Knyga: Romualdas Granauskas "Rūkas virš slėnių"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Jums Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Perskaičiau jį per kelis vakarus ir likau maloniai nustebintas. Prisipažinsiu, mane nelabai žavėjo Granausko kūrybą, kai mokykliniais laikais į galvą farširuodavo „Gyvenimą po klevu“ ir jo Sovietinių laikų peripetijas. Nors „Rūkas virš slėnių“ iš esmės yra apie tą patį, apie mileracijos niokojamus laukus ir dvasiškai sugniuždytą žmogų. Bet skaitymas buvo kitoks, gal dėl to, kad tai buvo savo noru, o ne priverstinis. Žodžio „Reikia“ skaityti, mano manymu, negali būti, nes literatūra versta skaityti per prievarta tampa išties nuobodi ir sugadina daugelių „skaitymo receptoriai“. Šis romanas mane nustebino tuo, kad į vos 260 puslapių sutelpa visas žmogaus gyvenimas, kuris intriguoja, glumina, kelia gyvenimiškas asociacijas ir visaip kitaip dirgina mūsų emocijų pasaulį. Granausko visa kūryba persmelkta žemaitybe, o ši knygą nėra išimtis. Ypač dialogai. Vis skaitydamas mąsčiau, įdomu, kaip su tokiu išskirtiniu tekstu susidoroja kokie nors vilniečiai, kurie nežino žemaitiškos tarmybės ypatybių. Šis romanas, kad ir kaip bebūtų banalu, yra apie meilę. Tragišką meilę, neatsakytą, ignoruotą, pasiaukojančią ir visaip kitaip apeinama meilė. Tokie dalykai kaip Petriošiaus lazda, kada po jo mirties ji pereina kitoms kartoms, mokyklos lentos, suolai, devynšakė obelis, dviratis, slėnio rūkai kartu suteikia ir tokią neapčiuopiamą dvasią, kuri nori nenori skiepija pagarbą senovei, tautosakai ir visai Lietuvai. Švelni didaktika ir besikeičiančio pasaulio koncepcija labai giliai įsišaknijusi romane. Vyniautas – pagrindinis šio romano veikėjas, vienišas ir meilės apsėstas vaikinukas, gyvenantis su mokytoja motina pastate, prijuntame prie mokyklos. Galiausiai šis veikėjas taip karštai įsimyli Mildą Mariją, kad jo jausmų pasaulyje beveik niekam nebelieka vietos. Visos mintys, visi darbai, visi metai ir dienos nostalgiškai slysta apie Mildą Mariją. Jaunystės karštis, pasivažinėjimai ant dviračio balkio ir klonio kalvos žada, kad niekas geruoju nesibaigs. Galiausiai Vyniautas tampa šlubas, o kol jis guli ligoninėje, jo meilė Milda Marija spėja susilaukti nuo motinos „buhalterio“ vaikelio. Romano pabaiga - išties stulbinanti, kraupi ir galbūt šiek tiek netikėta. Visa ne meilė ir šiurkštumas suteiktas Mildos mažyliui sugrįžta su kaupu. ( Kaip tai nutinka, tebūnie paslaptis). Ir „Gyvenimas po klevu“ ir „Rūkas virš slėnių“ tikrai stebina savo tragiškomis lemtimis. Romualdas Granauskas eilinį kartą man pasirodė mazochistas, kuris mėgsta atskleisti žiaurų žmonijos, šiuo atveju lietuvių, nykimą, dūlėjimą, susinaikinimą. Taip iš dalies yra dėl to, kad Granauskas žmogų vaizduoja gyvenantį kaime, šalia gamtos, tarytum jos neatsiejamą dalį. O šiais laikais tokie žmonės tiesiog nyksta, žmonės gamtą išmaino į miestą, technologijas ir kitus civilizacijos delikatesus. Šis Granausko romanas yra nepaprastai jausmingas. Net visi pamąstymai persmelkti „vyrišku“ saikingu sentimentalumu. Man asmeniškai, tai yra priimtina ir natūralu, kadangi jausmai ir emocijos kyla iš žmogaus dvasinio lygmens - pasaulio. O kas gali būti svarbiau už dvasios apraišką grožinėje literatūroje? Pati romano fabula nėra kažkuo originali, ji – klasikinės koncepcijos, manau, tai kuo puikiausiai išreiškia nepaprastos, nebanalios meilės istoriją. Skaitant kyla tokie klausimai sau pačiam, o kaip vis dėlto bus su tavuoju gyvenimu? Kaip jis praslinks? Kada pradėsi senti? Rodos, herojus tu palaipsniui išsiaugini, ir nespėji pajusti, kaip jie vos pradėję mylėti, apimti jaunystės karštligės, tuoj už 120 puslapių jau braukia savo žilas sruogas ir tik su ilgesiu prisimena nužydėjusią jaunystę. Didelę nostalgiją sukuria šitokia gyvenimiška ir reali laiko tėkmė. Kūrinys iš tikrųjų nėra toks sudėtingas, bet perskaitęs suvoki, kad gyvenimas kartu yra be galo ilgas, kupinas visokiausių išbandymu, bet kartu... Na, kas - tas gyvenimas? Vienas akių mirksnis, degtuko brėžis, vienas atodūsis ir jo nebėro, o ant tos devynšakės obelies ir toliau žydės rausvi žiedai kaip ir kiekvieną pavasarį ir kartu jose tūpės varnėnai. O anksti ryte į slėnį atslinks balzganas rūkas, tik jis niekada nebebus toks, koks buvo vakar, užvakar, prieš savaitę, mėnesį...

Jūsų Maištinga Siela