Šįkart apie gerai kino
kritikų įvertintą siaubo trilerį „10-oji
Kloverfyldo gatvė“ (angl. 10
Coverfield Lane) (2016). Šiomis dienomis tiesiog trokštu žiūrėti vien tik
įtempto siaubo trilerius ir šis iš tikro buvo gana geras, nes tokio žanro
filmai dažniausiai nuvilia, jų idėjos gana išsikvėpusios ir neretai eina viena
linija. Šis filmas kažkaip atsispyrė nuo gerai paruošto scenarijaus, gana
neblogai ištransliuotos idėjos leidžia mėgautis puikiu trileriu ir nežinomybe.
Režisūrine prasme, sakyčiau,
filmas lyg ir niekuo neypatingas. Per penkiolika minučių netgi galima
susidaryti įspūdi, kad jis pigus ir neunikalus. Vyras įkalina moterį bunkeryje
ir ima ja rūpintis. Toliau lyg turėtų būti viskas aišku, tačiau netrukus pasirodo
yra kiek kitaip, ir tada belieka spėlioti, ar bunkerio savininkas meluoja, ar
iš tikrųjų sako tiesą. Žiūrovas visada paliekamas abejonėse, kai jau, rodos,
priartėjama prie tikslaus atsakymo, įvykiai pasukami taip, lyg jie bėgtų nuo
žiūrovo spėlionių ir nuolatos pateikia kokių nors netikėtų siužetinių vingių. Filmo
finalas apskritai priminė jau net nebe trilerį, o kažkokią ateivių invazijos
filmą ir smarkiai savo eigoje nutolo nuo pradinių siužetinių ir žanrininių
linijų. Sakysite, kad miksas gal ir negerai, tačiau tai visgi įdomu, netikėta
ir kažkaip visai gerai žiūrisi.
Filmas iš dalies primena
ir dramą „Kambarys“, kur įkalinta moteris su vaiku, nebeturi vilties ištrūkti į
lauką, tačiau šiame filme visgi įvykių ir intrigos netrūksta, nors ją kuria tik
trys veikėjai. Čia pasirodo puikiai visiems žinomas aktorius John Goodman,
kuris sukuria bauginančio psichopato vaidmenį. Puikiai, mano galva, pasirodė
kažkaip lig šiol į akis nekritusi aktorė Mary Elizabeth Winstead.
Iš esmės tai tikrai
įtraukiantis ir žiūrovo dėmesį išlaikantis filmas, o svarbiausia – nenuobodus kaip
trileris su siaubo elementais!
Trečiasis „Begėdžio“ (angl. Shameless) sezonas vėl buvo tikra atgaiva šiomis įtemtomis gegužės
savaitėmis, atrodo, kad vėl grįžti į kažkokį visai kitokį pasaulį ir ištirpsti,
ir visiškai užsimiršti. Kaip visada, nusprendžiau apžvelgti sezono pagrindinius
įvykius ir pasidalyti įspūdžiais, todėl, jeigu nesate dar mate šio sezono,
nelabai ir drįsčiau rekomenduoti skaityti toliau.
O trečiasis sezonas
prasidėjo su tikru meksikietišku trenksmu. Nusigėręs Frenkas kažkaip
stebuklingai atsidūrė Meksikoje, o grįžti valkatėlė nelabai ir begali, o jo
išgertuvės jau trunka ne vieną mėnesį, namie laukianti dukra Debi labai laukia
jo sugrįžtant. Stipri sezono pradžia smūgiuoja iškart taikliai ir užtikrintai –
naujos herojų problemos beregint įsuka į „Begėdžio“ socialinio dugno pasaulį,
kad sunku atsikvėpti. Tiesa, sezonui pamažu slenkant link pabaigos jau
jaučiamas kažkoks atokvėpis, „apsukos“ mažėja ir truputį siužete Frenkas
blaškosi. Frenkas išsikapstęs iš Meksikos, galiausiai šiaip ne taip įskundžia
vaikus socialinei tarnybai, kurie išskirsto vaikus ir tai buvo didžioji Frenko
klaida, kuri jam kainavo itin daug, tačiau liūdėti nėra kada, nes Frenkas tampa
gėjų aktyvistu, atranda globėją ir jį, kaip visais atvejais stengiasi
begėdiškai išnaudoti, tačiau seksas prabangiame viešbutyje su lesbiete,
bandančia atsiversti per religinę organizaciją, jau pasirodė pernelyg
sintetinis siužeto akcentas, lyg nebegalėdami ko besukurti, griebtasi kažkokių
nelabai jau vykusių triukų.
Fionai ir Džimiui šis
sezonas tikras finansinis išbandymas. Per šį sezoną Fiona pakeičia net tris
darbus – išmatų kanalizacijos tvarkytoja, kasininkė prekybos centre, netgi
klubo vadybininkės, kol galiausiai įsidarbina puodelių biuro pardavėja. Jų santykiai
su Džimiu lyg ir geri, tačiau žiūrovas jau ruošiamas tai banano žievei, ant
kurios turi paslysti Džimis, įsipainiojęs į mafijos vadeivos spąstus. Sezono
pabaigoje jis dingsta ir neaišku, ar jį tikrai nužudė.
Galaherių virtuvėje sprendžiamos kaip visada visos problemos.
Galaheriai visada turi ką pasakyti, o kai nebeturi, tai visada bent jau parodys...
Mano mėgstama Šeila vis dar tokia pat keista, kaip ir anksčiau...
Šeimynėlė per fotosesiją.
Džimis su savo tėvu.
Fiona nesnaudžia ir dažnai sulaukia gerų vyrukų dėmesio, kurie tikrai jai būtų geresni, nei Džimis.
Viena juokingiausių situacijų, kai Šeila apsimeta vaikų motina Monika socialinei tarnybai.
Filipas didelę dalį 3 sezone praleidžia su Mendi.
Pagrindiniai herojai.
Filipas pagaliau baigia
mokyklą, tačiau jis pernelyg nuobodžiai tvarkosi su prielipa Mendi. Be to,
sugrįžta kalių kalė Karen, o ji, patikėkite, žino, kaip viską Lipui pabloginti.
Vis svarstau, jeigu Lipas toks mokslo genijus, tai kodėl jis toks bukas santykiuose?
Kodėl jis taip bijosi geresnio požiūrio į mokslus? Ko jis vaikosi Karen
užpakalio? Keista šio veikėjo natūra, ko nepasakyti apie uniformuotąjį Ijan‘ą,
kuris „įskliopinęs“ Mendės brolį. Jų santykiai lyg ir dar keistesni, tačiau
kažkuo lyg ir žavūs, nestandartiniai, pagrįsti tyliu džiūgavimu, tačiau šiame
sezone net ir čia vyksta emocinis lūžis ir pradedama kalbėti apie santykius,
tačiau Milkovičiaus tėvas priverčia sūnų vesti vietinę prostitutę.
Viena absurdiškiausių ir
kartu juokingiausių sezono situacijų Veronikos pastangos apvaisinti savo motiną
savo vaikino sperma. Kiek tai gėdinga ir nenormalu, sunku ir pasakyti, tačiau
atrodo išties keistai. Ir tikrai nenormaliai. Esama ir kitų sezonų menkesnių
įvykių, kurie užpildo kasdieninius įvykius, pvz., Šeilos seksualinis alkis su
dukters vyru, jos meilė anūkui. Tetos Džindžer palaikų ieškojimas kiemo
pievelėje, namo užstatymas ir atgavimas iš giminių, Karlo chuliganiavimas ir
kiti smagūs dalykai, kurie vyksta kiekvienoje serijoje, todėl niekada
nenusibosta žiūrėti.
Tiesa, trečiojo sezono
pabaiga kaip niekada graudi. Frenkas dėl ligų nebegali gerti, Karlas jam
nuskuta galvą, simboliais apipinti šeimos santykiai, metų Lipo pasiekimai, Ijano
išvažiavimas į armiją ir Džimio dingimas... Sakyčiau, labai gera pabaiga,
kadangi prasidėjo sezonas su trenksmu, o pabaigoje duodama žiūrovui peno viską
apmąstyti, kad viskas, kas vyksta, turi tame ir kitą prasmę, kad po chamizmu ir
socialinio dugno problemomis visgi yra tie patys jautrūs žmonės, kartais
leidžiantys išlieti vieną kitą ašarą.
Donny Motell (Donatas Motvydas) - geras pasirodymas, bet, Dieve, tas plaukų kuškis tikrai "pro šalį".
Jamala Ukrainai išplėšė pergalę.
Australė tik per plauką nelaimėjo "Eurovizijos" savo žemynui.
Rusija liko nepatenkinta trečiąja vieta...
Netikėtas svečias J. Timberlake.
Sveiki, skaitytojai,
Šįkart pernelyg
nevargindamas savo klaviatūros pakomentuosiu „Eurovizijos“ finalą ir po jo
paliktus įspūdžius. Visų pirma apie puikius ir šmaikščius renginio vedėjus.
Šioji porelė išties buvo nerealiai puiki ir taip šiuolaikiškai tiko vesti
renginį, kad net Justin Timberlake, kuris svečiavosi „Eurovizijoje“ ir atliko
savo dainų popuri, negailėjo gerų žodžių. Apskritai renginys reikalauja
maksimalaus kruopštumo ir milžiniško pasirengimo, kad nebūtų kokių nors
nesklandumų. Šaunuoliai švedai.
Grįžtant prie pasirodymų,
gal tiesiog „nesismulkindamas“ pasakysiu, kad beveik visi mano favoritai atėjo
iš pusfinalių. Tiesa, dar gerokai prieš renginį YouTube kanele tapo tikra bomba
sudarinėti savo įvairius topus ir netgi išreikšti simpatijas vieniems ar
kitiems atlikėjams. Vis galvojau, kad iš to kažkiek įmanoma nuspėti žmonių
favoritus – nė velnio. Topuose dominuojanti Ispanija liko antroje lentelės
pusėje, tačiau būta ir gerų spėlionių – Australijos daina praktiškai per kelis
plaukus nelaimėjo, o Ukraina topuose būdama antrame gale arba per vidurį, kaip,
beje, ir Lietuvos atstovas, įvertinta kur kas geriau.
Taigi šįkart mano
favoritai – Ukraina, Australija, Lenkija, Vengrija, Nyderlandai, Italija išties
pasirodė gerai ir tik politinių simpatijų kovos lėmė iš esmės ir pačią
laimėtoją Jamalą ir Rusijos svarbią vietą lentelėje. Smarkiai pasikeitusios
balsavimo taisyklės išties yra pasiteisinęs triukas, nes norisi „Euroviziją“
žiūrėti iki pačios pabaigos, kai komisijos balsai nieko nereiškia, nors kartu
reiškia ir daug. Gan kiek neįprasta, nes pagal sistemą akivaizdu, jog kitais
metais būtume tikriausiai pasimatę Melburne, tačiau sujungus žiūrovų balsus, į
priekį išėjo Ukraina. Tiesą sakant, Jamalos daina labai didžiuojuosi ir ją su
malonumu klausausi. Daug kas raudojo dėl trečios vietos Rusijai, tačiau kūrinys
standartinis, atlikimas gerai, tačiau nieko įspūdingo, paprasta žinia ir vienos
frazės kartojimas – labai panašaus tipažo kūrinys buvo ir Donny Montell. Abu
atlikėjai neturėjo šansų laimėti. Rusija, tiesa, turėjo dėl politinių
sąjungininkų ir tai puikiai atsispindėjo, pvz., Armėnijos ir Rusijos po 12 balų
apsikeitimais. Ir tai nėra žiūrovų balsai, bet „kompetentingoji“ komisija,
kurios galiausiai teisingo balsavimo mitas sugriautas. Netgi komisijose esama
politinių ryškių atspalvių. Nesakau, kad ir Lietuvos komisija teisinga, mes gi
visuomet su Latvija ir Gruzija apsikeičiame dideliais balais. Gal kiek netikėta
buvo Ukrainos 12 balų Lietuvai! Šiaip Australijos žiūri balsai buvo kone
labiausiai kompetentingi ir daugiausiai atšliję nuo Europos politikos
konteksto, jų 12 balų skirti Belgijai buvo vieninteliai tokie aukšti šiai
šaliai.
Grįžtant prie pasirodymų,
mane labiausiai nustebino vieno didžiausių mano favorito – Vengrijos atlikėjo
silpnas palaikymas, nes daina buvo tikrai gera ir klausoma. Didelį įspūdį
padarė milžiniškas Lenkijos balsų atotrūkis tarp žiūrovų balsų ir žiūri
komisijos, praktiškai, kardinaliai pasiskirstę balsai, o Lenkijos daina išties
buvo gera ir įsimenanti melodija. Patiko man ispanės pasirodymas labiau nei
peržiūros Youtubėje, šarmingai startavo ir prancūzas, o jam komisijos davė net
trečią vietą. Patiko man jo pasirodymas. Kiek nusivyliau italės pasirodymu, nes
dainą jau seniai klausau ir ji tikrai nuostabi, tačiau pasirodyme jaunoji
atlikėja atrodė netgi šiek tiek išsigandusi, o sceninis Edeno sodo įvaizdis man
pasirodė pernelyg teletabiškas tokiai gražiai dainai, kuri, mano ausimis,
tikrai nesuskabo maksimaliai gerai.
Apskritai vienas
baisiausių pasirodymų buvo Bjork ir Lenos prototipas iš Vokietijos – apie ką ši
daina ir kaip ją prisiminti? Baisu. Nors gal ir gerai, kad Europa spėjo jai
skirti paskutinę vietą. Nepatiko man ir Bulgarija, kuri pateko netgi į penketuką,
tie švytintis kostiumai ir tualeto šepečio šukuosena – sorry, nepykite. Gana
stipriai pasirodė latvis, balsai irgi pasiskirtė jam neblogai ir jis užėmė 15
vietą. Kuo toliau, tuo latvio daina man patinka, tik gaila, kad šalia taip ir
neišvydome Estijos atstovo.
Na, būčiau visai
nesupykęs, jeigu būtų laimėjusi australė, tačiau dar labiau džiaugiuosi Jamalos
pergale, nes jos daina apie savo tautos stigmas nepaliko abejingos Europos.
Galima sakyti, kad laimėjo politika, tačiau nemaža sudėtis visoje šioje balsavimo
sistemoje yra ir puikus Jamalos atlikimas bei dainos kitoniškumas. Aišku, kam
nepatinka apskritai Ukraina, tam nepatiks jokia jų atsiųsta daina ir tai yra
politinis nusiteikimas. Kai kam daina gali pasirodyti pernelyg panaši į raudą,
tačiau ji tikrai stipri, nešanti tautiškos patirties žinią pasauliui, ir tai
kur kas stipriau už paprastą ir gerą pop dainą. Net jeigu ir politika bei
solidarumas padėjo, tai padėjo, mano akimis, laimėti tikrai vertam kūriniui. Pagaliau
daina įveikia blizgučius, šou ir kičą?
Dar kartą pasiklausykime
nugalėtojos ir Lietuvos atstovo gero pasirodymo, pelniusio mums antrą geriausią
rezultatą „Eurovizijoje“ – Donny Montell:
