Kiek istorijų apie mirtingų moterų ir vampyrų meilę mums pripasakojo literatūra ir kinas - nesuskaičiuosi! Įdomiausia, kad tai ne romanistų išmonės - šiuolaikiniai drakulos gyvena tarp mūsų. Amerikos vampyrų tyrimo centro direktorius daktaras Stivenas Kaplanas papasakojo apie pažintį su tikrų tikriausiu vampyru, kuris ir šiandien gyvena Italijoje.
Kraujo troškulys
“Prisiekite Biblija, - ji čia, ant stalelio, - kad niekam niekada nepasakysite mano pavardės. Sutikau su jumis susitikti ir papasakoti apie save tik todėl, kad noriu kuo greičiau padaryti galą kvailoms kalboms apie mus, vampyrus. Dėl tų plepalų ir siaubo filmų mes priversti kaip kažkokį gėdingą dalyką slėpti tai, kuo skiriamės nuo likusių žmonių. Tai, už ką mes jau daug amžių esame persekiojami. Laikas baigti tas nesąmones. Juk žmonės sugebėjo atsikratyti išankstinio nusistatymo dėl seksualinių mažumų, raupsuotųjų, sergančiųjų AIDS. Mes, kaip ir jie, mutantai, gal net gamtos klaidos, o gal reliktinės ar naujos būtybės.” Pasak daktaro, taip pasakojimą pradėjo vienas pirmųjų vampyrų S.Kaplano dosjė, jaunai atrodantis 40-metis elegantiškas sinjoras, ir šiandien gyvenantis Apeninų pusiasalyje, Italijos Umbrijos provincijoje, nedidelio miestelio municipaliteto darbuotojas.Jis turi nuostabų akmeninį dviejų aukštų namą, statytą XIX a. pabaigoje, kurį supa išpuoselėtas vynuogynas. “Vynas - tai žemės kraujas”, - įsitikinęs šeimininkas. Namas įrengtas skoningai, bet prabanga akių nebado. Juodu, neabejotinai brangiu kostiumu vilkintis vyras net neslepia mėgstąs kraują. “Aš geriu kraują, - pareiškė jis daktarui, - nes tai man suteikia neregėtą pasitenkinimą, jo išgėręs jaučiu jėgų antplūdį. Po šio ritualo jaučiuosi atjaunėjęs ir net neabejoju, jog gyvensiu dar labai ilgai. Kiekviena kraujo porcija nepaprastai paaštrina mano pojūčius, leidžia stipriau džiaugtis gyvenimu, justi jį visomis kūno poromis.
Vampyrizmas - dovana?
Vampyrizmas - tai ypatinga, reta dovana, kurią turįs supratau dar vaikystėje. Pamenu, kaip slapta sėlindavau į virtuvę, čiupdavau šviežios mėsos gabalus ir, pasislėpęs nuo virėjos, godžiai čiulpdavau. Mane už tai bausdavo, net lupdavo, bet aš nesilioviau. Jau užaugęs supratau, kad vampyrizmas pasireiškia vos kūdikiui gimus. Šią dovaną turintis mažylis krimsčioja motinos krūtį, vos prie jos prigludęs, - jam reikia ne tik jos pieno, bet ir kraujo. Vaikų darželyje, kai kuris nors iš draugų nusibrozdindavo ranką ar koją, aš puldavau prie jo ir laižydavau žaizdą. Kraujas turi fantastišką, stebuklingą galią. Jis labai padidina seksualinę potenciją, išgėręs kraujo aš gaunu galingą erotinį užtaisą, spinduliuoju tokius fluidus, kad bemat tampu traukos centru, - tiek moterims, tiek vyrams, todėl turiu daug draugų. Bet svetimas kraujas man padeda ne tik šioje srityje. Aš visada puikiai mokiausi, turiu neblogų literatūrinių gabumų, piešiu, groju keliais muzikos instrumentais. Aš nieko nepuolu ir nežudau. Kad jausčiausi geros formos, man tereikia kelių lašų šviežio kraujo per savaitę, - ir artimi mano draugai su malonumu man jo duoda. Visą kitą laiką maitinuosi kaip ir visi.
Draugai - “donorai”
Taip, tam tikru atžvilgiu savo draugus galiu vadinti donorais. Bet jie tai daro savo noru. Dar daugiau: ir jie jaučia malonumą. O viskas vyksta taip. Turiu peiliuką, kuriuo padarau nedidelę įpjovą kakle, pripuolu prie žaizdelės lūpomis, švelniai krimsčiodamas šiek tiek ją praplečiu ir pradedu gerti stebuklingą, iš proto varantį skystį. Negaliu žodžiais perteikti, kokius stulbinamus pojūčius jaučiu, bet ir mano draugas juos jaučia - palaima abipusė! Tokie, kaip aš, niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, čia nėra jokios patologijos. Bet ne visiems taip pasiseka gyvenime kaip man. Vampyras, kuris negali reguliariai patenkinti šio poreikio - gauti šviežio kraujo, kurį aplinkybės priverčia ilgai kęsti alkį, tampa nervingas, agresyvus, neranda sau vietos. Pasitaiko, kad kai kurie net ima puldinėti žmones, - ir tik tam, kad krimstelėtų jiems į kaklą ir nurytų kelis lašus kraujo. O žmonės išsigąsta, negali suvokti, kad nieko bloga neįvyko, kad jų gyvybei pavojus negresia. Jei jie suprastų mūsų poreikius, nebūtume pelnę tokios prastos reputacijos. Žmonės užmiršo, kad Juozapas iš Arimatėjos po lašą surinko dievišką nukryžiuoto Jėzaus kraują į šventąją Gralio taurę. Nuo tada rasti ją ir priglusti lūpomis - kiekvieno krikščionio svajonė. O bažnyčioje šventinama duona - Kristaus kūnas, raudonas vynas - jo kraujas, ir jį geria kiekvienas nuoširdžiai tikintysis, taip priartėdamas prie Dievo malonės, prie aukštesniojo proto.
Ar tai paveldima?
Žmonės mus laiko šėtono išperomis, kurių vieta - pragare, bet juk tai kvailystės! Štai aš tikiu Dievą, einu į bažnyčią, laikausi visų apeigų. Tiesa, jei žmogus prisivalgė svogūnų ir česnakų, jo kraujas tampa netinkamas vartoti, ir turi praeiti maždaug dešimt dienų, kad jis apsivalytų nuo nemalonaus skonio ir kvapo. O kraujo kokybė save gerbiančiam vampyrui labai svarbi - štai aš, pavyzdžiui, niekada negeriu gyvulio kraujo - juk tai tas pats, kaip vietoj tikros kavos gerti miežinę. Paskanauju ir kavos, bet labiau mėgstu raudonąjį vyną. Apskritai man patinka viskas, kas natūralu - medžiai, akmenys, gėlės, gražios sveikos moterys. Esu vedęs, žmona mane myli, viską žino, reaguoja normaliai, nors, tiesa, bijo gimdyti: o jei vaikai irgi bus vampyrai?! Žinoma, didžioji dauguma mano draugų ir pažįstamų net nenutuokia apie mano tikrąją esmę - įsivaizduoju, kaip jie supanikuotų sužinoję, kad aš - vampyras! Giminaičiai taip pat nieko nežino. Informuoti tik patys artimiausi, patys intymiausi draugai - mano “donorai”. Dar viena kvailystė, kad mes, vampyrai, bijome dienos šviesos. Aš dieną jaučiuosi normaliai, tik vengiu tiesioginių saulės spindulių. Bet ir tai galima paaiškinti: ultravioletinių spindulių žalą supranta vis daugiau žmonių. Prisiminkim istoriją: juk ir Egipto faraonai, Europos aukštuomenė, visų laikų aristokratai visada vengdavo itin aktyvios Saulės energijos, - ir teisingai darė. Mes elgiamės taip pat, juolab kad porfirija šito iš manęs reikalauja, antraip pasijusiu blogai. Bet kas čia ypatinga? Juk yra daugybė kaulų, odos, vidaus ligų, kuriomis sergant nerekomenduojama ilgai būti saulėje. Aš sergu lengva šios ligos forma, tad galiu daug sau leisti”.
Nieko nepadarysi - liga yra liga. Laimė, ji neužkrečiama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą