Beprotybė - pradėti tik nuo savęs

Sveiki mielieji! Viena mergina manęs paklausė apie bepročius. Keista, bet galbūt „bepročiai“ yra mūsų akys ir klausa, kitaip sakant, mūsų tikrasis blaivus protas. Prieš kelias dienas gavau žiaurų puslapį, kuriame Farerų salos (ji priklauso Danijai) gyventojai su pjūklais, peiliais ir kabliais puolė į įlanką užsukusius delfinus. Nuotraukos buvo žiaurios, kruvina jūra, klykiantis delfinai ir sužvėrėję žmonės pjausto gyvus delfinus ir tempia juos į krantą. O viso to baisiausia, kad likę žmonės stovi krante ir kaip pramoga filmuoja ir fotografuoja nesveikas skerdynes, nežinau, kas turėtų juos nubausti (ar reikalinga bausmė?), nes ponas Dievas, rodos, nieko nesiruošia daryti, tikriausiai išėjo į neapmokamų atostogų arba į dekretinį. (Jeigu tai įmanoma). Po šio puslapio likau visą dieną kaip su šlapiu skuduru trenktas. Žmonių žiaurumas yra begalinis, o žiaurumas jau tampa pigi pramoga. Lietuvoje paaugliai kankino šuniuką, kuriam į nosį pylė klijų, įmetė į šulinį, bet per stebuklą pavyko jį išgelbėti. ( O kiek tokių atveju nežinomų?). Šis įvykis nuskambėjo po visą Lietuvą ir, rodos, Marijos Žemelė turėjo pasimokyti iš blogo pavyzdžio, bet po kelių savaičių vėl rašo, kad iš Londono grįžęs vaikinas iš trečio aukšto išmetė brolio šunį. Nepagarba kitoms gyvybės formoms yra nepaprastai kraupi tema. Ir dabar klausiu, kas yra beprotis - ar tas, kuris nesilaiko kažkokių visuomeninių nuostatų ir domisi paranormaliais reiškiniais, jais tiki ar tas, kuris šitaip elgiasi su aplinkiniais gyvūnais (ne tik jais)? Ir kiek tai ilgai tęsis? Žinot, esu vienas iš tų pasiutusių bepročių, kurie tiki, kad lazda turi du galus ir viskas sugrįžta su kaupu. Manau, žmonijai, kad ir kaip tai skambėtų nešvankiai, ateis antrasis galas. Galbūt net greičiau negu mes tikimės. Tik labai gaila, kai tave pasiekia tokie kraupūs įvykiai ir tu nieko negali padaryti, užuot piktai paburnojęs šioje svetainėje. Manau beprotybė yra smerkime, žudyme, nepagarboje ir, kaip tai didaktiškai nuskambės, nemeilėje. Juk delfinai yra kone tas pats, kad žmonės gyvenantys tik vandenyje, jie turi iš dalies tas pačias funkcijas, mylisi ne tik, kad daugintųsi, bet ir iš malonumo, turi amžinuosius partnerius ir pateles, jie verkia kažko netekę, jaučia ilgesį ir skausmą. O kas baisiausia, savo meilumo dėka jie ir žuvo, nes mėgsta prisileisti žmones, su jais žaisti, o žmonės tuo pasinaudoję juos išskerdė. Mėsai? Pramogai? Velniai žino. Bet negi visi gyvūnai turi būti baugštūs, kad nesiartintų prie žmogaus, nes jis – pabaisa, kvepiantis pavojus? Turim tokius nuostabius gyvūnus mūsų planetoje ir šitaip to nevertinti yra baisu. Nededu tų baisių nuotraukų, bet tiesiog noriu užfiksuoti, kad bepročiai dažniausiai yra laikomi ne tie žmonės. Kartais aštrus racionalus protas, kuris konkuruoja, kuris sako: „išlieka tik stipriausi“ yra toks beprotiškas ir nepamatuotas ant pasaulio svarstyklių, kad net verkti norisi. O kas baisiausia, tikrieji bepročiai jaučiasi patys racionaliausi ir geriausiai suvokiantys situaciją. O kiek tokių atvejų su delfinais ir kitom būtybėm nutinka pasaulyje: per dieną, per metus ir apie kuriuos mes nieko nežinome. Iš tikrųjų buvau nusprendęs kalbėti apie kitokius bepročius, tokius kaip aš, tokius tikinčius, tokius idealistinius liurbius, bet staiga suvokiau, kad tai neverta. Kur kas baisesni dalykai dedasi pasaulyje, pas mus, už mūsų laiptinės ar kitame kieme. Galime smarkiai gailėti arba likti abejingais. Ką dar galime daryti? Kovoti? Su kuo? Kaip? Nežinia. Pamenu poetės Dovilės Zelčiūtės pasakojimą, kaip Lietuvoje ji stengėsi, grįžusi iš Vokietijos, gyventi kitaip, pagaliau išdrįsti, visų lietuvių siaubui, pakelti numestą šiukšlę nuo žemės ir įdėti į konteinerį. Dovilė taip sakė, taip ir padarė; ji kasdien rasdama šiukšlę ar butelius, tvarkingai sumesdavo į konteinerį, kad palaikytų tą įskiepytą Vokietijoje švarą. Iš pradžių ji tai darė su meile ir entuziazmu, kuris laikui bėgant atsikvėpė ir liko tik apmaudas. Niekas žygdarbio ir gerumo nepastebėjo, niekas to neįvertino ir niekas nesiėmė jokio pavyzdžio, o Dovilė ėmė jaustis kaip darbininkė, kuri tik renka kitų šlamštą. Ir posakis, kad kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs greitai pasilaidojo, o šiukšlės aplink konteinerį kaip mėtėsi taip ir tebesimėto. Numanau, kad dauguma kas matė Dovilę, ją palaikė kuoktelėjusia arba šiaip darbininke, šlavėja, bet niekam ji netapo nei pavyzdžiu, tuo labiau didvyre, nei ji pati kažką įkvėpė ir štai tau, žmonės yra tokie abejingi ir skubantys, kad net kraupu. Ir kur yra ta riba, kada turi pradėti nuo savęs? O gal imti ir skatinti kartu kitus? Na taip, viena šikna visų laikų neapšiksi ir prieš vėją nepapūsi, bet mūsų pamąstymams apie „bepročius“ ir apie tikruosius bepročius dar lieka daugybė neišsakytų minčių...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: G.G. Marquez "Šimtas metų vienatvės"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Jums dar vieną knygą, šį kartą mano akiratyje – Gabrielio Garsijos Markeso romanas „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Keista šios knygos istorija, geografine prasme. Knygą rašė kolumbietis gyvenantis Meksijoje, galiausiai pati knyga išleista Argentinoje, Buenos Airėse. Matote, tokia jau ta Lotynų Amerika, visi beveik šneka ispaniškai, tautos mielai tarpusavyje bendradarbiauja ir migruodami gyvena, bet šį kartą ne apie tai. Šį kartą apie knygą, kurią drąsiai galima vadinti šedevru, o Jūs patikėkite, tokių knygų galima suskaičiuoti ir ant dešimties rankos pirštų ir “Šimtas metų vienatvės” yra būtent kaip tik tokia knyga! Knyga yra tokia pribloškianti, šį kartą nepabijosiu šio žodžio, kad perskaičius ją sunku atsigauti. Ir tik ją įveikęs supratau, kodėl ji vadinama šedevru, nes tai galėjo parašyti tik genijus. Nežinau, kodėl į Lietuvą taip sunkiai atkeliauja tolimų kraštų literatūra, kuri tikrai nėra blogesnė už Dostojevskį ir kitus klasikus, bet tikrai verta plėsti geografinę literatūros horizontą. “Šimtas metų vienatvės” yra tokios fikcijos romanas, kad sunku net iki šiol viską suvirškinti ir aprėpti. Vertėtu paminėti, kad šis romanas yra pirmasis pasaulinis magiškojo realizmo pradininkas, kai kur skaičiau, kad romanas buvo kuriams net 23 metus, nors kai kur rašoma, kad vos keturiolika mėnesių, kol autorius gyveno Meksikoje. Knygos fabula – įspūdinga, šitaip įdomiai ir originaliai atskleisti žmonijos civilizacijos peripetijas, istoriją ir savo šalies kultūrą yra didelis talentas. Jūs įsivaizduokite miestelio pradžią, klestėjimą ir žlugimą, kurio egzistencija apima tik šimtą metų, o aplinkinio pasaulio laikas eina žymiai greičiau: nuo Didžiųjų geografinių atradimų iki dvidešimto amžiaus vidurio. Pasaulis pasaulyje, civilizacija civilizacijoje, kuri nėra tokia kaip mūsų tikrovė, ji įtakota papročių, prietarų ir magiškojo realizmo. Ir tai tėra tik romano griaučiai, šio romano daugiasluokšniškumas – šokiruojantis! Iš tikrųjų šį romaną sunkiai aprašyti ir apsakyti, kol jo pats individualiai neperskaitai, bet galiu pasakyti, kad man turėjo būti didelė gėda, kad tokia knyga kaip ši painiojosi knygynuose ir, nors buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų, niekaip jos nepirkau. Nes tikrai vertas kiekvienas litas! Užteks man žavėtis šio romano platumu, noriu tik paminėti, kad tai knyga labiausiai verčiama iš ispanų kalbos pasaulyje, o jos pardavimo tiražai prilygsta net Biblijai. Knyga yra tikras katarsis mūsų išalkusiai pasaulėžiūrai ir fantazijai, nors tenka prisipažinti, kad nebuvo lengva sekti ispaniškų vardų ciklus ir Buendijos šeimos geneloginį medį, nes vardai giminėje dažnai kartojosi, buvo lengva ir paklysti, ir susipainioti, bet tai nesvarbu, nes tai tėra tik žiupsnelis to magiško realizmo į Markeso kūrybos katilą. Tokios magiškos apraškos kaip: Remedijos drėgnos žemės ir sienų tinkų valgymas, Aurelijano auksinės žuvytės, Ursulos nepastebimas senatvės aklumas, mitinis Makondo miestas, dvynių vardų apsikeitimas, laiko tėkmės pakeitimas, mirusiųjų sugrįžimas, senolio Chosė Arkadijo pririšimas prie kaštono (skamba neįtikėtinai, kol neskaitėte, bet tai tikras stebuklas), lietus keturis metus, lavono parako dvokas, namas prie kapinių, aiškeregystė ir Amarantos įkapių audimas tėra tik perliukai, kurie nuolatos saldina siužetą, nors iš tikrųjų siužetas sunkiai apsakomas, gal dėl to, šis romanas tiek kartų nagrinėtas, tiek kartų gludintas ir studijuotas, prirašyta begalės straipsnių ir juo žavėtis niekas nenustoja. Ir aš prisidedu prie to, kad tai kone pati stipriausia knyga, kurią paskutiniuoju metu teko skaityti ir paliko neišdildomą fikcijos įpūdį. Besidomintis tikra gera literatūra, tikrai neturėtų padaryti tokios klaidos ir kažko delsti, o tiesiog reikėtų su pinigine skuosti į knygyną ar biblioteką ir griebti šį šedevrą. “Šimtas metų vienatvės” jau tapęs mūsų laikų klasika. Prisipažinsiu, kad tai ne pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, vasarą teko perskaityti trumpą jo romaniuką “Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšės”, kur devynesdešimtmetis senukas įsimyli paauglę prostitutę, bet tai nebuvo tai, kad nors iš tolo prilygtų “Šimtas metų vienatvei”. Džiaugiuosi, jog Lietuvoje atsiranda vis kas domisi Markeso kūryba, mačiau jau išverstą ir Makeso autobiografiją, būtų įdomu paskaityti ir pajusti tą Lotynų Amerikos magišką dvasią, kurią suteikė “Šimtas metų vienatvės”. Markeso knygos nėra pigios, ledykla sočiai iš to pelnosi. Lietuvoje dar yra išleista jo kygų: “Meilė choleros metu”, “Patriarcho ruduo”, “Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti”, “Meilė ir kiti demonai”. Kokia tema vyrauja “Šimtas metų vienatvėje”? Nepaisant visų stulbinančių temų, tema yra žmogaus vienatvė. Pritrenkianti ir graudi žmogaus vienatvė tarp draugų, brolių, civilizacijos ir daugybės materialiųjų daiktų. Skaitant kartais prisimindavau Izabelės Alandes “Dvasių namus”, kuriame taip pat aptikta tas nenutrūkstamas vienatvės ir magiško realizmo mazgas. Nežinau ar kada dar teks skaityti Markeso kūrybą, bet tikiuosi, kad ateityje manęs dar laukia tokių pat gražių, nuostabių ir keistų kūrinių kaip šis. Romanas baigiasi tokiu sakiniu: “…kas juose surašyta nuo amžių ir per amžius, nebepasikartos, nes žmonių giminei, pasmerktai šimtui metų vienatvės, nelemta antrąkart pasirodyti šioje žemėje.” Net saldu po visos šios nepakartojamos istorijos, kas žino gal man niekada daugiau gyvenime ir nebeateis į rankas toks kūrinys kaip “Šimtas vienatvės metų”. Beje, labai gražus vertimas į lietuvių kalbą, vertėjai nemažai plušo, nes jaučiasi išlikęs autoriaus autentiškas stilius, sakinių konstrukcija. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela

Sąmonės srautu arba tarpsesijiniai kliedesiai

Sveiki mielieji, žiūriu visai čia apleidau savo blogą, nieko nebeparašau, nepykit, bet kurį laiką čia teks matyti labai mažai straipsnių, kadangi intensyviai ruošiuosi sesijai, o ir laisvomis minutėmis nesinori dar papildomai sėdėti prie kompiuterio – reikia poilsio. Artimiausiu metu ketinau įdėti vieną netyčia mano kambariokui užgimusį receptą, greitu laiku pristatysiu dar vieną perskaitytą knygą, tiesa, net Naujųjų metų sutiktuvių neaprašiau. Kol Vilniuje siaučia tikra žiema netgi su pilnais minusiaisiais termometrais, nesinori kišti nosies į lauką, todėl nueinu į parduotuvę tik pačių būtiniausių produktų, kad palaikyčiau savo gyvybines funkcijas. Keista, vis dar nuoširdžiai nemėgstu žiemos, lyg tai būtų nuodingo obuolio kerai apraizgę Snieguolę, velnias, pasiilgau pavasario, atsibudusių bimbiančių mašalų, ilgų dienų, saulės ir gamtos. Matyt esu per daug aklas, kad mylėčiau žiemą. Na ir nesvarbu... Uždarėm Ignalinos atominė elektrinę, bet kažkodėl nei aš, nei aplinkiniai nesijaučiame kažkuo praturtėję, atvirkščiai, apiplėšti ir dar nervingi su nepamatuotom prognozėm apie naujos atominės statybas, kaip su Pasaulio pabaigos pranašaujančiom datom, kurios kasmet kinta. Jaučiu, kaip pradėjau rašyti sąmonės srautu, žodžiu, užuot tauškęs niekus, einu mokytis, geros bent jau jums žiemos!

Jūsų Maištinga Siela

Algimantas Puipa ruošiasi statyti filmą pagal Jurgos Ivanauskaitės knygą

Sveiki mielieji, labai apsidžiaugiau atsidaręs "Delfije", jog ir vėl bus kuriamas filmas pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną ir kurs ne bet kas, o vėl Algimantas Puipa. Nors nuomonių iki šiol daug apie jo buvusį filmą "Nuodėmių užkalbėjimas", net nustebau, kad Puipa ryžosi antrą kartą statyti filmą pagal Ivanauskaitės kūrybą. Prisipažinsiu, pamatęs "Nuodėmių užkalbėjimą", pasakiau sau, kad tai tikras lietuviškas ir, ačiū dievui, ne folklorinio stiliaus filmas. Gal kas nors ir nesutiks su manimi, bet "Nuodėmių užkalbėjimas" man buvo kino atradimas, turiu galvoje lietuviško kino, ir dabar vėl laukti naujo Puipos filmo yra kažkas nerealu. Nors tenka prisipažinti, kad filmas "Dievų miškas" nebuvo toks įdomus ir savitas kaip "Nuodėmių užkalbėjimas", tačiau pastarasis iki šiol dvelkia moteriška drąsia ir žavia fatališka aistra. Sakyčiau net šiek tiek asocijuojasi su Pedro Almodovaro kūryba, nes Puipos paskutinysis filmas buvo irgi panašaus polėkio pasakojimo stilistikos ir gražių vaizdų mokėjimas perteikti žmogiškąsias savybes. Aišku, čia ir Ivanauskaitės nuopelnai, juk ji specialiai šiam filmui buvo parašiusi savo sukryžmintų romanų veikėjų herojus į vieną sintezę, o dabar jai nebelikus, įdomu kaip pavyks vienam Puipai perteikti "Miegančių drugelių tvirtovės" prostitučių gyvenimo užkulisius. Pridedu straipsniuką: "Režisierius Algimantas Puipa pradeda filmuoti antrąjį filmą pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną. Šį kartą režisierius rengiasi ekranizuoti knygą "Miegančių drugelių tvirtovė". "Tai bus laisva kūrinio interpretacija", - DELFI teigė A.Puipa. Režisierius pasakojo, kad rimti filmavimo darbai prasidės rudenį, o dabar nufilmuoti tik keli žiemiški vaizdai. Režisierius nenorėjo viešinti filme dirbsiančių aktorių pavardžių. Anot jo, per didelis reklamavimasis aktorius veikia "neadekvačiai". "Mes su komanda pasitarėme ir nusprendėme, kad nekalbėsime apie filmą, kol jis nebus baigtas. Negarbinga trimituoti apie darbus, kurie nėra padaryti", - sakė jis. 2007 metais A.Puipa pagal J.Ivanauskaitės knygas "Ragana ir lietus", "Placebas" ir "Sapnų nublokšti" sukūrė filmą "Nuodėmės užkalbėjimas". Jame pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Rasa Samuolytė ir Aleksas Kazanavičius."

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Metju Šepardas

Sveiki mielieji! Šį vakarą norėčiau pakalbėti apie vieną žmogų, kurio galbūt niekada negirdėjote, niekada nematėte ir galbūt jis jums visiškai neįdomus, o galbūt amoralus. Šiandien noriu pakalbėti apie tokį vaikinuką Metju Šepardą (Matthew Shepard) ir jį su Jumis supažindinti. Iš tikrųjų nežinau net nuo ko pradėti. Galbūt nuo to, kad eilinį kartą apsilankiau socialiniame tinklapyje “Facebook” ir netyčia, o gal ir visai tyčia, gavau pakvietimą prisijungti į tokią grupę, kuri pasisako už lygias rasines, religines ir seksualinės orientacijos teises grupę. Žinoma, aš sutikau. Nutariau ten apsižvalgyti ir aptikau vieno vaikino nuotrauką, ant kurios buvo užrašytas jo vardas, pavardė ir gimimo bei mierties datos. Šis vaikinas mirė stebėtinai jaunas, bet pats tikriausiai to nežinodamas Amerikoje sukėlė tikrą revoliucinę bangą. Nutariau pasidomėti, kodėl jo nuotrauka užkelta tokioje garbingoje vietoje ir kodėl jis gyveno tiek trumpai. Aišku, lietuviškai informacijos beveik nerasta, todėl teko pasikniasioti ir po amerikietiškus tinklapius. Nežinau kaip jums, bet man tai tapo tikru detektyvu visomis prasmėmis. Pasirodo Metju Šerpadas buvo gerų tėvų vaikas, kuris stengėsi gyventi, stengėsi mokytis, buvo visiems geras, paslaugus, dosnus, bet visų homofobų nelaimei – homoseksualus. Jis buvo mano metų, kai jį nužudė, vos sulaikęs 21 – ių. Aišku prieš tai gerai besimokydamas daug kur ir keliavo, teko skaityti, kad 1995m. kelionės metu į Maroką, jį net primušė ir išprievartavo, po to vaikinas negalėjo dar ilgai atsigauti, sirgo depresija, bet paskutiniaisiais gyvenimo metais lyg ir išgijo, ir susitaiko su nauju gyvenimu ir, savaime suprantama, savo seksualine orientacija. Bet kas nutiko po to? Vieną 1998m. Spalio naktį keli vaikinai nusiveža Metju už miesto, jį ištempia iš automobilio ir jį tiek susprardo ir sumušą, kad iš jo galima sakyti nieko nebelieka. Ypač pažeistos smegenys. Nusikaltėliai tyčia palieką Matju laukuose, toli už miesto, sušalti, o patys deda į kojas. Galiausiai Metju aptinkamas dar gyvas, bet jau komos būsenoje, diagnozė – nukankintas. Metju Šepardas mirė 1998 spalio 12 d. Ir taip nutinka kone kasdien, bet šį kartą niekas nebuvo pamiršta, Amerikoje dar nebuvo iki šiol priimto įstatymo draudžiančio vygdyti neapykantos nusikaltimus, o su Metju mirtimi prasidėjo nauja karų epopėja. Jūs įsivaizduojate, po jo mirties kitlo skandalas, o kai teisė vaikino konkintojus, prie teismų rikiavosi vadinamieji antigėjai, kurie su plakatais “Metju tegul dega pragare”, reikalavo skriaudikus paleisti, nes jie neva nieko blogo nepadarė. Primena Kristaus istoriją, kai jį įkeitė į serijinį žudiką pati tauta; žudiką paleido, o Kristų nukryžiavo. Bet šį kartą kilo masiniai potestai ir prieš pačius protestuotuojus, apie tai buvo plačiai diskutuojama, atkapstoma dar daugybė panašių nusikaltimų ir žmogžudysčių. Aišku, dar ir iki šiol yra menkinami faktai, kad neva vaikinas pats priekabiavęs prie skriaudikų ir t.t. Bet žinant amerikiečių antigėjines organizacijų aktyvumus, net baisu darosi pagalvoti, ko jie patys neprimeluoja ir slapta nepadaro. Dar 2009m. praėjus beveik dešimtmečiui po Metju mirties, prezidentas Obama pasirašė ypatingąjį Metju Šepardo įstatymą, kuriame Amerikoje draudžiamas bet koks nepykantos nusikaltimas prieš kitos religijos, rasės ar orientacijos žmonės ir už tai bus baudžiama. Keista, kad iki tol niekas tokių draudimų neturėjo ir policija nebuvo suinteresuota ginti kitaminčius žmones. Iki pat dabar plačiai tebediskutuojama apie Metju Šepardą, jis tebėra niekinamas, o kitų garbinamas. Nežinau kaip jums, bet mane ši istorija sujaudino, todėl džiaugiuosi, galėdamas su Jumis apie tai pasidalyti. Nežinau kaip Jums šita naujiena, bet pridedu visai su Metju nesusijusią citatą, kuri pašiurpins ne vieną: „Irako karines grupuotės naudoja beprecedentį homoseksualų kankinimą: jie pripila labai stiprių klijų ir užkemša analinę angą … Irano gamybos klijai, kurie, jei susiliečia su oda, gali būti pašalinti tik chirurginiu būdu. Po to jie priverčia auką išgerti gėrimą, sukeliantį stiprų viduriavimą. Kadangi analinė anga užsikišus, viduriavimas sukelia mirtį“. Truputį anksčiau, šį mėnesį du gėjai buvo rasti negyvi Bagdado Šiitų kvartale, po to, kai homoseksualumą pasmerkė vienas iš vietinių dvasininkų. Iš ataskaitų sprendžiama, kad dar keturi buvo nužudyti kovo mėnesį, po to kai Šiitų dvasininkas Sattar al-Battat kelis kartus pasmerkė homoseksualumą penktadienių maldų metu.“

Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai

Sveiki mielieji! Tai sveiki gyvi visi sulaukę 2010 metų! Ta pačia proga norėčiau Jūsų paklausti, kiek per visus 2009 metus perskaitėte knygų? Neskaitant vadovėlių. Štai, jau gerus penkerius metus (nuo 2005 m.) renkama Lietuvos metų knyga. Balsavimas vyksta kone pusmetį, o rezultatai skelbiami ir apdovanojimai įteikiami per kasmetinę "Knygų mugę" vasario mėnesį. Šiemet iš suaugusiųjų kategorijos, knygos - labai stiprios, iš tikrųjų tokių stiprių knygų dar neteko sutikti, sakyčiau viso dešimtmečio geriausios knygos ir buvo parašytos paskutiniaisiais metais. Jeigu esate ką nors skaitę iš šio penketuko, mielai kviečiu jus prabalsuoti, žinoma, jeigu Jūsų nuomone, ta knyga iš tikrųjų verta geriausios metų knygos vardo. Prisipažinsiu, iš to penketuko esu skaitęs tik Renatos Šerelytės "Mėlinbarzdžio vaikus", jau čia komentavęs kitas dvi - Jaroslavo Melniko "Tolima erdvė" ir Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum". Ir iš tikrųjų visos knygos yra gan savitai stiprios ir originalios. Kol kas Sigito Paruslio "Murmanti siena" man neprieinama, nes literatūros geros tikrai netrūksta, todėl ji laukia savo eilės. Keista, kad į šį penketuką pateko Paulina Pukytė su knyga "Netikras zuikis", nesiruošiu to komentuoti, nes nieko apie ją nežinau, tačiau keista, kad kritikai neatrinko kokios Lauros Sintijos Černiauskaitės "Benedikto slenkčių", kuris tikrai buvo vertas patekti į šį penkiatuką. O kas laimės šį konkursą, galbūt pavyks tai sužinoti jau tiesioginiame renginyje. Noriu tik paminėti, kad Metų knygos konkursą jau yra laimėję: Kęstutis Navakas "Du lagaminai sniego" (Teko skaityti šias noveles, nieko per daug įspūdingo, bet visai patiko) 2008, Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda" 2007, Galina Dauguvietytė "Post Scriptum" ir pirmoji šio konurso laimėtoja 2005 metais Jurga Ivanauskaitė su "Meigančių drugelių tvirtove". Šiame kokurse taip pat laikui bėgant papilnėjo ir yra renkama metų vaikų bei paauglių knyga. Apie viską ir dar daugiau galima sužinoti čia: http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1517636660 Na, o balsuoti už suaugusiųjų knygą galite čia: http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-187864418 Gerų ir skaitomų 2010 metų!

Jūsų Maištinga Siela

Su Naujaisiais 2010 metais!

Sveiki mielieji! Su Naujaisiais metais! Pradėsime skaičiuoti naują antrąjį dešimtmetį! Tegul šie ateinantys metai nebūna tokie sunkūs, kaip daugelis prognozuoja, tegul kiekvienas atrandame kažką naujo pasaulyje, gyvenime ir savyje. Tegul 2010 metais daugiau mylėkime save, daugiau mylėkime kitus, daugiau rūpinkimės ne tik vieni kitais, bet ir nepažįstamaisiais, Žemės planeta, tausokime, būkime ekologiški tam, kad kažką paliktume ir kitoms kartoms, juk artėjame prie to, kad Žemė jau nebebus pajėgi išmaitinti septynių milijardų žmonių, tegu ateina naujos permainos, naujos tendencijos, nauji sumanymai. Nebijokime vardan kažko geresnio, neegoistiško atsisakyti savo dalies, būkime pavaldūs ne vien savo individualiems troškimais, bet būkime atlapaširdžiai vieni kitiems, duokime peno ir naudingumo visuomenei, ir negalvokime, kad kartais mes jai esame nereikalingi. Dovanokime neišmanėliams, su atlaidumu žiūrėkime į kitų klaidas ir gyvenimo būdą. Sakykime daugiau taip negu ne, ir išmokime pasakyti ne, jeigu matome, kad tai - geriausia išeitis. Daugiau kultūros mūsų gyvenime, mažiau pavydaus burnojimo ir, savaime suprantama, dar ilgų ir įdomių metų Jums, man ir šitam mūsų saitui. Būkite laimingi!

Jūsų Maištinga Siela