Kūryba reikalauja kančios

Sveiki mielieji, iš tiktųjų prisipažinsiu, kad esu nusivylęs kaip „menininkas“. Taip būna dažnai kūrėjui net ir pačiam geriausiam, kai jis susimąsto, vardan ko jis kuria? Vizijos gimstančios mūsų galvose ateina ir atslūgsta tą vienintelį momentą, tada bandome desperatiškai išlieti tai ant popieriaus, ant drobės, nors iš tikrųjų vizija jau sudegusi kaip feniksas ir bandome sužerti tik jo pelenus ir atkurti jo projekciją rašydami arba tapydami ant plokštumos. Pastaruoju metu nieko nekuriu ir nieko nerašau. Kartais dėl to labai apmaudu, bet kita vertus, mokslai ir kitokia veikla išstumia kūrybingumą kaip pūlius iš įkaitusio ir išpampusio paaugliško spuogo. Taip, ir aš jaučiuosi kartais kaip pats nereikalingiausias, pats beprasmiškiausias „rašytojėlis“. Kodėl rašytojas? Todėl, kad jaučiu, kad toks ir esu, o gal intensyviai bandau tokiu tapti? Kad ir kaip bebūtų, nereikia visuomenės pripažinimo, kad vadintumeisi rašytoju, kaip ir šlavėju, keliautojui ar šiaip kokiam tapytojui, kuris tapo tik sau ne tik iš egoistinių paskatų. Dabar užplūdo net vizija, kad galėčiau parašyti traktą apie menininko kovą su realybe, su savo pasauliu, su reikalingumo jausmu, su prasmės realija. Kokį meninį katarsį išgyvenu vien pagalvojęs, kad galiu parašyti ir vieną, ir kitą, bet tai stabdo, jausmas, kad tai suprantama tik man, kitas to nepajus, nesupras, arba supras neigiama prasme. Mums juk patinka į kitą žiūrėti neigiamai, ieškoti trūkumų, o ne pozityvių, vienijančių dalykų. Panašiai taip ir menininko santykis su pasauliu, kaskart nukepu kaip drugys lyžtelėtas ugnies liežuvio. Ir visgi, kam reikia kurti? Kam reikia palaikyti kultūrą, jei didžioji dauguma visuomenės „menų degustuotojų“ (turiu galvoje ne tik kritikus) tave sumaišys su atmatomis ir išsiųs į atšiaurų nereikalingumo polį. Gyvenime jau spėjau sutikti ir tokių žmonių, kurie trokšta atstūmimo, kadangi jie tai suvokia kaip paskatą, dar daugiau tobulėti ir kurti. Galbūt aš per jautriai išgyvenu negatyviąsias puses, bet man – atspirtis ir paskata tobulėti kūryboje yra ne kritikos, atmetimo, išniekinimo, nesupratimo, nenoro suprasti kūrinį, bet atvirkščiai, skatinimas kurti, pagarba, pozityvių pusių pabrėžimas. Pastebėjau, kad visi nori užsidėti „protingos pelėdos akinius“ ir į kitą žmogų žiūrį kaip į subjektą, kuriame bet kokiais būdais turi surasti trūkumą, klaidą, bet nepabrėžti gerųjų dalykų. Aišku, tai yra be galo skaudi tema, jei Jūs suprantate, ką aš noriu pasakyti. Juk iš dalies dėl šios priežasties sustabdžiau kūrybinę veiklą. Bet visgi, nuo rugsėjo iki šiandienos man rašėsi tokie ketureiliai, kurie kad ir labai minimaliai, bet visgi mane laikė už ausų tame kūrybos sraute, nuo kurio kitų nesąmoningai paskatintas, bandau atsiplėšti ir susinaikinti savo vizijų branduoliniuose sprogimuose. Taigi pateikiu Jums šiuos ketureilius:

* * *

Vyšniomis sutraiškėme luitus granito,

Plunksnomis sušluojame bronzos smėlį dykumų

Ir visa tai tik tam, kad pavogtume erdvės,

Kad atsigertume arbatos po akacijos šešėliu.

* * *

Akla mergaitė savo spalvotame sapne,

Apkabina mano iškankintas kojas

Ir aš kaip degantis dykumų sakalas,

Nugaištu nuo paskutinio meilės lašo.

* * *

Ant aukščiausio kalno nieko nematau,

Kol stebi dievų akys – aš bejėgis

Tik bijūno žiedlapiai tarytum papirusai seni,

Man padeda užmerkt akis prieš ilgą vėją.

* * *

Šešėlis man ne draugas – per tylus,

Bet jis negali be manęs gyventi.

Užtušuoju šviesą, erdvę išnaudoju,

Bet jis kaip nuplyšęs drugio sparnas lieka.

* * *

Jei vėtra būtų jūra,

Paleisčiau savo laivą bangomis

Ir tylėčiau ant pušų kalnelio,

Kol smiltys užpustys žaizdas.

* * *

Pabusčiau dobilų žiedais ryte,

Be kojų išbėgčiau į degančius laukus,

Kad praneščiau šiam pasauly,

Jog manęs jau niekad nebebus.

* * *

Sielą sudaužyčiau į debesų šukes,

Kad skaudėtų angelams nuogiems ilgai.

Net ir trikojis šuo neišnešios laukais,

To skausmo, kuris nugaišo po širdim mana.

* * *

Ant asilo keliaučiau per pasaulį aklas,

Barstydamas dienas kaip beržas auksą,

Apsikarūnuočiau savo šaltu aklumu,

Kol išsilydytu dvasia nuo bergždžio šalčio.

* * *

Ant kregždės sparno siunčiu tau laišką,

Iš kiaurų bedugnių, aštrių kalnų viršūnių.

Kviečiu atšvęsti nuopuolį, baisiausią gėdą,

Juk kregždė žino, kur dangus subėga tyliai.

* * *

Jei turėčiau saują sauso smėlio,

Žerčiau jūrai į akis kaip tiesą,

Klaikiai mesčiausi į jūros bangą,

Kol paskęsčiau nuo rasos lašelio menko.

* * *

Pakelėse – sukniubusios obelys.

Ir aš sukniubęs tarp baltųjų žiedų.

Iki skausmo žydžiu ir juokiuos lengvai,

Niekas net neįtaria, kad prasiveria stigmos žiedai.

* * *

Gili gėda prabilti šaltą naktį,

Kai miega tavo abejingos akys po vokais...

Norėčiau prisiliesti ir paverkti tyliai,

Bet žinau, kad juoksies skaudžiai iš manęs.

Jūsų Maištinga siela

Susitikimas su Šveicarijos lietuviais

Sveiki mielieji, kaip Jūs visi gyvenate? Tikiuosi gerai, nes man ši savaitė buvo labai ankšta ir įsprausta į rėmus, bet ir tai nesutrukdė pasidžiaugti šiandien pamatytu įvykiu. Labai džiaugiuosi, jog Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) surengė mums susitikimą su Šveicarijos lietuviais! Buvo išties labai įdomu klausytis jų pasakojimo. Labai džiaugiuosi, jog turėjau garbės tiesiogiai pamatyti ir Dovilę Zelčiūtę, o kas nežino, kas ji tokia yra, tai primenu, kad Zelčiūtė – poetė, redaktorė ir knygų sudarytoja. Vienas didžiausių jos darbų, su kuriuo teko man susipažinti – Jurgos Ivanauskaitės atminimų knyga „Jurga“ ir jos eilėraščių rinkiniu „Klaidinantys judesiai“. Ji pristatė Šveicarijos lietuvių sudarytą knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Šią knygą pristatė ir patys Šveicarijos lietuviai, kurie didžiausia mano nuostaba labai taisyklingai ir nuostabiai kalbėjo lietuviškai, nors Šveicarijoje gyvena jau daug metų. Buvo nepaprastai įdomu klausytis pasakojimo apie knygos idėją, jos realizavimą, apie gyvenimą Šveicarijoje, apie kalbos barjerus ir t.t. Šioje knygoje aprašoma apie Lietuvos rašytojų pabuvojimus Šveicarijoje. Iš tikrųjų šie žmonės nuveikė milžinišką darbą. Jie knaisiojosi po rašytojų gyvenimus ir ieškojo visokiausių užuominų apie galimus adresus kur ir kada buvo apsistoję garsūs Lietuvos rašytojai Šveicarijoje, jie net nuvykdavo į tas pačias vietas ir iki smulkmenų išnagrinėdavo visas vietas ir paaiškindavo kaip vieni ar kiti faktoriai lėmė jų kūrybą ar asmenybę. Labai kruopštus darbas, sakyčiau! Ir viską suvesti į vieną knygą. O tokių rašytojų ne tiek jau ir mažai kaip pasirodo: Maironis, kuris Šveicarijoje užbaigė „Jaunąją Lietuvą“, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Balys Sruoga, Jurgis Baltrušaitis ir kt. Buvo tikrai įdomu išgirsti apie įdomias jų paieškas kapstantis po istoriją. Sužinojau nemažai naujo apie Lietuvių rašytojus, nors kai kurie faktai jau buvo girdėti kaip pvz:. S. Nėries ir daktaro Ereto meilė, užsimezgusi Alpėse, Jono Biliūno liga ir t.t. Labai daug sužinojau apie Jurgį Baltrušaitį, tiesą sakant, apie jį nieko iki tol ir nežinojau. O svarbiausia, buvo malonu klausytis žmonių kalbų, kurie verbalino ne destruktyviai, ne apie tai, kas yra bloga pasaulyje, bet kalbėjo apie paveldą, apie išsaugojimą, tada mano akyse jie tapo kur kas didesniais lietuviais negu tie, kurie gyvena pačioje Lietuvoje ir iki gryno pajuodavimo keikia visus, skųsdamiesi kaip viskas aplinkui blogai ir kaip nėra gero gyvenimo. Bet juk kiekvienas žmogus neša savo gyvenimo kryžių, kai kas piktai ir burnodamas, o kai kas dar sugeba ir pasidžiaugti. Taigi Šveicarijos lietuviai išleido knygą, kuri – parašyta ir lietuviškai, ir vokiškai taip padovanodami dovaną ne tik Lietuvai tūkstantmečio proga, bet ir visai Europai. Džiaugiuosi turėdamas galimybės apie tai išgirsti ir sužinoti iš pačių entuziastų židinio.

Jūsų Maištinga Siela

Kiniją šokiravo 16 m ilgio gyvatės nuotrauka

Kinijos miške rastos 16,7 m ilgio gyvatės nuotrauka tapo interneto sensacija, praneša ananova.com. Nuotrauka buvo paskelbta oficialaus Kinijos komunistų partijos laikraščio „People‘s Daily“ interneto svetainėje.

Buvo teigiama, kad tai vienas iš dviejų neįtikėtinai didelių smauglių, kuriuos rado darbininkai, valę mišką naujam keliui už Gupingo miesto, Dziangsi provincijoje.

Jie pažadino miegančias gyvates, bandydami išlyginti buldozeriu didžiulę žemės kalvą.

„Trečiąjį kartą pabandžius kasti, mašinistas pastebėjo, kad dirvožemyje yra kraujo, o pabandžius kasti giliau, pasirodė mirštanti gyvatė“, – teigiama laikraštyje.

Skelbiama, kad gyvatė buvo 16,7 m ilgio, svėrė 300 kg. Apskaičiuota, kad jos amžius – 140 metų.

Vis dėlto, vietiniai vyriausybės pareigūnai teigia, kad ši istorija ir nuotrauka greičiausiai yra apgaulė, kadangi šiame regione nesiveisia milžiniški smaugliai.

Knyga: Emilė Brontė "Vėtrų kalnas"

Sveiki mielieji! Na pagaliau pasiryžau parašyti įspūdžius po perskaitytos Emilės Brontės romano „Vėtrų kalno“. Ir vėl galiu pasakyti, kad buvo verta skaityti, nes apie šią knygą buvau prisiklausęs pačių įvairiausių nuomonių, nors didžioji dalis buvo teigiama. Man ši knyga taip pat kažkuo „užkabino“. Galbūt savo siužetu ir ta įkūnijančia „Vėtrų kalno“ niūriąja dvasia. Tokią knygą patartina skaityti šiltuose namuose, įsisupus į švelnų pledą su arbatos puodeliu, kai už lango snyguriuoja arba lyja. Literatūriškai ši knyga dabar nėra labai originali, bet tais laikais, ji sukėlė nemažas diskusijas. Juk tai klasika tapusi knyga! Kaip ir dar dviejų seserų Brončių knygos. (Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“, Anės Brontė „Agnesė Grei“) Kas keisčiausia, kad visos trys seserys taip ir numirė paeiliui nuo džiovos. Bet visos trys įėjo į klasiką ir tapo didžios rašytojos. Po metų pasirodymo „Vėtrų kalno“ (1837) mirė ir pati autorė Emilė Brontė, ji mirė pirmoji iš seserų. Ir tų laikų aura ir dvelksmas labai jaučiasi romane. Be jokios abejonės Emilės knygos fabula buvo tikrai verta pagyrimo, kadangi pasakotojai nuolatos manosi ir keičiasi. Atrodo čia pasakoja pasakotojas, bet ji istorija patiki kitam herojui, tas kitas herojus tarnaitei Nelei, ši savo atsiminimams ir veikėjų atsiminimams. Galvojau jau nebus galo pasakotojų riboms, bet visa tai man be galo patiko. Iš tikrųjų - tai minorinė istorija, džiugios pabaigos nesitikėkite, net viršelio recenzija tai išduoda žodeliu „tragiška meilės istorija“. Džiaugiuosi, kad viena draugė gavo dovanų būtent šį romaną, tai norėsiu ir jos nuomonę išgirsti. Knyga lengvai skaitosi, yra tikrai gražių, už širdies griebiančių minčių, galbūt jautresni ir sugraudins, bet yra ir žiaurių, smurtinių, privartos tekstinių vietų. Kalba eina apie tą patį kaip ir dauguma romanų – apie nepaliaujamą žmogaus norą būti mylimam, bet meilės negaunant. Meilė tampa kančia ir atrama žmogui, kol galiausiai ji sunaikina patį žmogų. Galbūt kas nors galvos, kad nėra nieko banaliau kaip skaityti meilės romaną. Bet visgi iš tokių knygų mes mokomės, mokomės iš filmų, teatro apie gyvenimą, jo spalvas, skonį ir diferenciją. „Vėtrų kalną“ empiriškai priskirčiau tikrai ne saldiems svajonių romanams, kurie net menkiausio grieko neverti ir gaila net nukirsto medžio tokioms rašliavoms. „Vėtrų kalnas“ ne mano recenzijoje buvo parašyta, kad kūrinys yra ypatingas tuo, kad jame, tarp eilučių glūdi tai, ko mes negalime sau materialiai įvardyti. Galbūt tai laiko dvasia, kuri jau eina iš kartos į kartą kaip ir knygos veikėjai, ypač ryškus Hiklifo paveikslas, kuris net baugina, primena Fantomą, atsiskyrusi mizantropą, kuris neturi jokių žmogiškųjų skrupulų. Jeigu norite pabuvoti šiaurės Anglijoje, tais laikais, kai dar nebuvo elektros, žmonės šildydavosi krėsluose prie židinių, moterys neturėjo teisių, apie langus staugė atšiaurūs vėjai, audros, namai būdavo seni ir pilni ūbaujančių vaiduoklių, senų prisiminimų, tai ši knyga yra kaip tik Jums! Prisipažinsiu, man patinka romanai persmelkti dvasia, iš „Vėtrų kalno“ to ir tikėjausi. Ir nenuvylė.

Jūsų Maištinga Siela

Mažiausia pasaulyje motina laukiasi trečio vaiko

Mažiausia pasaulio motina Stacey Herald ketina gimdyti trečią vaiką, nors gydytojai perspėja, kad moteris rizikuoja savo gyvybe. Vos 71 cm ūgio S.Herald ne kartą girdėjo, kad nėštumas jai gali baigtis mirtimi, tačiau gydytojus jau nustebino pagimdžiusi du vaikus.35 metų amerikietė iš Drai Ridžo, Kentukio valstijos, serga trapių kaulų sindromu ir juda tik invalido vežimėlyje. Trečiasis moters ir jos normalaus ūgio vyro vaikas turi gimti po keturių savaičių. Dėl išsipūtusio pilvo S.Herald net negali į rankas paimti savo dukters, o namų ruošos darbus turi atlikti sutuoktinis.Ji pripažįsta, kad nėštumas „sukelia nepatogumų“ ir savaitėms paguldo į lovą. Kai jauniausia atžala, berniukas, sulauks pirmojo gimtadienio, jis jau bus praaugęs savo mamą. Tačiau nepaisant visų nepatogumų S.Herald ir jos vyras, būsimasis kunigas, sako norintys susilaukti dar daugiau vaikų. Jie susipažino 2000-aisiais dirbdami prekybos centre ir po ketverių metų susituokė. Nuo tada pora norėjo susilaukti vaikų, bet gydytojai perspėjo, kad S.Herald gimdoje augantis kūdikis sutraiškys jos organus. Man plyšo širdis, kad negaliu turėti vaikų“, - sakė ji. Po aštuonių mėnesių moteris labai apsidžiaugė sužinojusi, kad pastojo, ir pora nusprendė nepaisyti gydytojų bei giminaičių perspėjimų ir gimdyti. Praėjus 28 nėštumo savaitėms jai buvo atliktas Cezario pjūvis, ir pasaulį išvydo duktė Kateri, svėrusi mažiau nei kilogramą. Ji augo sveika, tačiau netrukus šeima sužinojo, kad mergaitė paveldėjo genetinę ligą ir taip pat neužaugs iki normalaus ūgio. Po metų S.Herald vėl pastojo. Gydytojai ragino nebandyti laimės antrą kartą, bet moteris vėlgi perspėjimų nepaisė. Ji pripažįsta, kad antrą kartą nėštumas buvo daug sunkesnis. „Aš daug greičiau ir smarkiau išsipučiau. Prisimenu, kad pravirkdavau, nes atrodžiau kaip paplūdimio kamuolys su galva ir mažomis pėdomis“. Gydytojai norėjo, kad antrasis kūdikis S.Herald gimdoje liktų kuo ilgiau, ir ant operacinio stalo moterį paguldė tik po 34 nėštumo savaičių. Antroji duktė Makaya tik gimusi buvo daugiau nei pusės motinos ūgio ir svėrė 2 kg. Dabar abi mergaitės yra aukštesnės už 30 savaičių nėščią mamą. „Neplanavome turėti daugiau nei du vaikus, mes tik galvojame, kad jie yra didelė dovana pasauliui. Kai į juos pasižiūriu, prisipildau meilės ir man sunku nenorėti daugiau“.

Ta proga...

Sveiki mielieji! Su Berlyno sienos nugriovimo metinėmis! Geros tos revoliucijos, kurios neturi aukų. Taigi, ta pačia proga, noriu pasveikinti savo seną draugę Raselę su 20- uoju gimtadieniu! Būk laiminga! Išties, tai seniausia mano draugė... Ne amžiaus prasme, o užpatentuotos draugystės. Visgi sugrįžti į universitetą nėra jau taip „nefaina“ kaip atrodė vakar ir užvakar. Reikėtų kibti ir pradėti rašyti fonetikos referatą ir šiaip ką nors prasmingo nuveikus, bet TINGINYSTĖ – toks dalykas, kai sunku jam pasipriešinti. Nieko, reikia kaip nors susiimti. Primenu Jums, kad Vilniuje, šiuo metu, vyksta Europos kino festivalis „Scanorama“, jei turėčiau daugiau pinigų. tikrai apsilankyčiau, bet gaila, valstybė tokių renginių nekompensuoja studentams, todėl jaučiu liksiu namuose ir pasitenkinsiu kukliais namų darbais ir romanais.

Jūsų Maištinga Siela

Seksas po melagingo pažado vesti nėra išžaginimas, nusprendė Indijos teisėjas

Vienas Delio teisėjas paragino Indijos moteris saugotis vesti žadančių vyrų, kai viena moteris apkaltino taip ir nepasipiršusį savo meilužį išžaginimu, sekmadienį praneša laikraštis „Hindustan Times“. Moteris, kurios pavardė neskelbiama, teigia, jog iš esmės buvo išžaginta, nes mylėtis su 22 metų Arifu Iqbalu sutiko tik įsitikinusi, kad jiedu taps vyru ir žmona. Tačiau jaunuolis pažado netesėjo, o teisėjas Kailashas Gambhiras sakė, jog tai 23 metų moteriai reikia sutikti su savo sprendimo pasekmėmis. „Vien tik pažadas vesti neturėtų paskatinti užmegzti fizinių santykių, - pareiškė teisėjas. - Pirmutinė moters atsakomybė yra saugoti savo kuklumą“. Toks teisėjo pareiškimas tikriausiai papiktins moterų teisių gynimo grupes šioje konservatyvioje šalyje. Neseniai keliais kitais teismo verdiktais buvo paremtas kaltinimas, kad melagingas pažadas vesti prilygsta išžaginimui. A.Iqbalo teismas išgirdo, jog pora drauge miegodavo metus laiko ir jog pirmą kartą jiedu pasimylėjo moters namuose, į jos tėvų arbatą pripylę vaistų, kad šie kietai miegotų, rašo minėtas laikraštis.