės ją mena maždaug nuo 1973 metų. Iš tikrųjų tai žmogus legenda. Ir kokių istorijų nėra tik pasakojama apie Vilniaus Rožytę. Jei atvirai, tai dabar neseniai mirė Brazauskas, savas žmogus ir kažkaip gyvenimas be jo ir toliau tęsiasi, o štai neįsivaizduoju naujienos, jog mirė Rožytė, nes jos pakeisti niekas nebegalėtų. Visiems, kas nors kiek su ja turėjo reikalų, žino, kokia ji žemiška, paprasta, o gal ir atvirkščiai, grubi ir įkyri pinigų prašinėtoja. Rožytė daug kalba apie sveikatą, pati kol kas dideliais sutrikimais nesiskundžia, tačiau neslepia baimės, kad galbūt sveikata ne visada leis „puošti Vilniaus“. Ji niekada nesirodo girta, niekada nebūna murzina, savotiško makiažo, visada kultūringa, šneki, tik tokiu būtu per trisdešimt metų ji užsitarnavo nemažą žmonių pagarbą.

Kaip atsitiko, kad Rožytė pradėjo taip spalvingai ir, anot jos, gražiai rengtis. Pasak jos, spalvos ir rūbai yra dalis gyvenimo, kas gali suteikti džiaugsmo pilkoms dienoms, ji teigia, kad jai smagu atrodyti gražiai, o šitaip rengtis pradėjo, kai „įsimylėjo“ indų filmus, jų ryškius apdarus. Indų filmų įkvėpta, ji sugalvojo, kad nėra prastesnė už juos, todėl nustojo vilkėti tuos pilkus sovietmečio siūlomus rūbus ir ėmė rengtis nepaprastai ryškiai, kol galiausiai susiformavo dabartinis Rožytės stilius. Nieko neprikibsi, Rožytė turi savo stilių, į kurį po šitiek laiko pagaliau atkreipia ir mados pasaulis. Rožytė kur kas daugiau nei elgeta, tai laisvas gyvenimas, savotiškas laisvas gyvenimas, nes kiekvienas laisvę gaudo vis savaip. Ar ne taip? Aišku, pats niekad negirdėjau jos keikiantis, bet sakoma, kad Rožytė gali būti ir su spygliais, o ypač tiems, kurie pašykšti vieno kito lito.

Štai ką apie Rožytę mano internautai, įdomesnes nuomones atrinkau iš įvairių straipsnių komentarų apie Rožytę:

Akvilė

Nuo tarybinių laikų Gedimino prospekte (anksčiau - Lenino) vis prieidavo prašydama smulkių pinigėlų. Tai paskambinti, tai kavai, tai bandelei...Paskutinį kartą vasarą besėdint Čili picerijoje prie lauko staliuko, priėjo ir labai mandagiai paprašė duoti pinigėlių kavai. Daviau 2 Lt. Lbai maloniai, labai gražiai padėkojo - nė kiek neperdėtai, sakyčiau, netgi oriai.Visuomet su ja stengiuosi elgtis pagarbiai, neįžeisti pernelyg dideliu lipšnumus, ar atvirkščiai - atsainumu. To paties sulaukiu ir iš jos. Linkiu jai sveikatos.

Inga

P.Roze savita stiliu tikrai turi. Manes jis nei kiek neerzina, jei ji taip jauciasi gerai. O
del sveikumo ar nesveikumo, apie kuri cia tiek daug diskutuojama, tai kur jo riba???

Nu

bet stebina mane komentatoriu bukaprotiskumas. Gi zmones atsipeikekit, moteriskes isvaizda ir elgesys ryskiai sako, kad kazkas su ja netvarkoj. Koks dar stiliaus savitumas??

Lil

Si moteriske ryskiai sutrikusios psichikos, dar pries desimtmeti apsiskarmalavus, itin ryskiu ''makijazu'' pasirodydavo ir Kaune, visada prasinedavo pinigu, o jei negaudavo- iskoliodavo. Abejoniu, ja pamacius, kad tai nesveikas zmogus - nekyla.Tai kas cia dabar? Pasityciojimas is nesveiko zmogaus?? Ar Lietuviskos mados lygis? SLYKSTU.

Jojo

Prieš dvidešimt metų matydavau Vilnius - Kaunas traukinyje, kaulindavo centų. Mes ją vadinom Aldona. O ji pasirodo - Rozele.

Beje

Prieš 30 m. ji vis stabdydavo jaunus vyrus ir prašydavo pakeisti kapeikas, kad, atseit, paskambintų telefonu automatu.
Amžius daro savo, matyt todėl ji persikvalifikavo, darbar jau pinigų prašo ne tik pas vyrus.
Kelti ją ant pjedestalo nereikėtų, nagalima tyčiotis iš neįgalaus žmogaus

…

Aš apie ją girdėjau šit ką - gyvena Vievyje su serimi. namo veranda prikimšta maišų maišelių su skudurais. Gauna kažkokią pensiją. Kasdien važinėja į Vilnių, ubagauna na ir savaip pramogauja. Būdama jauna medžiodavo vyriškius, pasivaišindavo su jais restorane, po to nusiplaudavo. Tada dar neubagavo. Raibas stilius buvo visada.

Ula

studijavau senuosiuose VU rūmuose, tad Gedimino prospekte dažnai sutikdavau Roželę, tuomet aštuoniolikmetė labai ja stebėdavausi kartu su draugėmis, nes tada niekas taip drąsiai nesirengdavo, o dabar ji tikrai prilygsta dizaineriams. Na, bent jau už drąsą ją verta pagirti, o savitas skonis irgi gerai.

Sima

Moteris kaip moteris, bet del dievo meiles, patvarkykit jai antakius, uzteks jau tos nustebucios rozeles minos!!!

Vilnius

Vilniaus simbolis - Rozele, Kauno - Gintaras Patackas

He

Faina ta roze, primena Vilniu :)

Buu

p. Roželei jau virš 60 metų. Ir klysta tie, kurie galvoja, kad ji rengiasi tai, ką turi. Anaiptol, ji viską suderina. Stebina tai, kaip ji tai padaro.Nors ji elgeta, bet mūsų dizaineriams galėtų būti idėjų, įkvėpimo šaltinis, kuriant rūbus, stilių ir derinant spalvas. Roželė labai originali, tiesiog jaučia madą.Mačiau ją pieš kelias dienas - geros nuotaikos besišysančią...

Taigi

...dar vienas pajuokos objektas- nestabilios psichikos zmogus ( ar nesat girdeje kaip ji koliojas troleibuse?). Ar is musu nori pasisaipyt sio straipsnio autoriai? Tik isivaizduokit kaip atrodytu miestas apsiredes "TAIP STILIONGAI" tokiais skarmalais- karnavalas. NETURI KA RASYT BEI KA IDOMESNIO PARODYT....

!!!

Zmones mieli, pati rozele yra visiskai sveiko proto, vargingai gyvenanti moterele. Taip rengiasi todel, kad atkreiptu i save demesi ir susirinktu pinigeliu. Toks jos gyvenimo budas! Gyvena prie vilniaus, atvaziuoja i sostine, susirenka lita kita...nusiperka bandele ir vaziuoja namo. Ir taip metai is metu. Ji Pilies gatveles simbolis. Ir ne veltui i jos stiliu demesys kreipiamas, ji apie stiliu galvoja, kad itiktu kitiems, butu idomi. Esu milijona kartu su ja kalbejusi apie tai, kartu gerusi kakava.

Anonim

Žinau, kad nemažai kas žavisi litų kaulijančia Vilniaus senamiesčio puošmena Rožyte, bet po to, kai prieš ketverius metus ji mane (jei ką - dar ir kažkelintą mėnesį besilaukiančią) grūmodama kumščiu garsiai apiburnojo - mat nedaviau kokio lito kito - visos mano simpatijos šitai skarmalei išgaravo.

Jūsų Maištinga Siela

Visi turi teisę būti savimi!

Sveiki visi,

Nusprendžiau, jog vis dar reikia apie tai kalbėti. Apie lygias teises. Čia dar visai neseniai išėjau į miestą ir lyg tyčia kaktomuša atsitrenkiau į tokį plakatą, kuriuo ne visi tikriausiai ir pasinaudoja, galbūt ir ne visi jį ir pastebi, bet dėl jo žmonės turėtų jaustis nors kiek ramiau, nes jie bet kada gali kreiptis į „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“. Daugiau informacijos galite rasti jų puslapyje www.ligybe.lt . Pagalvojau, kad Lietuvoje, kur dėl krizės smuko ne tik žmonių algos, socialinės garantijos, bet ir paties žmogaus kantrybė, pakantumas, tolerancija, kuo ir taip Lietuva nelabai pasižymi. Juk tiek daug dalykų, dėl ko žmogus gali būti pažeidžiamas. Diskriminacijos priežasčių būna pačių įvairiausių ir ne tik dėl lytinės orientacijos, kaip čia dažnai apie ją rašau, bet ir dėl kitų dalykų. Žmogus yra toks skirtingas, kad jį kiekviename žingsnyje gali ignoruoti, smerkti, persekioti, užgaulioti, terorizuoti, išnaudoti. Tai gali nutikti dėl to, kad tu esi moteris, o ne vyras, tai gali nutikti dėl to, kad esi senukas, o ne jaunas ir patvarus žmogus. Diskriminacija gali patirti dėl savo religinių įsitikinimų, odos spalvos, tautybės, ligos, rasės, socialinės padėties ir t.t.

Galbūt ne visi turi galimybę kreiptis pagalbos. Žinau, kad ir tie mūsų pašaipiai vadinamieji „bomžai“, jokie jie bomžai, jie žmonės kaip ir mes, tik skirtingų socialinių padėčių. Man sunku žiūrėti, kaip jie vaikščioja su mėlynėmis, primušti žiaurių kone sužvėrėjusių paauglių, kurie apiplėšinėja atiminėdami jų paskutinius centus. Moterys, jokios jos vergės, jokios jos „žemesnės ar prastesnės“ už vyrus. Luošys, joks jis prastesnis už sveikuosius. Senukai, jie gal ir lėtesni, gal atsargesni, bet jokie jie pastumdėliai, jie gi mūsų seneliai, jie tokie kaip ir mes visi. Noriu paraginti ne tik tuos, kurie patiria diskriminaciją dėl kokių nors priežasčių, bet ir tuos, kurie mato, kad patiria kiti: draugai, pažįstami, šiaip praeiviai. Siūlau nedelsiant kreiptis į „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, kuri pagal visus įstatymus padės susidoroti su iškilusia diskriminacija ir kitais su ja susijusiais sunkumais.

www.ligybe.lt galite susipažinti su savo teisėmis būti kitokiais, čia galite pasidomėti teisės aktais, sužinoti kaip ir kokiu būdu yra nagrinėjami nuskriaustųjų skundai. Ši tarnyba taip pat rengia renginius, kuriuose galite apsilankyti.

Manau, yra labai svarbu kurti tikrą ir darnią visuomenę pagrįstą ne elitu, ne susiskaldymu ir „savęs kėlimu“ ir tai nėra vien tik gražūs žodžiai šiam blogui. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau savo kailiu įsitikinu, kad apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir veikti. Labai džiaugiuosi, jog susikūrė toks puslapis kaip www.ligybe.lt ir iš tikrųjų norėtųsi, kad žmonės kreiptųsi į šią tarnybą, kad būtų baudžiami nusikaltėliai, pasikėsinę į tavo asmeninę teisę būti savimi, nes kol kas, manau, tokiu būdu galima iš dalies žaboti diskriminacijos plėtrą. Gaila, kad visgi žmonės dar kažko bijo arba viliasi, kad rytojus praeis be patyčių, be prievartos ir nesikreipia pagalbos. Aš taip pat žinau, kaip sunku yra kovoti su vienu žmogumi, kuris pilnas neapykantos ir piktdžiugos užgauliojant, o jeigu tai yra ne vienas žmogus, bet masė, banda, arši banda, kuri už savo nusikaltimus negauna atlygio, tai yra baisu, todėl tikrai verta įrodyti sau ir pasauliui, kad egzistuoja ne tik teisybė, bet ir lygybė. Galiausiai niekas kitas nepakovos už savo tiesas ir teises, turime patys tai daryti ir daryti drąsiai, todėl dar kartą visus raginu nenusileisti žeminamiems, nesileisti ujamiems ir nesileisti jaustis blogesniam už kitus tik dėl to, kad kiti to nori.

Jūsų Maištinga Siela

Mano aguonos

Sveiki,

Vasara, čia neseniai buvo lietingos dienos ir taip mažai saulės. Po sesijos pasijutau toks palengvėjęs, kad ir vėl kėliau teptuką prie drobės. Sakau būtinai reikia išlieti save ant drobės. Ką gi, prieš jus – rezultatas. Tai neįprastas darbas, kuris papuošė oranžinę virtuvę – svetainę, kadangi man nebūdinga realistiniai kūriniai, o šios aguonos buvo lyg sugrįžimas prie realių ir apčiuopiamų dalykų.

Ankstesni mano tapybos darbai visada būdavo „su mintimi“, kurioje turėdavau būtinai išreikšti dalelę savo tuometinės būsenos, o šį kartą norėjosi ir prisitaikyti, būti savęs suvaldytam ir sutramdomam, romiam. Ir, dievaži, man tai patiko. Sakau, reikia piešti gėlių vazą, natiurmortą, tačiau gavosi padrikos ryškios aguonos. Gavosi kaip gavosi, ką jau padarysi. Džiaugiuosi, jog šis paveikslas papuošė namus ir įneš į juos dar daugiau ugnies ir šilumos. Jauku ir gera, kai tave supa tavo paties rankdarbiai. Tenka pripažinti, jog kol kas tai didžiausias mano darbas palyginus su kitais formatais, drobė buvo didelė, suvaldyti erdvę, teptuką ir aguonas buvo tikras malonumas. Tikiuosi, kad iki kito tapymo nereikės laukti pusmečio ir dar šią vasarą sugrįšiu prie teptuko, dažų ir drobės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Williams Paul Young "Trobelė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti neeilinę knygą, todėl sukluskite visi, netgi ir tie, kurie nelabai domitės literatūra. Wm. Paul Young „Trobelė“ yra tai, ko jūsų sielai reikėjo taip ilgai. Šią knygą surijau greitai, bet jos poveikis liks, manau, dar ilgai. Tai stebuklinga knyga, keičiantį žmogų. Įdomiausia, kad šis amerikiečių rašytojas sugebėjo į grožinį tekstą perkelti tiek daug meilės ir atjautos, kad daro išties didelį įspūdį. Knyga tarsi įkūnija ezoterinę literatūrą, bet ji vis tiek yra beletristinė, gydomoji grožinė literatūra, taip bent jau aš tiksliau pavadinčiau „Trobelę“.

„Trobelės“ tekstas labai paprastas, lengvas tėknus ir gyvas, kartais atrodo, kad net eilinis „popsas“, aišku, tai privalumas tiems, kurie mėgsta greitai ryti knygas, nemėgsta ilgų apmąstymų, užuolankų ir metaforų. Tačiau nepaisant literatūrinės išmonės, pats pasakojimas yra stulbinantis. Čia svarbiausia yra ne žodis, bet mintis. Knyga plačiai nagrinėja atleidimo ir meilės santykį įtraukdamas ir religines, dvasinės būties peripetijas. Siužetas gan paprastas: nužudoma maža mergaitė, sunkiai tėvai išgyveną dukters netikimą, tačiau po keturių metų tėvas gauna nuo Dievo laišką, jis kviečia jį į pasimatymą ne bet kur kitur, bet į trobelę, kurioje buvo rasti nužudytos dukrelės įkalčiai. Aišku, tėvas ilgai dvejoja, kad Dievas siųstų jam laišką, jis įtaria patį mergytės žudiką, bet toli gražu niekas nė iš tolo nekvepia banalybe. Tai ką Makas ras trobelėje pakeis jį visam likusiam gyvenimui. Galiu užtikrinti, kad knyga tikrai nustebins. Ją skaitant siela tiesiog susitraukinėja, graudus ryšys su Dievu tiesiog leidžia visiškai kitaip žiūrėti į save, į pasaulį ir į gyvenimą.

Neatskleisiu, ką Makas ras toje trobelėje, bet galiu prisiekti, kad tai nustebins, tai priminė daugybę dalykų: filmą „Matricą“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Lynn V. Andrews „Šamanę“ ir kitus dalykus, tačiau knyga unikali, dar niekas taip įdomiai ir mielaširdingai nekalbėjo apie Dievą ir jo santykį su Dievu kaip tai daro Wm. Paul Young. Kai kam tai gali pakeisti požiūrį ir į pačios religijos ir dogmos svarbą, nes autorius yra linkęs prie to, kad religija tėra tik įstatymų kratinys, o, kaip žinia, įstatymai yra tik apribojimai vidinei žmogaus laisvei ir geresniam santykiui su pačiu Dievu.

„Makai, jeigu bent vienas dalykas yra svarbus, vadinasi, viskas yra svarbu. Tu pats esi svarbus, todėl viskas, ką darai, taip pat yra svarbu. Kaskart, kai tu atleidi, pasaulis pasikeičia; kaskart, kai ištiesi ranką ir palieti širdį ar prisilieti prie kieno nors gyvenimo, pasaulis pasikeičia; visais gerumo ar tarnystės atvejais, nesvarbu, matoma tai ar ne, įgyvendinami mano tikslai – ir pasaulis tampa kitoks.“ Aišku, tai tėra viena iš begalės paprastų, bet auksinių minčių, kuriuos pažeria „Trobelė“. Čia svarbiausia ir įdomiausia mintis, kurią kelia „Trobelė“ yra visko atsisakymas ir kartu visko priėmimas, naujas santykis su pasauliu. Man šios knygos turinys labiau priimtinas negu visi bažnyčios teologijos talmudai. Čia rasite tiek daug tiesos ir šviesos, kaip niekur kitur. Vis negaliu atsistebėti kokia stebuklinga yra literatūra, kuri geba perteikti tokią gydančiąją galią, kokią perteikė „Trobelė“

Jeigu susidomėjote „Trobele“, o iš vis geriausia, jeigu ją perskaitėte, galite užsukti į specialų „Trobelės“ autoriaus saitą www.theshackbook.com , čia taip pat galėsite skaityti jo blogo dienoraščius, užduoti autoriui klausimų, išgirsti viso pasaulio skaitytojų nuomones apie šią istoriją, kurios buvo parduota net 10 milijonų egzempliorių visame pasaulyje!

Galiausiai, pasak knygos, kiekvienas iš mūsų turime turėti savo vaikystės, savo gyvenimo trobelę, į kurią galėtume sugrįžti išsilaižyti ir išsigydyti žaizdų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės dainos"

Sveiki,

Pristatau dar vieną filmą. Šį kartą tai prancūzų muzikinė komedija „Meilės dainos“ (Les chansons d‘amour) (2007m.). Filmą teko garbės žiūrėti Jaunimo Tolerancijos Organizacijos būstinėje, kurioje renkasi įvairūs žmonės pažiūrėti, palaikyti tolerancinių idėjų, čia kiekvieną savaitgalį vis kas nors veikiama, esama stalo žaidimų, rodomi filmai, tokių, kurių labai retai teišvysi kino teatruose. Taigi, man teko garbės taip pat pažiūrėti „Meilės dainas“.

Na, apie prancūziškus filmus tikriausiai daug pasakoti ir nereikia, jie turi savo dvasią, savo tipinę (o gal išskirtinę?) aranžuotę. Dar visai neseniai jums pristatinėjau „Prakeiktą pievelę“ nuostabią komediją, „Meilės dainos“ turi vėl šį išskirtinį prancūzišką bruožą. „Meilės dainos“ – tai komedija, kurioje pasakojama apie meilę, kuri nepripažįsta lyčių, tai laisva, žmogaus širdies pasirenkama (atsitiktine ar ne) meilė. Subtilus europietiškas humoras, filmas – miuziklas, jame skamba nuostabios prancūziškos baladės, švelnūs aktorių balsai. Filmas nagrinėja homoseksualumą ne kaip skaudų pripažinimą ir kovą už egzistavimą, o kaip jau natūralų, pilnai susikristalizavusį reiškinį. Šeimoje laisvai be jokių pergyvenimų pareiškiama, kad miegama miega su kita mergina, aišku, po to situacija pakrypsta priešinga linkme, lovoje atsiranda kitas vaikinas. Viskas prisodrinta gražių melodiškų dainų.

Filmas nėra kažkuo labai išskirtinis, jeigu žiūrite prancūziškus filmus ir esate prie jų pripratę. Nepaisant šabloniškumo prancūzų filmams, kaip ir daugelio tautų filmams, „Meilės dainos“ gali sukelti visai pagrįstų sentimentų, priminti kažką iš realaus gyvenimo, sugraudinti ir prajuokinti. Mane žavi tas prancūzų optimistinis pasaulis, laimingos pabaigos, nesvarbu ar tai būtų komedija ar dar kas nors, filmai, kurie nesukelia agresijos, pikdžiugiškų jausmų, tai filmai (taip pat ir šis), po kurių jautiesi praskaidrėjęs, šviesesnis, geresnis sau ir pasauliui. Filmas parodo, kad gyvenimas per daug mažas, kad kažką draustume sau, nors balansuojama vos ne ant poligaminių santykių, kas aišku, gyvenime irgi pasitaiko, tačiau filmas švelniai „išvairuoja“ ir išveda naują gražią mintį. Siūlau ir jums pažiūrėti „Meilės dainas“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maksas ir maksimonstrai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Where the Wild Things Are”, į lietuvių kalbą šį filmą verčia “Maksas ir maksimonstrai”. Tai naujas filmas 2009 metų, galbūt jau kažkas spėjo ir pamatyti. Tikriausiai turėtų patikti „Pano labirinto“ gerbėjams, tai pasakojimas apie vieno vaiko pasaulį, apie jo begalinę vienatvę, kurios paskatintas, jis perplaukia vandenynus, atranda salą su jame slypinčiomis pabaisomis, pastarosios jį karūnuoja savo valdovu. Filmas neįprastas, skirtas ne tiek vaikams, kiek patiems suaugusiems, kad suprastų savo vaikų pasaulį ir prisimintų savo vaikystę.

Keista buvo žiūrėti, nors paties „Pano labirinto“ nepralenkė, šis filmas visgi kitoks, tačiau ne kiekvienam jis gali ir patikti, nes mano draugas, tai tiesiogine to žodžio prasme užmigo jį bežiūrėdamas, netgi ir aš buvau sudvejojęs šiuo filmu, bet turėjau drąsos jį išžiūrėti visą. Galiausiai bendras vaizdas nėra blogas, gražus pasakojimas, filmo gale natūrali atsisveikinimo graudi scena, viskas kaip ir pridera, šabloniška. Bet kitą vertus režisūra dovanotina, nes statyta gi pagal populiarią knygą. Nesu labai sužavėtas filmu, bet ir nenusivylęs, jame galima atkapstyti ne vieną gražią mintį apie vaikystę. Galima ieškoti kiekviename žingsnyje simbolikos, prasmės ir ji atsivers. Filmas, kad ir pilnas pabaisų, jis yra kur kas realesnis nei tarkim koks „Haris Poteris“ ar „Žiedų valdovas“. Jei susidomėjote, patariu pažiūrėti „Maksas ir maksimonstrai“

Jūsų Maištinga Siela