2026 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis

Booker 2026: Długa lista, która każe o sobie myśleć – przegląd najgłośniejszych powieści

 
Witajcie!
 
Niedawno, pod koniec lipca, ogłoszono szeroką listę nominacji do Booker Prize 2026. Choć nie zawsze jestem usatysfakcjonowany ostatecznym wyborem książek, które z roku na rok coraz bardziej stawiają na popularność zamiast na treść, na liście zawsze błyszczy niejedna wspaniała pozycja, która z czasem doczekuje się również polskiego wydania. Jestem ciekaw, co komisja wybrała do tegorocznego długiego listu. Zapraszam do lektury!
 
Powieść „The Shadow of the Object”, która trafiła na prestiżową długą listę do Nagrody Bookera 2026, to wybitne, hipnotyzujące i głęboko intymne dzieło uznanej pisarki Chloe Aridjis. Jego akcja krąży między Meksykiem a Londynem, zgłębiając motywy pragnienia, metamorfozy oraz śmiertelności. W centrum opowieści znajduje się Flora, której życie w rodzinnym Meksyku wywraca się do góry nogami po tym, jak w jej rękę wdziera się jad rodzinnego psa, co prowadzi do długiego pobytu w szpitalu. Tam poznaje starszą niemiecką kolekcjonerkę Wilhelminę, zbierającą przedkinowe zabawki i przyrządy optyczne. Ich senne rozmowy oraz zorganizowany seans latarni magicznej wciągają Florę w tajemniczy świat, zmuszając ją później w Londynie do skontaktowania się z synem Wilhelminy, Maxem, i przedefiniowania granic własnej rzeczywistości oraz wyobraźni. Światowej sławy autorzy i krytycy nazywają autorkę jednym z najodważniejszych i najbardziej innowacyjnych głosów we współczesnym świecie anglojęzycznym, a sama książka – dzięki impresjonistycznemu, osobliwemu pięknu prozy i egzystencjalnej głębi – spotkała się z ogromnym echem literackim.
 
Ocena na Goodreads: 3,84 (146 głosów)
 
Uznaną przez krytyków za hipnotyzującą, głęboko poruszającą i niezwykle oryginalną pozycję – powieść „Switzy” autorstwa międzynarodowo cenionej amerykańskiej pisarki Emmę Cline – również umieszczono na długiej liście do Nagrody Bookera 2026. W centrum książki znajduje się emerytowany dyrektor biznesowy David, cierpiący na zwyrodnieniową chorobę neurologiczną, który wyrusza prywatnym samolotem w ostatnią podróż po Europie wraz ze swoim asystentem, pragnąc pożegnać się z bliskimi i przyjaciółmi przed poddaniem się wspomaganej medycznie eutanazji w klinice w Zurychu. Podczas jego wędrówki po luksusowych hotelach, lotniskach i spotkań z dorosłą córką oraz dawnymi znajomymi, kunsztownie poprowadzona narracja autora ukazuje zanikającą ludzką świadomość, w której więź z teraźniejszością powoli pęka, a wspomnienia z przeszłości i iluzje zalewają ostatnie miesiące życia. Powieść w ostry i pozbawiony sentymentu sposób kwestionuje cenę elitarnego świata, próżność luksusu oraz fundamentalne pytanie o to, co naprawdę pozostaje pod koniec ludzkiego życia po osiągnięciu wszystkiego, ale utraceniu pamięci.
 
Ocena na Goodreads: 4,14 (162 głosy)
 
Innowacyjna i odważna filozoficznie powieść amerykańskiej pisarki Makenna Goodman „Helen of Nowhere”, również włączona na długą listę do Nagrody Bookera 2026, to wciągająca i nieoczekiwana przypowieść o nowym początku w życiu, pociągu do natury oraz cenie, jaką trzeba zapłacić za upragnione szczęście. W centrum fabuły znajduje się zdyskredytowany profesor, prowadzony przez prowincjonalną agentkę nieruchomości, który ogląda idylliczny, odizolowany dom i słucha opowieści o jego dawnej mieszkańce – tajemniczej Helenie. Poprzez te osobliwe, hipnotyzujące opowieści oraz spotkania zacierające granicę między rzeczywistością a snem, mężczyzna zaczyna wierzyć, że znalazł szansę na ucieczkę od swojego zrujnowanego życia i osiągnięcie prostszego, zakorzenionego w ziemi bytu. Jednak wraz z zapadającym wieczorem okazuje się, że prawdziwa cena tego wyboru jest o wiele wyższa, dziwniejsza i wymaga całkowitej osobistej przemiany. Krytycy porównują tę szczupłą, lecz potężną książkę do współczesnej baśni, która po mistrzowsku bada relacje między człowiekiem a naturą oraz desperackie poszukiwanie sensu w naszym rozbitym świecie.
 
Ocena na Goodreads: 3,38 (966 głosów)
 
Kapryśna, ironiczna i niepokojąca powieść postapokaliptyczna uznanego brytyjskiego pisarza M. Johna Harrisona „The End of Everything”, która również znalazła się na długiej liście do Nagrody Bookera 2026, bada granice ludzkiego zrozumienia w zmieniającym się świecie. W centrum książki znajduje się mieszkający na wybrzeżu Kentu Phillip Tennent, który zarobkuje na życie, wyławiając z fal obmywających brzegi kanału La Manche tajemnicze artefakty po niespodziewanym kryzysie, który całkowicie zmienił porządek świata, powodując upadek rządów i napływ nieznanych istot morskich. Kiedy Phillip wyciąga z wody niezwykłe, stale zmieniające się stworzenie-artefakt, musi je przetransportować w głąb lądu, zanim przedmiot ten zniszczy wszystko, w co dotychczas wierzył. Krytycy i jurorzy Nagrody Bookera opisują to dzieło jako promienny, mglisty i głęboko zakorzeniony w teraźniejszości romans, w którym surrealizm mistrzowsko splata się z subtelną satyrą oraz melancholijnym spojrzeniem na naszą kruchość.
 
Ocena na Goodreads: 4,25 (13 638 głosów)
 
Potężna i monumentalna powieść Marlona Jamesa, pochodzącego z Jamajki laureata prestiżowej Nagrody Bookera – „The Disappearers” – która trafiła na długą listę do Nagrody Bookera 2026, to ambitne, wstrząsające i głęboko ludzkie dzieło, oznaczające powrót autora na Jamajkę. Akcja książki rozpoczyna się w 1988 roku w Kingston, gdzie ośmiu obcych sobie mężczyzn gromadzi się na próbie przed jawnie homoseksualnym występem teatralnym, stawiając czoła ogromnym niebezpieczeństwom w społeczeństwie odrzucającym ich tożsamość. Wszystko staje na głowie, gdy w próbę wdziera się brutalny tłum: jeden z mężczyzn ginie, a wszyscy pozostali zostają ranni, co uruchamia dwudziestoletnią sekwencję traumy, zemsty, poczucia winy i konsekwencji przetrwania. Jurorzy Nagrody Bookera i krytycy nazywają tę książkę odważnym i bezkompromisowym obnażeniem jamajskiej homofobii oraz kultury queer, w którym pulsująca intryga kryminalna mistrzowsko przeplata się z bolesnym humorem i głębokim, niuansowanym spojrzeniem na życie wykluczonych.
Tę pozycję bardzo chętnie przeczytałbym po polsku!
 
Ocena na Goodreads: 4,33 (49 głosów)
 
Błyskotliwa, absurdistyczna i głęboko ludzka powieść brytyjskiego poety i pisarza Luke'a Kennarda „Black Bag”, również wyróżniona miejscem na długiej liście do Nagrody Bookera 2026, to swoista przewrotna powieść uniwersytecka (campus novel), która zgłębia motywy współczesnego kryzysu męskości, sztuki oraz relacji międzyludzkich. W centrum fabuły stoi borykający się z problemami finansowymi, bezrobotny 37-letni aktor, który przyjmuje dziwną propozycję pracy u profesora uniwersytetu, dr. Blenda: ma podczas każdego wykładu w semestrze jesiennym siedzieć na samym końcu auli, całkowicie schowany w dużym skórzanym (czarnym) worku, co stanowi powtórzenie eksperymentu psychologicznego z 1967 roku. W miarę jak coraz bardziej wczuwa się w tę rolę i znajduje dziwną pociechę w anonimowości, otoczenie zaczyna na swój sposób wykorzystywać tę sytuację – profesor posthumanizmu zastanawia się, czy można pokochać człowieka ukrytego w worku, a współlokator aktora planuje, jak skomercjalizować to osobliwe zjawisko. Jurorzy Nagrody Bookera i krytycy chwalili tę książkę za ostrą satyrę, zjadliwe poczucie humoru oraz celne spostrzeżenia na temat absurdu współczesnego życia, internetowych schematów i starań o odnalezienie miłości oraz sensu w niestabilnym świecie.
Ta książka osobiście mnie bardzo intryguje. Chciałbym ją przeczytać po polsku!
 
Ocena na Goodreads: 3,64 (721 głosów)
 
Debiutancka powieść amerykańskiego pisarza Kenana Orhana „The Renovation”, również włączona na długą listę do Nagrody Bookera 2026, to wstrząsające, surrealistyczne i głęboko poruszające dzieło o emigracji, utracie pamięci oraz spuściźnie politycznego ucisku. W centrum opowieści znajduje się żyjąca we włoskim Salerno turecka emigrantka Dilaray, której ojciec choruje na demencję, a ona sama zatrudnia robotników, aby przygotować swoje mieszkanie na jego przyjazd. Jednak po zakończeniu prac dochodzi do dziwnego i absurdalnego zdarzenia: zamiast nowej łazienki robotnicy urządzają prawdziwą turecką celię więzienną, która w tajemniczy sposób łączy się ze Stambułem. Podczas gdy Dilaray próbuje poradzić sobie z rozpadającym się małżeństwem, problemami finansowymi i niknącymi wspomnieniami ojca, ta tajemnicza przestrzeń staje się nie tylko wstrząsającym, kafkowskim koszmarem, ale także melancholijnym pomostem powrotnym do utraconej ojczyzny, zmuszającym do przemyślenia pojęć wolności, poczucia przynależności i domu. Jurorzy Nagrody Bookera i krytycy chwalili tę książkę za mistrzowską syntezę tragikomedii i politycznej alegorii, zjadliwy humor oraz niezwykle czułą prozę.
Ta książka również przyciągnęła moją uwagę, ponieważ zawsze interesował mnie motyw pamięci w literaturze!
 
Ocena na Goodreads: 3,58 (551 głosów)
 
Debiutancka powieść brytyjskiej poetki i powieściopisarki Rebecca Perry „May We Feed the King”, która trafiła na długą listę do Nagrody Bookera 2026 i zdobyła nagrodę Waterstones Debut Fiction Prize, to poetyckie, intrygujące i zmysłowe dzieło zgłębiające naturę historii, pamięci oraz opowiadania. Fabuła książki splata dwie linie czasowe: współczesną kurator muzealną, która spędza dnie na przygotowywaniu i dekorowaniu wnętrz historycznych budynków oraz stołów bankietowych dla publiczności, oraz realia średniowiecznego dworu. Kiedy kurator zagłębia się w archiwum, jej uwagę przyciąga niemal zapomniany król – władca, który niespodziewanie i wbrew woli odziedziczył tron po przedwczesnej śmierci swoich braci, mierząc się z ogromnym oporem dworu i wątpliwościami co do własnych predyspozycji. Autorka po mistrzowsku łączy zmysłową poezję, senną atmosferę oraz pytania o różnicę między fikcją a faktami historycznymi, tworząc oryginalną i wypochwaloną przez krytyków opowieść o granicy między przeszłością a teraźniejszością.
 
Ocena na Goodreads: 3,90 (1 005 głosów)
 
Brytyjska prozaik Gwendoline Riley zyskała szerokie uznanie dzięki wyjątkowej przenikliwości psychologicznej, minimalistycznemu stylului oraz bezbłędnemu słuchowi dialogowemu, pozwalającemu niezwykle celnie oddać napięcia współczesnych relacji i ludzką samotność. Cechy te doskonale odzwierciedla jej powieść „The Palm House”, w której opowiedziana jest wieloletnia przyjaźń dwojga przyjaciół – Laury Miller i Edmunda Putnama – rozwijająca się na skomplikowanym i zmieniającym się tle Londynu. W centrum utworu znajduje się pięćdziesięcioletni Putnam, który po śmierci ojca oraz w obliczu groźnych zmian i inwazji nowego, nieprzyjemnego redaktora w czasopiśmie, któremu poświęcił życie, pogrąża się w głębokim kryzysie i depresji; tymczasem Laura zmaga się z własnymi problemami, w tym z trudnymi i skomplikowanymi relacjami z matką. W tej powieści G. Riley po mistrzowsku i z właściwym sobie cierpkim humorem zgłębia to, jak dwoje emocjonalnie wrażliwych ludzi próbuje sobie nawzajem pomóc, ocalić wspólną więź i poradzić sobie z katastrofą życia osobistego.
 
Ocena na Goodreads: 3,42 (1 792 głosy)
 
Laureatka Nagrody Pulitzera Elizabeth Strout w swojej powieści z 2026 roku „The Things We Never Say” z wrażliwością i głęboką empatią spogląda na ludzką samotność oraz przemilczenia w życiu rodzinnym. W centrum dzieła znajduje się Artie Dam – nauczyciel historii w szkole średniej mieszkający na wybrzeżu Massachusetts, którego na pierwszy rzut oka spokojne i wzorowe życie z żoną zaczyna pękać w szwach w czerwcowe i jesienne dni. Choć Artie stara się być wspierającym nauczycielem i sąsiadem, od środka rozrywa go głębokie poczucie izolacji, niepokój o otaczający świat oraz ciągnące się od dziesięcioleci rodzinne tragedie, które nie dają mu spokoju. Niezapowiedziany incydent w wodzie oraz wyjawiona po czasie skrywana lub milczana tajemnica zmuszają go do przemyślenia na nowo relacji z bliskimi i pogodzenia się z tajemnicami egzystencji. Ta włączona na długą listę do Nagrody Bookera 2026 książka zbiera pochwały krytyków za wstrząsające ukazanie wstydliwości, więzów małżeńskich i kruchości codzienności.
 
Ocena na Goodreads: 4,15 (54 749 głosów)
 
Szkocko-amerykański pisarz i laureat Nagrody Bookera Douglas Stuart w swojej powieści z 2026 roku „John of John” zabiera czytelników na wietrzną i odosobnioną wyspę Harris w archipelagu Hebridów Zewnętrznych w Szkocji. W centrum fabuły znajduje się 22-letni John-Callum (Callum), który po ukończeniu studiów artystycznych w Edynburgu wraca bez grosza do rodzinnej wsi. Tam musi lawirować między dwoma skrajnymi biegunami swojego świata: surowym w wierze ojcem – hodowcą owiec, tkaczem i filarem lokalnej społeczności prezbiteriańskiej – a dowcipną i ciętą na języku babcią Elą. Ta głęboko poruszająca i bogata w detale tekstur historia bada skomplikowane relacje ojca z synem, wstyd tkwiący w zasadach zamkniętej społeczności oraz pojęcie męskości. Zarówno młody Callum, jak i wspierający twardą fasadę ojciec muszą potajemnie walczyć ze swoimi prawdziwymi pragnieniami i poszukiwaniem własnej tożsamości w świecie, w którym jakiekolwiek odstępstwa od tradycji są potępiane.
Bardzo bym chciał! „Shuggie Bain” była wspaniałą książką tego autora!
 
Ocena na Goodreads: 4,27 (21 986 głosów)
 
Młody irlandzki pisarz Djamel White w swojej debiutanckiej powieści „All Them Dogs”, włączonej na długą listę do Nagrody Bookera 2026, przedstawia surowy, pozbawiony sentymentów i potężny portret półświatka zachodniego Dublinu. W centrum utworu znajduje się Tony Ward, który po pięciu latach spędzonych za granicą wraca do rodzinnego miasta i próbuje na nowo wtopić się w lokalną sieć gangów, pracując u boku nieprzewidywalnego i groźnego egzekutora bossów przestępczych, Darrena „Flute” Walsho. Kiedy cienie kosztownej przeszłości zaczynają się zagęszczać, między dwoma mężczyznami nawiązuje się skomplikowana relacja oparta na wzajemnym przyciąganju. Krytycy chwalili tę pełną adrenaliny powieść za wirtuozerskie operowanie żargonem ulicznym, elementy humoru oraz niespodziewaną, kryjącą się pod brutalną powłoką i hiper-męskością teksturową ludzką ciepłotę i wrażliwość.
 
Ocena na Goodreads: 3,70 (940 głosów)
 
Wrażliwa i eksperymentalna powieść angielskiej pisarki Missouri Williams „The Vivisectors”, włączona na długą listę do Nagrody Bookera 2026, ukazuje zupełnie nietradycyjne i mroczne spojrzenie na współczesne życie uniwersyteckie. Akcja toczy się w upadającym, powoli pochłanianym przez roślinność mieście akademickim, w którym władzę dzielą osłabieni akademicy oraz groźna grupa buntowniczych ogrodników. W centrum historii znajduje się cyniczna i apatyczna kobieta Agatha, spędzająca dnie na opiece nad niepełnosprawną matką oraz obsłudze oszukującego profesora. Gdy na uniwersytecie wybucha wielki skandal z powodu domniemanej dyskryminacji między ambitnym studentem Adamem a młodym wykładowcą, Agatha na polecenie szefowej zostaje zmuszona do zbliżenia się do Adama i pełnienia roli swego rodzaju szpiega. Wkrótce jednak rodzi się między nimi dziwna, pełna napięcia i egzystencjalnego niepokoju więź, a proza M. Williams zbiera pochwały krytyków za lodowaty suspense, gotycką kanciastość i odważne odrzucenie tego, co nazywamy zwykłymi kliszami powieści uniwersyteckiej (dark academia).
 
Ocena na Goodreads: 3,41 (307 głosów)

Ilgasis Booker Prize 2026 knygų sąrašas / Booker Prize Long List 2026

 

Sveiki!
 
Neseniai, liepos pabaigoje, buvo paskelbtas Booker Prize 2026 metų ilgasis sąrašas. Nors ne visada esu patenkintas išrinktomis finalinėmis knygomis, kurios kasmet vis labiau orientuojasi į populiarinimą, o ne į turinį, tačiau sąraše visada švysteli ir tikrai ne vienas geras kūrinys, kuris būna su laiku išverčiamas į lietuvių kalbą. Man smalsu, ką šiemet komisija atrinko į ilgąjį sąrašą. Siūlau susipažinti.


 
Romanas „The Shadow of the Object“ („Objekto šešėlis“), patekęs į prestižinės 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra iškilus, hipnotizuojantis ir giliai intymus pripažintos rašytojos Chloe Aridjis kūrinys, kurio siužetas vingiuoja tarp Meksiko ir Londono, tyrinėdamas troškimą, metamorfozę bei mirtingumą. Knygos centre – veikėja Flora, kurios gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis gimtajame Meksike po to, kad jai į ranką įsigeria šeimos šuo, užtraukdamas ilgą gydymą ligoninėje. Ten ji susipažįsta su pagyvenusia vokiečių kolekcioninere Wilhelmina, renkančia ikiemkino laikų žaislus ir optinius prietaisus, o jų sapniški pokalbiai ir surengtas stebuklingojo žibinto seansas įtraukia Florą į paslaptingą pasaulį, priverčiantį vėliau Londone susisiekti su Wilhelminos sūnumi Maxu bei iš naujo apibrėžti savo realybės bei vaizduotės ribas. Pasaulinio garso autoriai ir kritikai šią autorę vadina viena drąsiausių ir novatoriškiausių šių dienų balsų anglokalbiame pasaulyje, o pati knyga dėl savo impresionistinio, keisto grožio prozos stiliaus bei egzistencinio gylio sulaukė didžiulio literatūrinio atgarsio.
 
Goodreads reitingas: 3.84 (146 balsai)


Tarptautinio pripažinimo sulaukusios amerikiečių rašytojos Emma Cline romaną „Switzy“, taip pat patekusį į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, kritikai vadina hipnotizuojančiu, giliai jaudinančiu ir nepaprastai originaliu kūriniu. Knygos centre – išėjęs į pensiją verslo vadovas Deividas, sergantis degeneracine neurologine liga, kuris privačiu lėktuvu leidosi į paskutinę kelionę per Europą kartu su savo padėjėju, siekdamas atsisveikinti su artimaisiais ir draugais prieš pasiryždamas medicinos pagalba atliktai eutanazijai Ciuricho klinikoje. Jam judant per prabangius viešbutėlius, oro uostus bei susitinkant su suaugusia dukra ir senais bičiuliais, autoriaus meistriškai vystomas pasakojimas atskVERia nykstančią žmogiškąją sąmonę, kur pamažu trūkinėja ryšys su dabartimi, o praeities prisiminimai ir iliuzijos užlieja paskutinius gyvenimo mėnesius. Romane aštriai ir be sentimentų kvestionuojama elitinio pasaulio kaina, prabangos tuštuma bei esminis klausimas, kas iš tikrųjų lieka žmogaus gyvenimo pabaigoje, pasiekus visus pasiekimus, bet praradus atmintį.

Goodreads reitingas: 4.14 (162 balsai)



Amerikiečių rašytojos Makenna Goodman novatoriškas ir filosofiškai drąsus romanas „Helen of Nowhere“ (Helena iš niekur), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įtraukianti bei netikėta parabole apie gyvenimo iš naujo pradžią, gamtos trauką ir kainą, kurią tenka sumokėti už trokštamą laimę. Knygos centre – provincijoje nekilnojamojo turto agentės vedžiojamas diskredituotas profesorius, kuris apžiūri idilišką, atokų namą ir klausosi pasakojimų apie jo buvusią gyventoją, paslaptingąją Heleną. Per šiuos keistus, hipnotizuojančius pasakojimus bei ribą tarp realybės ir sapno trinančius susitikimus vyras ima tikėti radęs progą pabėgti nuo savo sugriautojo gyvenimo ir įsigyti paprastesnę, su žeme suaugusią būtį. Tačiau vakarui bręstant paaiškėja, kad tikroji šio pasirinkimo kaina yra kur kas didesnė, keistesnė ir reikalaujanti visiško asmeninio pasikeitimo, o kritikai šį ploną, bet galingą tomą lygina su šiuolaikine pasaka, meistriškai nagrinėjančia žmogaus ir gamtos santykius bei desperatišką prasmės ieškojimą mūsų susiskaldžiusiame pasaulyje.

Goodreas reitingas: 3.38 (966 balsai)



Pripažinto britų rašytojo M. John Harrison romanas „The End of Everything“ („Visko pabaiga“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įnoringas, ironiškas ir nejaukus postapokaliptinis kūrinys, tyrinėjantis žmogaus supratimo ribas besikeičiančiame pasaulyje. Knygos centre – Kenturgijos pakrantėje gyvenantis vyras Filipas Tenentas (Phillip Tennent), kuris pelno duoną rinkdamas iš Lamanšo sąsiaurio krantus skalaujančių bangų išmetamus paslaptingus artefaktus po netikėtos krizės, visiškai pakeitusios pasaulio tvarką, sunykus vyriausybėms ir joms užplūdus nepažįstamoms jūrų būtybėms. Kai Filipas iš vandens ištraukia neįprastą, nuolat besikeičiantį padarą–artefaktą, jis privalo jį nugabenti į sausumos gilumą, kol šis daiktas nesugriovė visko, kuo jis iki tol tikėjo. Kritikai ir „Booker“ premijos teisėjai šį kūrinį apibūdina kaip švytintį, miglotą ir giliai dabartį atsppintį romaną, kuriame meistriškai susipina siurrealizmas, subtili satyra bei melancholiškas žvilgsnis į mūsų trapumą.

Goodreads reitingas: 4.25 (13.638 balsai)


 

Prestižinės „Booker“ premijos laureato, jamaikiečių kilmės rašytojo Marlon James galingas ir epochinis romanas „The Disappearers“ („Pranykėliai“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra ambicingas, sukrečiantis ir giliai žmogiškas kūrinys, žymintis autoriaus sugrįžimą į Jamaiką. Knygos veiksmas prasideda 1988 metais Kingstone, kur aštuoni nepažįstami vyrai susirenka į repeticiją ruoštis atvirai gėjų tematikos teatriniam pasirodymui, susidurdami su didžiuliais pavojais visuomenėje, kuri nepripažįsta jų tapatybės. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai į repeticiją įsiveržia žiauri minia: vienas iš vyrų žūva, o visi kiti lieka sužeisti, sužadinant dviejų dešimtmečių trukmės traumos, keršto, kaltės ir išlikimo pasekmių seką. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį vadina drąsia bei atvira Jamaikos homofobijos bei queer kultūros ekspozicija, kurioje meistriškai pinasi pulsuojantis kriminalinis siužetas, skaudus humoras ir gilus, niuansuotas žvilgsnis į visuomenės atstumtųjų gyvenimus.

Šito norėčiau lietuviškai!

Goodreads reitingas: 4.33 (49 balsai)



Britų poeto ir rašytojo Luke Kennard sąmojingas, absurdiškas ir giliai žmogiškas romanas „Black Bag“ („Juodas maišas“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra išvirkščias akademinis romanas (campus novel), tyrinėjantis šiuolaikinės vyriškumo krizės, meno bei tarpusavio ryšių temą. Knygos centre – vargingai besiverčiantis, bedarbis 37 metų aktorius, kuris priima keistą pasiūlymą dirbti su universiteto profesoriumi Dr. Blendu: jis turi kiekvieną rudeninio semestro paskaitą sėdėti pačiame auditorijos gale, visiškai užsitraukęs į didelį odinį (juodą) maišą, taip atkartojant 1967 metų psichologinį eksperimentą. Jam vis labiau įsitraukiant į šį vaidmenį ir randant keistą paguodą anonimiškume, aplinkiniai pradeda savaip išnaudoti situaciją – posthumanizmo profesorė svarsto, ar galima įsimylėti žmogų, pasislėpusį maiše, o aktoriaus kambariokas imasi kurti planus, kaip šį keistą reiškinį komercializuoti. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už aštrią satyrą, kandų humoro jausmą bei taiklius pastebėjimus apie šiuolaikinio gyvenimo beprotybę, internetines schemas ir pastangas rasti meilę bei prasmę nestabiliame pasaulyje.

Šitas mane asmeniškai irgi labai intriguoja. Norėčiau perskaityti lietuviškai!

Goodreads reitingas: 3.64 (721 balsas) 



Amerikiečių rašytojo Kenan Orhan debiutinis romanas „The Renovation“ („Renovacija“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra sukrečiantis, siurrealistinis ir giliai jaudinantis kūrinys apie emigraciją, atminties praradimą bei politinio priespaudos palikimą. Knygos centre – Italijoje (Salerne) gyvenanti turkų kilmės emigrantė Dilarai, kurios tėvas serga demencija, o ji pati samdo statybininkus, kad paruoštų savo butą tėvo atsikraustymui. Tačiau baigus darbus nutinka keistas ir absurdiškas dalykas: vietoje naujo vonios kambario statybininkai įrengia tikrą turkišką kalėjimo kamerą, kuri paslaptingu būdu jungiasi su Stambulu. Dilarai, bandant susidoroti su griūvančia santuoka, finansiniais sunkumais ir nykstančiais tėvo prisiminimais, ši paslaptinga erdvė tampa ne tik sukrečiančiu kafkišku košmaru, bet ir melancholišku tiltu atgal į prarastą tėvynę, priverčiančiu permąstyti laisvės, priklausymo jausmo ir namų sąvokas. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už meistrišką tragikomedijos ir politinės alegorijos sintezę, kandų humorą bei nepaprastai jautrią prozą.

Ši knyga irgi patraukė mano dėmesį, nes visada domėjausi atminties tema literatūroje!

Goodreads reitingas: 3.58 (551 balsas) 



Britų poetės ir romanistės Rebecca Perry debiutinis romanas „May We Feed the King“ („Ar galime pamaitinti karalių?“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą ir pelnęs „Waterstones“ debiutinės prozos apdovanojimą, yra poetiškas, intriguojantis ir jausmingas kūrinys, tyrinėjantis istorijos, atminties bei pasakojimo prigimtį. Knygos siužetas pinasi per dvi laiko linijas: šiais laikais gyvenančią muziejaus kuratorę, kuri praleidžia dienas rengdama ir dekoruodama istorinių pastatų interjerus bei pokylių stalus visuomenei, ir viduramžių rūmų realybę. Kuratorei pasinėrus į archyvus, jos dėmesį patraukia beveik pamirštas karalius – valdovas, netikėtai ir nenoromis paveldėjęs sostą po ankstyvų savo brolių mirčių bei susidūręs su dideliu dvaro pasipriešinimu bei abejonėmis dėl savo tinkamumo. Autorė meistriškai jungia juslingą poeziją, svajingą atmosferą ir klausimus apie tai, kuo skiriasi fikcija nuo istorinių faktų, sukurdama savitą ir kritikų išgirtą pasakojimą apie ribą tarp praeities bei dabarties.

Goodreads reitingas: 3.90 (1005 balsai) 



Britų prozininkė Gwendoline Riley yra plačiai pripažinta dėl savo išskirtinio psichologinio įžvalgumo, minimalistinio stiliaus ir nepriekaištingos dialogų klausos, leidžiančios nepaprastai taikliai atskleisti šiuolaikinių santykių įtampas bei žmogiškąją vienatvę. Šiuos bruožus puikiai atskleidžia ir jos romanas „The Palm House“ (liet. „Palmės namas“), kuriame pasakojama apie ilgametę dviejų draugų – Lauros Miller ir Edmundo Putnamo – draugystę, besiskleidžiančią sudėtingame bei kintančiame Londono fone. Kūrinio centre atsiduria 50-mečio sulaukęs Putnamas, kuris, netekęs tėvo ir susidurdamas su grėsmingomis permainomis bei naujo redaktoriaus invazija žurnale, kuriame dirbo, grimzta į gilią krizę ir depresiją; tuo tarpu pati Laura sprendžia savas problemas, įskaitant skaudžius ir komplikuotus santykius su motina. Šiame romane G. Riley meistriškai ir su jai būdingu kandžiu humoru gilinasi į tai, kaip du emociškai pažeidžiami žmonės bando padėti vienas kitam, išsaugoti bendrą ryšį bei susidoroti su asmeninio gyvenimo griūtimi.

Goodreads reitingas: 3.42 (1792 balsai) 



Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Strout savo 2026 metų romane „The Things We Never Say“ (liet. „Dalykai, kurių niekada nesakome“) jautriai ir su gilia empatija žvelgia į žmogiškąją vienatvę bei nutylėjimus šeimos gyvenime. Kūrinio centre atsiduria Artie Damas – Masačiusetso pakrantėje gyvenantis vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, kurio iš pirmo žvilgsnio ramus ir pavyzdingas gyvenimas su žmona birželio ir rudens dienose ima trūkinėti. Nors Artie stengiasi būti palaikantis mokytojas bei kaimynas, iš vidaus jį drasko gilus izoliacijos jausmas, nerimas dėl aplinkinio pasaulio ir dešimtmečius ramybės neduodančios šeimos tragedijos. Netikėtas incidentas vandenyje ir vėliau išaiškėjusi ilgai sakyta ar nutylėta paslaptis priverčia jį iš naujo permąstyti santykius su artimaisiais bei susitaikyti su egzistencijos paslaptimis. Šis į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktas kūrinys kritikų giriamas už sukrečiantį gėdos, santuokinių ryšių ir kasdienybės trapumo vaizdavimą.

Goodreads reitingas: 4.15 (54749 balsai) 



Škotų-amerikiečių rašytojas ir „Booker“ premijos laureatas Douglas Stuart savo 2026 metų romane „John of John“ nukelia skaitančiuosius į vėjuotą bei atokią Hariso salą Škotijos salyne. Kūrinio centre atsiduria 22-ejų Džonas-Kalumas (Kalas), kuris, baigęs meno studijas Edinburge ir neturėdamas pinigų, grįžta į gimtąjį kaimą. Čia jis priverstas suktis tarp dviejų visiškai skirtingų savo pasaulio polių: griežto tikėjimo tėvo – avių augintojo, audėjo bei vietos presbiterijonų bendruomenės ramsčio – ir sąmojingos bei aštriu liežuviu pasižyminčios močiutės Elos. Ši giliai jautri ir tekstūrine detalių gausa pasižyminti istorija nagrinėja sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius, uždaros bendruomenės taisyklėse skendinčią gėdą bei vyriškumo sampratą. Tiek jaunam Kalui, tiek jo griežtą išorinį fasadą palaikančiam tėvui tenka slapta kovoti su savo tikraisiais troškimais ir tapatybės paieškomis pasaulyje, kur bet kokie nukrypimai nuo tradicijų yra pasmerkti.

Labai norėčiau! „Šugis Beinas“ buvo nuostabi autoriaus knyga!

Goodreads reitingas: 4.27 (21986 balsai) 


Jaunasis airių rašytojas Djamel White savo debiutiniame, į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktame romane „All Them Dogs“ (liet. „Visi tie šunys“) pateikia šiurkštų, nesentimentalų ir galingą Vakarų Dublino nusikalstamo pasaulio portretą. Kūrinio centre atsiduria Tony Ward, po penkerių metų praleistų svetur grįžtantis į gimtąjį miestą ir bandantis vėl įsilieti į vietinį gaujų tinklą, kur jam tenka dirbti šalia nenuspėjamo ir pavojingo nusikalstamo bosų enforcerio Darreno „Flute“ Walsho. Brangiai kainuojančios praeities šešėliams tvenkiantis už nugaros, tarp dviejų vyrų užsimezga komplikuotas ir abipuse trauka pagrįstas santykis. Kritikai šį adrenaliną keliančius romaną gyrė už virtuozišką gatvės žargono valdymą, giesmės humoro elementus bei netikėtą, po brutalia išore ir hiper-vyriškumu slypinčią tekstūrinę žmogiškąją šilumą bei jautrumą.

Goodreads reitingas: 3.70 (940 balsų) 



Anglų rašytojos Missouri Williams jautrus ir eksperimentinis romanas „The Vivisectors“ (liet. „Gyvasekių pjovėjai“ / „Vivisektoriai“), įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, pateikia visiškai netradicinį ir tamsų žvilgsnį į šiuolaikinį universitetinį gyvenimą. Kūrinio veiksmas vyksta žlungančiame, augmenijos pamažu užgrobiamame akademiniame mieste, kuriame valdžią dalijasi nusilpę akademikai ir grėsminga maištaujančių sodininkų grupuotė. Istorijos centre atsiduria ciniška ir apatiška moteris Agatė, dienas leidžianti prižiūrėdama savo neįgalią motiną bei aptarnaudama sukčiaujantį profesorių. Kuomet universitete kyla didžiulis skandalas dėl tariamos diskriminacijos tarp ambicingo studento Adamo ir jauno dėstytojo, Agatė bosės įsakymu yra priversta suartėti su Adamu ir tapti tam tikra šnipe. Tačiau netrukus tarp jų užsimezga keistas, įtampos ir egzistencinio nerimo pilnas ryšys, o M. Williams proza kritikų giriama už ledinį suspensą, gotikinę anguliarą bei drąsų paneigimą to, ką vadiname įprastais universiteto romano štampais.

Goodreads reitingas: 3.41 (307 balsai)


Maištinga Siela

Ancient Greek women's clothing and garments: peplos, chiton, himation, epiblema (explanations and examples)

 

Hello!
 
I am still continuing my fascination with Antiquity and its culture. This time, I decided to take a peek into the world of women's clothing, which also had its long-standing traditions.
 
Peplos (Gr. Peplos)

In the illustration, the first woman on the left is wearing a peplos. This is the most archaic and simplest outer garment, typical of ancient Greek women, especially of the Archaic period (up to the 6th century BC). The name originates from the Greek word meaning a piece of cloth. It was made from a single large, usually woolen, rectangular piece of fabric that was not sewn.
 
The garment was formed by folding it in half so that the upper edge formed a kind of fold or "bib" (called the apoptygma) falling to the waist. The fabric was wrapped around the body, and the upper corners were fastened on the shoulders with large brooches (fibulae), leaving the arms bare. The illustration clearly shows a two-layer silhouette with a bright blue border at the bottom and a zigzag pattern at the upper part, indicating that this garment was heavily decorated.
 
Chiton (Gr. Chiton)

The second woman is wearing a chiton—the main undergarment worn both by ancient Greeks (men and women) and later adopted by the Romans. The name chiton is of Semitic origin and simply means "linen fabric" or "shirt." The women's variant seen in the illustration (unlike the men's exomis, which leaves one shoulder bare) was usually sewn from two rectangular linen fabric pieces that were sewn or fastened with pins (buttons) along the entire shoulder line, forming a kind of sleeves.
 
The chiton was girded with a belt (zōnē) at the waist, and the excess fabric was pulled up over the belt to create folds (kolpos). The illustration depicts a very elegant, fluid white chiton with a luxurious blue border and tassels, which was most widespread during the Classical period of Greece and served as a comfortable everyday garment both at home and in public.
 
Himation (Gr. Himation)

The third figure wears a himation. This is a large, rectangular outer cloak that ancient Greeks (both men and women) wore over other garments as protection against weather conditions and as a demonstration of social status. The Romans later adapted this garment as the pallium. The name derives from the word meaning "garment" or "wrap."
 
The himation was draped in various ways. The illustration shows an extremely refined style typical of noble women or goddesses: one end of the fabric was thrown over the left shoulder onto the back, the remaining part was led under the right armpit across the chest and thrown over the left shoulder again, forming beautiful, symmetrical folds (so-called "cascades"). This image of the woman with a gold-colored tiara or headband indicates an aristocratic custom.
 
Epiblema (Gr. Epiblema)

The last, fourth woman is wearing an epiblema. Although this term is not as well-known as the previously discussed garments, it simply means an outer wrap or scarf used to cover the head or shoulders, which ancient Greek women frequently did, especially when going outside (according to aidōs—the concept of modesty). The word itself means "that which is thrown over."
 
Although the name is generic, the illustration shows a luxury fabric of a specific style that was most widespread among the wealthy or used as ritual/ceremonial attire. The woman is again wearing the main undergarment (the chiton), and over it—a large, heavy, ivory-colored fabric with a very prominent, dark red (purple) ornamented border. This wrap is not just a light scarf, but a large mantle with which she elegantly covers herself from prying eyes.
 
Rebellious Soul

Senovės graikų moterų rūbai, drabužiai: pelas, chitonas, himatijas, epiblema (paaiškinimai ir pavyzdžiai)

 
Sveiki!
 
Vis dar tęsiu savo susižavėjimą Antika ir jos kultūra. Šįkart nutariau dirstelėti į moterų rūbų pasaulį, kuris taip pat turėjo savo ilgaamžes tradicijas.
 
Peplas (gr. Peplos)
 
Paveikslėlyje pirmoji moteris iš kairės vilki peplą. Tai pats archajiškiausias ir paprasčiausias viršutinis drabužis, būdingas senovės graikėms, ypač archajinio laikotarpio (iki VI a. pr. m. e.). Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio audinio gabalą. Jis buvo gaminamas iš vieno didelio, dažniausiai vilnonio, stačiakampio audinio gabalo, kuris nebuvo siuvamas.
 
Rūbas buvo formuojamas jį perlenkiant per pusę taip, kad viršutinis kraštas sudarytų savotišką klostę ar „antkrūtinį“ (vadinamąjį apoptygma), krentantį iki liemens. Audinys buvo apsiaunamas aplink kūną, o viršutiniai kampai ant pečių susegami didelėmis segėmis (fibulomis), paliekant atviras rankas. Paveikslėlyje aiškiai matomas dvisluoksnis siluetas su ryškiu mėlynu apvadu apačioje ir zigzago raštu viršutinėje dalyje, kas rodo, jog šis drabužis būdavo gausiai dekoruojamas.
 
Chitonas (gr. Chiton)
 
Antroji moteris vilki chitoną – pagrindinį apatinį drabužį, kurį nešiojo tiek senovės graikai (vyrai ir moterys), tiek vėliau jį perėmė romėnai. Chitono pavadinimas yra semitiškos kilmės ir reiškia tiesiog „lininį audinį“ arba „marškinius“. Paveikslėlyje matomas moteriškas variantas (kitaip nei vyriškasis exomis, paliekantis vieną petį atvirą) dažniausiai buvo siuvamas iš dviejų stačiakampių lininių audinio gabalų, kurie buvo susiuvami arba susegami sagtelėmis (pogomis) palei visą peties liniją, suformuojant savotiškas rankoves.
 
Chitonas buvo sujuosiamas diržu ties liemeniu, o audinio perteklius būdavo ištraukiamas virš diržo, sukuriant klostes (kolpos). Paveikslėlyje pavaizduotas labai elegantiškas, lengvai krintantis baltas chitonas su prabangiu mėlynu apvadu ir kutais, kuris buvo labiausiai paplitęs klasikinės Graikijos laikotarpiu ir buvo patogus kasdienis drabužis tiek namuose, tiek viešumoje.
 
Himatijas (gr. Himation)
 
Trečioji figūra yra su himatiju. Tai viršutinis, didelis stačiakampis apsiaustas, kurį ant viršaus apsivilkdavo senovės graikai (tiek vyrai, tiek moterys) kaip apsaugą nuo oro sąlygų ir demonstruojant socialinį statusą. Romėnai vėliau šį drabužį adaptavo kaip palijų (pallium). Pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio „drabužį“ ar „apvalkalą“.
 
Himatijas buvo drapiruojamas įvairiais būdais. Paveikslėlyje matomas itin rafinuotas stilius, būdingas kilmingoms moterims ar deivėms: vienas audinio galas buvo užmetamas per kairįjį petį ant nugaros, likusi dalis buvo vedama po dešine pažastimi per krūtinę ir vėl permetama per kairįjį petį, sudarant gražias, simetriškas klostes (vadinamąsias „kaskadas“). Šis moters atvaizdas su aukso spalvos tiara ar lankeliu rodo aristokratišką paprotį.
 
Epiblema (gr. Epiblema)
 
Paskutinioji, ketvirtoji moteris vilki epiblemą. Nors šis terminas nėra toks žinomas kaip prieš tai aptarti rūbai, jis tiesiog reiškia viršutinį apklotą ar šaliką, naudojamą pridengti galvą ar pečius, ką dažnai darydavo senovės graikės, ypač eidamos į lauką (pagal aidōs – kuklumo koncepciją). Pats žodis reiškia „tai, kas užmetama ant viršaus“.
 
Nors pavadinimas yra bendrinis, paveikslėlyje matomas konkretaus stiliaus prabangus audinys, kuris buvo labiausiai paplitęs tarp turtingųjų ar kaip ritualinis/ceremoninis aprėdas. Moteris vėl vilki pagrindinį apatinį drabužį (chitoną), o ant viršaus – didelį, sunkų, dramblio kaulo spalvos audinį su labai ryškiu, tamsiai raudonu (purpuriniu) ornamentuotu apvadu. Šis apsiaustas nėra tik lengva skarelė, o didelė skraistė, kuria ji elegantiškai prisidengia nuo smalsių žvilgsnių.
 
Maištinga Siela


Ariana Grande's Evolution and the Dark Introspection of "Petal": Inside Her New Era and the Hit "Hate That I Made You Love Me"

 

Ariana Grande is frequently introduced as one of the brightest and most successful pop stars of the 21st century, renowned for her exceptional four-octave vocal range and numerous global hits. Throughout her impressive career, the artist has released iconic albums such as Dangerous Woman, Thank U, Next, and Positions, which topped the Billboard charts, earned Grammy Awards, and established her as a global pop culture icon. Her artistry has evolved from light-toned teen pop to a mature synthesis of R&B, soul, and contemporary electronic music, continually dictating global fashion and sound trends.
 
The aforementioned latest album by Ariana Grande, Petal, marks a more mature, introspective, and daring stage in her career, in which the artist explores relationships with fame, societal pressure, and personal boundaries. Unlike her previous radio-friendly works, this album intertwines darker electronic music, subdued synthesizers, and calmer, atmospheric structures. The album has received considerable attention from critics and listeners alike, who single it out as one of the artist's most mature and thoughtfully crafted works, offering a deeper emotional experience—though some note that the tracks are no longer as tailored for radio-friendly hits as the singles of her previous albums.
 
A special place on the album is held by the single "hate that i made you love me", which has become one of the most talked-about tracks of this era. The song's arrangement is characterized by a dark, mysterious, and pulsing aesthetic: the sound combines cold electronic elements, subtle rhythms, and dramatic melodic shifts that create a tense yet hypnotic atmosphere. Such an instrumental choice perfectly underscores the mood of the track, allowing the singer's voice to sound exceptionally intimate, resolute, and at times tinged with a controlled sense of anger and disappointment.
 
The song's theme and content revolve around toxic love, self-control, and the burden of societal and fan projections. In the lyrics, Ariana openly reflects on the dynamic where her own image or success becomes a burden to those around her, while she herself feels like an object that others have "borrowed" or idealized. Lines about how she "barely tried" yet still became a certain standard reflect the position of a woman exhausted by constant attention, defending herself against outside expectations and insecurity.
 
Music critics met the song favorably, praising its vocal restraint, lyrical depth, and rejection of easy pop clichés, though some noted that the piece requires deeper listening. Meanwhile, listeners on social media and music platforms showered the track with praise for its emotional openness, calling it a "psychological release" and one of the strongest works of her career, perfectly reflecting the artist's more mature persona.
 
The music video further amplifies the song's impact through a dark, cinematic, and symbolic aesthetic. At the center of the plot are dramatic elements—car crash motifs, scenes of fire and explosions, and the lonely artist's wanderings, which visually portray destruction, rebirth, and liberation from destructive relationships. The theme of the music video perfectly matches the song itself: the symbolism of fire, shadows, and smoke echoes the lines about dancing with fire and the ability to find a way "like flowers from a tomb," creating a cohesive, aesthetically striking artistic picture. In Estonia, this song peaked at number 48, in Latvia at 15, and in Lithuania at positions 13 and 11. The single reached number 1 in the Philippines, the US, Switzerland, Malaysia, Singapore, and Mexico.
 
Today, I invite you to listen to this track.



Ariana Grande – hate that i made you love me

[lyrics]

I can't tell you why

But something inside is dancing with fire

Eyes lit like the sky

Turned tears into diamonds, got good at goodbyes

 

Just know that I will find my way from you

Like flowers from a tomb while you decide who you are

And I can see right through, ooh-ooh, like shadows on the moon

And it's all bad news

 

Yeah, I, I, I hate that I made you love me

Sorry if I made me your type

Yeah, I, I hate that I made you love me

'Cause I barely tried, yeah, I, I, I

 

What's happening now?

You studied my crown and borrowed my body

Warm, kissed by the sun, then cold like the wind

A bee stuck in honey

 

Know that I will find my way (My way) from you (From you)

I guess it's kind of cute how you like me where you are

But I can see right through (Right through), ooh-ooh (Ooh-ooh)

Just don't eclipse the moon

'Cause it's all bad news

 

Yeah, I, I, I hate that I made you love me

Sorry if I made me your type

Yeah, I, I hate that I made you love me (Hate that I made you)

'Cause I barely tried, yeah, I, I, I (Ooh, I made)

 

I've held your projections when you've felt so insecure

Tell me, why is it this way?

Why you so hate to see women endure?

Is it really my fault you all gave me your hearts of your own accord?

I don't really think so

 

I, I hate that I made you love me (Made you love me, baby)

Sorry if I made me your type

Yeah, I, I hate that I made you love me

'Cause I barely tried

Yeah, I, I, I hate that I made you love me (You love me, baby)

Sorry if I made me your type (Sorry if I made me your type)

Yeah, I, I hate that I made you love me (Ooh)

'Cause I barely tried, yeah, I, I, I


Dienos daina: Ariana Grande – hate that i made you love me [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!
 
Prisipažinsiu, kad šią vasarą nelabai „draugauju“ su naujausia muzika ir net nelabai galėčiau įvardyti vasaros hitų. Tiesą sakant, nelabai naujos muzikos ir ieškojau, tačiau kai ką pavyko naujo išgirsti. Šią vasarą, liepos 31 dieną, garsioji amerikiečių atlikėja Ariana Grande, kuri turi nemažą gerbėjų ir klausytojų būrį Lietuvoje, išleido savo aštuntą studijinį albumą „Petal“ (liet. Žiedlapis), kurio dar tik klausysiuosi, nes labai jau patiko pirmojo singlo skambesys, kuris absoliučiai atitiko tą vaiduoklišką nuotaiką, kokią sukūrė atlikėja. Bet apie viską nuo pat pradžių...
 
Ariana Grande yra dažniausiai pristatoma kaip viena ryškiausių ir sėkmingiausių XXI amžiaus popmuzikos žvaigždžių, išgarsėjusi savo išskirtiniu, keturių oktavų diapazono vokalu ir daugybe pasaulinių hitų. Per savo įspūdingą karjerą atlikėja išleido tokius kultinius albumus kaip „Dangerous Woman“, „Thank U, Next“ bei „Positions“, kurie užkariavo „Billboard“ viršūnes, pelnė „Grammy“ apdovanojimus ir pavertė ją globalesnės popkultūros ikona. Jos kūryba evoliucionavo nuo lengvo tonuso paaugliškio pop iki brandaus R&B, soul ir šiuolaikinės elektroninės muzikos sintezės, nuolat diktuojančios pasaulines mados ir garso tendencijas.
 
Minėtasis naujausias Arianos Grande albumas „Petal“ žymi brandesnį, labiau introspektyvų ir drąsų etapą jos kūryboje, kuriame menininkė tyrinėja santykius su šlove, visuomenės spaudimu bei asmeninėmis ribomis. Skirtingai nei ankstesniuose radijo hitams skirtuose darbuose, šiame albume persipina tamsesnė elektroninė muzika, prislopinti sintezatoriai ir ramesnės, atmosferinės struktūros. Albumas sulaukė nemažo kritikų ir klausytojų dėmesio, kurie išskiria jį kaip vieną brandžiausių ir labiausiai apgalvotų atlikėjos darbų, siūlantį gilesnę emocinę patirtį, nors kai kurie pastebi, kad kūriniai jau nebe tokie tinkantis radijo skambiems hitams kaip ankstesniųjų albumų singlai.
 
Ypatingą vietą albume užima singlas „hate that i made you love me“, tapęs vienu aptariamiausių šio laikotarpio kūrinių. Dainos aranžuotė pasižymi tamsia, paslaptinga ir pulsuojančia estetika: skambesys derina šaltus elektroninius elementus, subtilius ritmus bei dramatiškus melodijos lūžius, kurie sukuria įsitempusią, bet hipnotizuojančią atmosferą. Toks instrumentinis sprendimas puikiai pabrėžia kūrinio nuotaiką, leisdamas dainininkės balsui skambėti itin intymiai, valingai, o vietomis – suvaldytas pykčio ir nusivylimo prieskoniu.
 
Dainos tema ir turinys sukasi apie toksiškos meilės, savikontrolės ir visuomenės bei gerbėjų projekcijų naštą. Tekste Ariana atvirai apmąsto dinamiką, kai jos pačios įvaizdis ar sėkmė tampa našta aplinkiniams, o pati ji jaučiasi tarsi objektas, kurį kiti „pasiskolino“ ar idealizavo. Eilutės apie tai, kad ji „beveik nesistengė“, bet vis tiek tapo tam tikru etalonu, atspindi pavargusios nuo nuolatinio dėmesio moters poziciją, kuri ginasi nuo svetimų lūkesčių ir nesaugumo.
 
Muzikos kritikai šią dainą sutiko palankiai, gyrė jos vokalinį santūrumą, tekstinį gylį bei atsisakymą lengvų popmuzikos štampų, nors kai kurie pastebėjo, kad kūrinys reikalauja daugiau įsigilinimo. Tuo tarpu klausytojai socialiniuose tinkluose ir muzikos platformose negailėjo pagyrų už emocinį atvirumą, vadindami šį kūrinį „psichologine iškrova“ ir vienu stipriausių jos karjeros darbų, idealiai atspindinčiu brandesnį atlikėjos amplua.
 
Dainos vaizdo klipas dar labiau sustiprina kūrinio poveikį per tamsią, kinematografinę ir simbolišką estetiką. Siužeto centre matomi dramatiški elementai – automobilio avarijos motyvai, ugnies bei sprogimų scenos ir vienišos atlikėjos klajonės, kurios vizualiai vaizduoja sunaikinimą, atgimimą ir išsivadavimą iš destruktyvių santykių. Vaizdo klipo tema tobulai dera su pačia daina: ugnies, šešėlių bei dūmų simbolika atkartoja eilutes apie šokį su ugnimi ir gebėjimą rasti kelią „kaip gėlėms iš kapo“, sukurdama vientisą, estetiškai sukrečiantį meninį paveikslą. Estijoje ši daina užkopė į 48 poziciją, Latvijoje – 15, Lietuvoje – 13 ir 11 pozicijas. Singlas nr. 1 tapo Filipinuose, JAV, Šveicarijoje, Malaizijoje ir Singapūre bei Meksikoje.
 
Šiandien siūlau paklausyti šio kūrinio.


 
Ariana Grande – hate that i made you love me
[lyrics / žodžiai]
 
I can't tell you why
But something inside is dancing with fire
Eyes lit like the sky
Turned tears into diamonds, got good at goodbyes
 
Just know that I will find my way from you
Like flowers from a tomb while you decide who you are
And I can see right through, ooh-ooh, like shadows on the moon
And it's all bad news
 
Yeah, I, I, I hate that I made you love me
Sorry if I made me your type
Yeah, I, I hate that I made you love me
'Cause I barely tried, yeah, I, I, I
 
What's happening now?
You studied my crown and borrowed my body
Warm, kissed by the sun, then cold like the wind
A bee stuck in honey
 
Know that I will find my way (My way) from you (From you)
I guess it's kind of cute how you like me where you are
But I can see right through (Right through), ooh-ooh (Ooh-ooh)
Just don't eclipse the moon
'Cause it's all bad news
 
Yeah, I, I, I hate that I made you love me
Sorry if I made me your type
Yeah, I, I hate that I made you love me (Hate that I made you)
'Cause I barely tried, yeah, I, I, I (Ooh, I made)
 
I've held your projections when you've felt so insecure
Tell me, why is it this way?
Why you so hate to see women endure?
Is it really my fault you all gave me your hearts of your own accord?
I don't really think so
 
I, I hate that I made you love me (Made you love me, baby)
Sorry if I made me your type
Yeah, I, I hate that I made you love me
'Cause I barely tried
Yeah, I, I, I hate that I made you love me (You love me, baby)
Sorry if I made me your type (Sorry if I made me your type)
Yeah, I, I hate that I made you love me (Ooh)
'Cause I barely tried, yeah, I, I, I
 
Maištinga Siela