Vinilinė plokštelė: Nirvana - Nevermind [Vinyl, LP] (1991)

Informacija apie albumą:  Nirvana - Nevermind [Vinyl, LP] (1991)

Vinilinė plokštelė: Nirvana - In Utero [Vinyl, LP] (1993)

Informacija apie albumą:  Nirvana - In Utero [Vinyl, LP] (1993)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Die Another Day (single) [Vinyl, 2 LP] (2002)

Informacija apie albumą:  Madonna - Die Another Day (single) [Vinyl, 2 LP] (2002)

Keistumas ar unikalumas? Kaip pasijausti geriau? Nustok apie save kalbėti ir mąstyti blogai. Tu nesi tai, ką sako aplinkiniai apie tave

Sveiki,

Ar pastebėjote, kad kalbėti viešai apie save gerai tapo (ir buvo ilgą laiką) kažkoks blogo tono, susireikšminimo ir net arogancijos, pasipūtimo bruožas, o štai kitą supeikti, sukritikuoti, primesti savo požiūrį – stipraus ir įtaigaus, charizmatiško žmogaus bruožas? Jeigu tai ir neakcentuojama, bet viešojoje erdvėje tai pateikiama kaip norma.

Ilgą laiką galvojau, kad kalbėti apie save gerai nereikia. Ir tai buvo tam tikra programa, kuri nuėjo net į minčių lygmenį, kada pradėjau save peikti už nieką. Tiesiog lygioje vietoje imu save mušti, nes... (juokingai nuskambės), viskas pernelyg gerai. Kur ir kada patikėjau, kad esu nieko nevertas, ar vertas tik už itin dideles pastangas ir kančias? Dabar sunku atsekti. Kur kas svarbiau, kad tai imu savyje šiandien vis dažniau atpažinti – sau primestą kaltę, gėdą, pažeminimą, menkavertiškumą.

Sėdime su draugais ant suoliuko ir šnekame, koks vienas ar kitas žmogus yra KEISTAS. Pats žodis „keistas“ jau visiems aiškus kaip neigiamai konotuotas. Niekas nenori ir netrokšta būti keistu. O unikalūs? Išskirtiniai? Vieninteliai? Taip, taip... Bet kokia toji riba, kai kalbos sraute pasimeta žodžių reikšmės? Kokia riba tarp keistumo ir unikalumo? O gal jokia? Tai tik mūsų iškreiptas požiūris viską sumenkinti, priskirti neigiamą emocinį atspalvį, o iš tikrųjų kritikuodami išverčiame savo vidinį kailį ir parodome, kokie esame susitapatinę su „normaliomis elgesio žeminančiomis normomis“. Žeminame, nes mus žemino ir mes patys viduje sau pretenzingi ir žeminame save pačius. Normalumas – tai sąlygiškas dalykas, kažkokia neapibrėžtis, dėl kurios susitariame visuomenėje ir ten mes visi „susitinkame“, tačiau tai neegzistuoja. Visi esame unikalūs. Nė vieno nėra tokio pat. Tai kaip, po velnių, galime jaustis norminamoje visuomenėje gerai ir saugiai, jeigu visada turime būti „sutartoje“ normalumo konstantoje? Niekaip. Ir neprivalome būti.

Dilema tokia: ar baisiau išeiti iš įsivaizduojamos normatyvios zonos, kurioje dedamės atitinką standartus, todėl „patrauklūs“ sau ir kitiems, ar baisiau bandyti visą gyvenimą tame normalume išlikti, trypiant save ir pagiežingai vemiant ant kitų?

Kaip lengva unikalumą pavadinti keistumu ar net iškrypusiu reiškiniu. Mus valdo žodžiai ir požiūriai, mes nuteisiame save pačius ir per save teisiame kitus, kad ir jie (kaip ir mes) pasijaustų blogai, pasijustų neatitinką ar neverti šio pasaulio. Itin tai pasireiškia paauglystėje, kada kitų puolimas ir peikimas iš esmės tėra apsauga nuo savo pačių menkavertiškumo ir menkumo pripažinimo. Gaila, kad tai tik pleištas į sielą, kuris neištraukiamas užvėrus mokyklos duris. Jis persekioja tave visą gyvenimą, tas modelis ir būsenos seka paskui tave, tu su tuo taip susitapatinęs, kad net neįtari, jog tai visai ne tu.

O kas tu esi iš tikrųjų, klausite?

Unikalus, nusipelnęs šiandien čia ir dabar priimti save tokį, koks esi, ir nuo šiandien visus priimti tokius, kokie jie yra, netgi jeigu jie ir nepatinka. Galvoti apie save gerai yra kur kas geriau nei blogai. Pasitikėjimas prieš menkavertiškumą, švytėjimas prieš blankumą, narciziškumas (kad ir tai!) prieš gyvenimą tamsioje spintoje, atskirtyje, kūrybiškumas prieš nuobodulį... Viską renkiesi tu, o ne aplinka ir kitų požiūris į tave. Baisiausia, bent man, yra susitapatinti su kritiniu ir menkinančiu aplinkiniu požiūriu į mane, ypač, kurie manęs nepažįsta. Netikėkite jais. Tikėkite, kad esate milijoną kartų geresni ir tai... gali tapti jūsų nauja gyvenimo versija.

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėdos senamiesčio ir Danės upės krantinės skulptūra Undinėlė

Serialas: "Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas" / "Jeffrey Epstein: Filthy Rich" (1 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Dabar man sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau žiūrėti šiais metais gegužės mėnesį pasirodžiusį keturių serijų mini dokumentinį serialas „Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas“ (angl. Jeffrey Epstrein: Filthy Rich), kuriame pasakojama apie 2019 metais rugpjūčio 10 dieną kalėjime tikriausiai nužudytą milijardierių J. Epsteiną. Iš tikrųjų šis serialas sukasi ne tiek apie jo asmenybę, kiek apie jo pedofilinį tinklą, kuriame įsitaisę patys turtingiausi JAV ir viso likusio pasaulio žmonės.

Serialas neįtikėtinas, nes jis atskleidžia, ką galima padaryti, kai turi pilnus maišus pinigų. Jeffris Epsteinas buvo nepadoriai turtingas, jis turėjo daugybę namų (netgi savo salą) visame pasaulyje, skraidė nuosavais lėktuvais, jam buvo pavaldūs daugelis įtakingų asmenų, įskaitant ir aukščiausiojo teismo asmenis. Jis kartu su žmona Ghilaine Maxwell ilgus dešimtmečius išnaudojo seksualiai nepilnametes, kurios po daugel metų, jau tapusios moterimis, galiausiai susivienija ir pradeda liudyti apie jo pedofilijos tinklą. Mergaites paaugles dažniausiai parūpindavo Epsteino žmona, jos atvykdavo į jų namus, darydavo erotinius masažus ir tenkindavo ne tik už pinigus, bet ir už tam tikras dovanas, pavyzdžiui, privilegijas studijuoti prestižinėse mokyklose. Nekaltos mergaitės buvo paveiktos ir įtikintos, kad pačios nori tai daryti, jos atsivesdavo savo draugių ir šis išnaudojimo ir papirkinėjimo tinklas buvo toks didelis, kad net baisu pagalvoti. Tai šimtai mergaičių!

Seriale moterys liudija, kovoja ne tik už savo tiesą, bet ir su savo psichologinėmis traumomis, kurios liko visam gyvenimui. Kai kurios nebegali susikurti šeimos, kai kurios įklimpo į narkotikus, jaučiasi paniekintos, nebereikalingos, išgyvena gėdą ir pažeminimą. Neįtikėtina drąsa kalbėti apie tai, kai viskas yra papirkta, o aukos viešojoje erdvėje išvadinamos tiesiog prostitutėmis. 2007 metais Epsteinui kuo puikiausiai pavyksta papirkti teisėjus, jis netgi kalėjime praleidžia laiką kaip viešbutyje, o dienos metu gali skraidyti po visą pasaulį – neįtikėtina ne tik šio žmogaus arogancija, bet absoliutus kaltės jausmo nebuvimas. Papirkinėjama JAV teisėsauga tiesiog viešoje ir lygioje vietoje. Reikėjo kone dešimtmečio, kad byla vėl grįžtų ir jos imtųsi visai kiti žmonės, kad Epsteinas iš tikrųjų galiausiai gautų to, ko nusipelnęs.

Kitą vertus, kai esi toks turtingas, nieko nebijai. Viskas yra papirkta. Absoliučiai kiekvienas žmogus. Epsteino saloje svečiavosi netgi Bill Clinton, princas Andrew, kuris irgi išnaudojo mergaites, ryškios Holivudo žvaigždės, jis netgi turėjo pažinčių su pačiu Donald Trump. 2019 metais Epsteinas sulaikytas ir nužudytas kalėjime, nors „pripaišyta“ savižudybės versija, tačiau skrodimas parodė, kad neįmanoma taip nusižudyti, kaip buvo sudarkytas Epsteino kūnas. Kaip išgyveno Epsteino „savižudybę“ tos moterys, kurios laukė teisingumo? Kas su jomis buvo daroma? Visa tai išties nemenkai šokiruoja šiame seriale.

Visgi Epsteinas, kad ir koks jis buvo turtingas, purvinas, mano akimis, (kaip, beje, ir kitų) tebuvo tik ledkalnio viršūnė. Galiausiai kitiems rykliams teko paaukoti Epsteiną, jį nužudyti, kad jis nebekalbėtų, neišduotų jų. Manau, pedofilijos klanas iš tikrųjų kur kas didesnis, jis apima ne tik Clintonus, bet ir beveik visus esančius valdžioje ir už tos valdžios svertų, tų, kurių mes nematome. Žmonės turi nuosavas salas, yra apsitvėrę įstatymais ir tvoromis, jie turi įsirengę bunkerius, kur kalina vaikus, juos prievartauja, dalijasi laivais ir lėktuvais, juos transportuoja kaip prekę tarpusavyje tenkindami savo iškrypusius poreikius. Apie tai yra ne vienas dokumentinis filmas YouTubeje (vienas iš jų vadinasi „Iš šešėlių“, verta pamatyti, nes absoliučiai siejasi su Epsteino istorija) išverstas lietuviškai, kur įvairūs darbuotojai liudija tokius siaubingus nusikaltimus, kad net plaukai šiaušiasi: satanizmas, kanibalizmas, vaikų prievartavimas, žudymas, žmogienos valgymo kultas, kraujo gėrimas... Epsteinas, galima sakyti, dar tebuvo tik šių dalykų švelnioji versija, apysmulkė žuvelė toje iškrypusioje reptiloidinėje sistemoje.

Tai serialas ne pramogai, o veikiau kaip liudijimas, tam tikras būdas ir bandymas atstatyti į šešėlius nugrūstą tiesą. Visą laiką žiūrint šį serialą galvojau ir apie Kedžio pedofilijos bylą, kurioje Neringa Venckienė taip ir negalėjo atskleisti tiesos. Manau, tai yra vieno didelio pasaulinio klano pakraštys, tas pakraštys buvo kliudytas ir Lietuvoje, kur vėlgi turime viską nupirktą ir papirktą – tą rodė mūsų teismų sistema. Sunku pasakyti, kad rekomenduoju šį serialą, kuris, be jokios abejonės, yra geras, bet mąstau, o ką jis duotų paprastam lietuviui? Ogi tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą. Galiausiai realius pasaulyje vykstančius dalykus, kuriuos dažniausiai ne tik ignoruojame, bet ir nenorime jų girdėti.

Jūsų Maištinga Siela

Albumo apžvalga: Lady Gaga "Chromatica" (2020)

Sveiki,

Tiesą sakant, nemaniau, kad padarysiu šį įrašą, tačiau sulaukiau net keletą raginimų peržiūrėti ir apžvelgti naujausią Lady Gagos muzikos albumą „Chromatica“. Tai užtrunka ir atima gražaus laiko, tačiau ryžausi ir... buvo, žinokite, įdomu. Ypač sužinoti apie bendrą albumo koncepciją, įvertinti, patirti ir suvokti tą muziką, kurią norėjo perteikti Lady Gaga.

„Chromatica“ turėjo pasirodyti 2020 metų balandžio pradžioje, tačiau dėl karantino jo leidyba buvo atidėta net 7 savaitėms. Daugelis klausia, kas tas žodis „Chromatica“? Atlikėja aiškina kelias sampratas. Viena iš jų – tai planeta, kur vyrauja pasveikimas, lygybė ir meilė, todėl ateivio spalvos, skambesys ir konceptas yra bendras ir harmoningas. Kitas aiškinimas yra priešingas – tai rėmai ir konceptai, iš kurių kiekvienas turi išsivaduoti, kad taptų laisvas ir sveikas.

Neaptarinėsiu viso albumo kūrimo užkulisių, manau, tą galite puikiai susirasti internete. Tik paminėsiu, kas man buvo įdomiausia; kad dainininkė šį albumą kūrė po itin didelės nesėkmės, kai po albumo 2016 metais „Joanne“ ji pradėjo įrašinėti albumą, skirtą savo tėvui ir savotiškam psichologiškam pasveikimui, ryšiui su tėvu palaikyti ir atgaminti, tačiau, kaip teigė atlikėja, visos dainos ir albumas subyrėjo ir albumas nepavyko.

Tada ji pasinėrė į „Taip gimsta žvaigždė“ filmavimus bei įrašinėjimus. Tuo metu Lady Gaga buvo šlovės viršūnėje, tačiau, kaip atlikėja teigia, susiskaldžiusi. „Chromaticą“ ji įrašinėjo sunkiai, sutelkė jėgas į savęs analizę ir tai tapo kūrybine terapija, todėl albumo tekstai persunkti prieštaringų tekstų apie meilę ir švelnumą, patirtą seksualinį smurtą, skyrybas, subyrėjusius santykius, psichologines traumas ir nuolat kamuojančius kūno skausmus (kas matė biografinį dokumentinį filmą apie Lady Gagą, tas žino, kokius chroniškus skausmus atlikėja kenčia). Didžiąją albumo dalį ji įrašė namuose, ant sofos, nes judėjo sunkiai ir skausmingai. Kaip pati atlikėja sakė, įrašinėdama ji labai daug rūkė, išgyveno ir buvo tokioje juodoje depresijoje, bet tai dalis, anot jos, gijimo proceso. Pabaigusi šį albumą ji nustojo rūkyti, galbūt išsisprendė ir kai kurios dvasinės kančios.

Šįkart apžvelgsiu visas albumo dainas, pateiksiu savo subjektyvius dainos vertinimus. Būtų įdomu sužinoti ir jūsų nuomonę (galite čia rašyti komentarus arba mano facebooko puslapyje po šio įrašo pasidalijimo komentarų skyriuje), taip pat galite siūlyti, kokį dar albumą norėtumėte, kad apžvelgčiau.

1. Chromatica I

Mano įvertinimas: 6/10

Muzikos takelis kviečia į paslaptingą Chromaticos planetą, šalį ir toli gražu, bent man, elektroninės muzikos albumo neprimena. Nežinau, kam išties reikia tų vadinamųjų intro, kurie primena „užbėgimus“. Jie lyg turėtų konceptualiai „suklijuoti“ visą albumo konceptą, bet juk galima ir be to apsieti. Esu tiek girdėjęs intro, kad paskutiniuoju metu man jie labai supanašėjo – instrumentinė muzika, kuri primena filmų garso takelius.

2. Alice

Mano įvertinimas: 7/10

Lady Gagos autobiografinė daina! Alice yra veikėja, kurią Lady Gaga suvaidino filme „Taip gimė žvaigždė“. Atlikėja tvirtino, kad ilgai negalėjo išeiti iš vaidmens ir toji Alice ją ilgai dar persekiojo. Būtent šis pirmasis kūrinys yra atlikėjos išgyventas. Skamba išties gerai, ritmingai, perpildyta elektroninės muzikos garsų, bet vietomis darosi monotoniška. Akivaizdu, kad dainos koncepcija labiau skirta šokio muzikai.

3. Stupid Love

Mano įvertinimas: 6/10

Man vaizdo klipas nepatiko ir nepatinka. Primena tuos aštunto dešimtmečio futuristinius filmus apie ateivius, tačiau vaizdo klipe visi atrodo kaip kompiuterinio žaidimo troliai ir tame kompiuterio grafike veikiau juda kaip pokemonai, nei įdomūs svetimos planetos gyventojai. Dainos turinys irgi man kelia tam tikrų neaiškumų. Elektroninės muzikos instrumentuote moderniai gręžiamasi į praeitį, „prasimuša“ dabar labai madingi septinto-devinto dešimtmečio pradžios motyvai. Tai, kas sena, renovuojama ir pateikiama kaip itin modernų, tačiau visumoje dainos koncepcija atrodo juokinga, nei pritrenkianti. Visgi sutinku su kolegomis, kad vokaliai ir konceptualiai daina primena senuosius Lady Gagos kūrinius. Labiau, sakyčiau ne „The Fame“, o „Born This Way“ laikus. Daina vis tiek, nepaisant visko, įskaitant ir mano skepsio, tapo populiari, nors dar prieš paruošiant ją viešai, kaip Lady Gagai dažnai būna su įrašais, buvo prieš mėnesį nelegaliai nutekinta į internetą.

4. Rain On Me (ft. Ariana Grande)

Mano įvertinimas: 8.5/10

Manau, viena stipresnių komercine prasme kūrinių. Ariana Grande vis dar tebėra viena geidžiamiausių atlikėjų, o turint galvoje, kokią praeities šlovę patyrė Lady Gaga, galima tarsi sieti dvi kartas, nors jos iš esmės to paties laikmečio atlikėjos. „Rain on Me“ ritmiškas ir nuotaikingas, skambus ir skamba kaip tikras hitas. Lady Gaga tęsia purpurinės, rožinės ateivės įvaizdį iš „Stupid Love“ vaizdo klipo, tik šįkart ji kur kas labiau atsiplaudavusi, ne tokia vaškinė ir nutolusi nuo žemiškųjų dažnių. Visgi nepasakyčiau, kad man šis kūrinys labai jau patinka, kad visur noriu šokti, bet sutinku, kad tai išties Lady Gagos grįžimas pagal senuosius „monstriškuosius“ konceptus. Bet ar šis dešimtmetis bus toks, koks anksčiau Lady Gagai?

5. Free Woman

Mano įvertinimas: 8.5/10

Dar viena diena, kuri savo stiliumi ir skambesiu atitinka visą albumo konceptą. Klubinė moderni muzika, truputį primenanti tuos „gabalus“, kuriuos didžėjai sumiksuoja vietoje. Manau, jaunesniajai kartai turėtų patikti, o ypač moterims, juk daina šiek tiek feministinė. Laisvė. Feminizmas. Linksmybės. Manau, Karbauskis, Širinskienė apmirtų, bet štai koks Skvernelis po dviejų alaus, gal ir patrepsėtų kur nors kampe.

6. Fun Tonight

Mano įvertinimas: 8.5/10

Skamba tikrai gerai! Skambesiu man primena senąsias Lady Gagos dainas, vietomis, pavyzdžiui, „You and I“. Harmoningas ritmas, dance, house muzikos elektroninis derinys, manau, vėlgi atspindi „Chromaticos“ bendrą energetiką ir stilių. Šįkart nemažai ką apie turinį pasako dainos žodžiai, kurie nuo sunkumų pereina prie to, kad dainininkė (ir visi klausytojai) tiesiog turėtų atsisveikinti su senomis sunkiomis savo gyvenimo istorijomis ir bent šiąnakt jaustis puikiai, nes tiesiog toks yra gyvenimas.

7. Chromatica II

Mano įvertinimas: 4/10

Dar vienas, vadinamasis intro, kuris smarkiai siejasi su pirmuoju. Visgi pasidomėjau, ką autorė norėjo tuo pasakyti. Lady Gaga jautė, kad albumo dainos išreiškia kelias skirtingas kryptis – meilę ir pyktį, smurtą ir švelnumą, todėl norėdama „sulipinti“ visas tas dalis pasitelkė intro jungtis. Visgi, manau, kad jos eklektiškos, pernelyg nutolusios nuo šiaip harmoningos albumo eigos.

8. 911

Mano įvertinimas: 7.5/10

Devyni vienuolika yra ne tik telefono numeris Amerikoje, bet jau ir tam tikras konspiracijos šalininkų pastebimas ženklas šioje realybės matricoje, pavyzdžiu, Rugsėjo vienuoliktosios įvykiai arba kai kurie kiti iliuminati ženklai jau seniai Lady Gagos, Madonnos ir kitų atlikėjų pasirodymuose ir dainose naudojami. Nesileisiu į detales, tačiau neįmanoma nepastebėti, kad Lady Gaga ištikima šiems ženklams, kaip kas pasakytų, šėtono garbinimo kultui... Visgi vertinant dainą, galiu pasakyti, kad kur kas tai „ateiviškiausia“ savo skambesiu daina, primena tam tikrus „ARTPOP“ albumo įvaizdžius, pavyzdžiui, dainos „Venus“. Kur kas įdomesnė šios dainos istorija. Lady Gaga vartojo vaistus, slopinančius psichinius sutrikimus. Be jų atlikėja sunkiai išsiverčia ir, kaip pati interviu teigė, ne visada gali suvaldyti tai, kas vyksta jos smegenyse. Įrašinėdama šią dainą, atlikėja pageidavo, kad studija būtų juoda, o pati užsidėjo peruką ir bandė jaustis visai kitu žmogumi, kad tai atsispindėtų dainoje.

9.Plastic Doll

Mano įvertinimas: 7/10

Dar viena daina, kuri tiktų #metoo judėjimui. Pati atlikėja yra patyrusi išprievartavimą, todėl dalis albume „prasimušančių“ dainos konceptų yra susijusių su moters saviverte, feminizmu ir seksualiniu priekabiavimui. Manau, ši daina pakankamai visumoje stipri, bet stipriausia – dainos žodžiuose.

10. Sour Candy (ft. BLACPINK)

Mano įvertinimas: 10/10

Taip! Mano mėgstamiausia daina savo skambesiu ir melodiškumu. Tai reklaminis singlas, skirtas reklamuoti „Chromatica“. Galimas daiktas, kad jis sulauks ir vaizdo klipą, nes tai viena klausomiausių internete „Chromatikos“ dainų. Visgi daina ir jos konceptas buvo skirtas labiau jaunimo ir vaikų rinkai, tad neturėjo įeiti į Lady Gagos albumą, tačiau atlikėja, bendradarbiaudama su Pietų Korėjos merginų grupe BLACKPINK, taip pakeitė dainą, kad ji tapo tarsi „Chromaticos“ dalimi.  

11. Enigma

Mano įvertinimas: 7.5/10

„Aš būsiu tavo enigma!“ Ilgą laiką Lady Gaga jau prieš „Chromatica“ vykdė „Enigma“ projektą, kada koncertuodavo gyvai Las Vegase pagal atskirą sukurtą šou. Vėlgi dalis gyvenimo „nuėjo“ į albumo kūrimo konceptą. Visgi tai pakankamai „ateiviška“ daina, kuri labai tinka „Chromatikai“ tiek skambesiu, tiek žodžiais. Visgi visumoje daina apie nepažįstamus du vienos nakties meilužius, kurie susitinka ir tas jų vienos nakties susijungimas tampa enigma, taigi paslaptimi. Ar tai daina iš dalies apie atsitiktinį sekso nuotykį? Nebūtinai.

12. Replay

Mano įvertinimas: 9/10

Aha... Labai įdomus priedainis! Sakyčiau, primena rusiškos čiastuškos leitmotyvus ir skamba toje modernioje elektroninės muzikos aranžuotėje labai įdomiai, netikėtai, šviežiai. Visgi paslaptis dainos tekste, kurioje Lady Gaga kalba apie psichologinę traumą. Jos galvoje gyvena monstrai ir randai. Tai istorija apie potencialų užpuoliką, prievartautoją su ginklu, kuris paliko skaudulį visam gyvenimui. Akivaizdu, kad atlikėjai tai svarbi autobiografinė daina.

13. Chromatica III

Mano įvertinimas: 5/10

Neturiu, ką pridurti. Tiesiog pasakos motyvo intro. Pelenė tęsia savo istoriją.

14. Sine From Above (ft. Elton John)

Mano įvertinimas: 5/10

Daina apie dvasinį sveikimą nuo patirtų kančių ir mums primestų iš aplinkos nuodėmių. Galima sakyti, kad gydoma gėda ir kaltės jausmas, patirtos traumos. Lady Gagai talkina jos ilgametis scenos draugas ir šiaip muzikos legenda Elton John, kurie abu ne kartą atliko scenoje gyvus pasirodymus. Klubinės muzikos ritmai ir daina, primenanti tarsi maldą, išpažintį, man asmeniškai kažkaip nesiklauso, ypač E. John balsas „pjauna“ ne dėl to, kad blogai dainuotų, tiesiog jaučiu, kad daina sukurta ir įtraukta į albumą veikiau iš bičiuliškų paskatų. Dainos pabaiga iš tikrųjų, mano ausimis, „nupjovė grybą“.

15. 1000 doves

Mano įvertinimas: 6/10

Lady Gagos galybė yra jos menkume. Šioje dainoje ji akivaizdžiai nevaizduoja jokios divos, o sako, kad yra palūžusi ir trokšta mūsų visų palaikymo. Manau, kad toji visa menkumo pripažinimas yra dalis chromatiškos atlikėjos gijimo proceso dalis ir ji randa tam patraukliai modernų skambesį, bet visumoje savo skambesiu tai toli gražu nėra toji daina, kurios klausyčiausi savo malonumui.

16. Babylon

Mano įvertinimas: 6/10

Daina, kuri, sakyčiau, savo žodžių turiniu nukreipta į atlikėjos santykį su viešąja ir geltonosios spaudos erdve. Nors iš dalies „Babilonas“ žymi ir senovės civilizaciją arba tolimą kosminę ateities planetą ir elgesio tam tikrus standartus, visgi konceptas yra būti su kitu žmogumi, stebint Babilonui, paneigti tam tikras paskalas ir apkalbas. Manau, šios dainos turinys susijęs su subyrėjusiais atlikėjos santykiais. Visgi tiek žodžiais, tiek skambesiu, tai nėra stipriausia daina albume. Ei, o kur lyrinės dainos? Šiame albume jos nėra nė vienos, matyt, užteko albume „Taip gimė žvaigždė“?

Taigi visas albumas nėra toks prastas, kokio galbūt tikėjausi. Maniausi, kad bus didelė monotonija, nes daugiau ar mažiau dainų tonai skamba vienodai, kas žymi albumo koncepcijos harmoniją, tačiau tekstai, prieštaringumas, atlikėjos išgyvenimai, kalbėjimas apie traumas, skausmą, susiskaldžiusį pasaulį ir žmones gerokai pakeitė pažiūrį į „Chromaticą“. Suskaičiavus balus ir vidurkį, „Chromatica“ pelnė iš manęs 6.96 (daug balų numušė „Chromaticos“ intro).

Jūsų Maištinga Siela