Lietuvoje viešintis Visarionas pranašauja šiandieninės civilizacijos griūtį

Lietuvoje viešintis dvasinis mokytojas, prieš 17 metų Krasnojarsko krašte įsikūrusią ekologinę gyvenvietę vadina naujos civilizacijos lopšiu, kuri išgelbės žmoniją, kai dėl kokio nors lemtingo šiuolaikinės technikos gedimo ims griūti dabartinė. Anot Visariono, užtenka, kad visoje planetoje dingtų elektra, ir Žemėje prasidės pragaištingas karas. Žmonės, pasidalinę į grupuotes, kaip senaisiais viduramžiais kovos dėl vietos po Saule, tačiau šiuolaikiniais ginklais. Todėl kalbos apie įvairias pasaulio pabaigas turi racionalų grūdą.

Naujos civilizacijos užuomazgos – gamtoje

Visarionininkai, arba Paskutiniojo testamento bažnyčia, laikomas vienas iš kontroversiškiausių Naujųjų religinių judėjimų. Jos įkūrėjas 47 metų Sergejus Toporovas į Sibirą su pasekėjais atsikraustė 1991 m. Šiuo metu jų yra apie 5 tūkst. Jie gyvena maždaug 30-tyje per kelis šimtus kilometrų viena nuo kitos nutolusiose gyvenvietėse. Pats Visarionas gyvena taigos glūdumoje, bendruomenės rankomis statytoje gyvenvietėje, kuri vadinama Saulės miestu. Čia gyvena apie 200-250 žmonių. Norintiems į ją pakliūti, tenka išlaikyti bendruomenės egzaminą – užduodami klausimai, po kurių sprendžiama, ar bus leidžiama čia apsigyventi. Pats S. Toporovas kadaise buvo milicininkas, laisvalaikiu tapantis paveikslus. Šiuo metu kaip pagrindinius savo amatus Visarionas įvardija staliaus darbą ir tapybą. Bent vieno amato privalo išmokti visi jo bendruomenės nariai. Prie Tiberkulio ežero įsikūrusiame ekologiniame kaime, kuriame gyvena ir Visarionas, bendruomenės nariai dėvi pačių siūtus drabužius, valgo maistą, kurį patys užsiaugina, patys statosi namus ir griežtai nevalgo mėsos. Anot Visariono tai būtina, norint tobulėti dvasiškai, mat mėsa žmogų pripildo grubios energijos, dėl kurios žmogus labiau linkęs į agresiją. Pagrindinė bendruomenės taisyklė – būti geram. Atvykėliai namus statosi savo lėšomis arba priimami gyventi pas jau įsikūrusius žmones. Taigoje gyvenanti bendruomenė turi bendrą iždą, kitose gyvenvietėse žmonės patys nusprendžia, kaip tvarkys finansus. Labai dažnai kaupiamas bendras iždas sveikatos reikmėms. Nors Visarionas teigia, kad jo bendruomenėje gyvenantys žmonės daug sveikesni ir serga labai retai, nes gyvena santarvėje su savimi, bent jau dantis taisyti tenka. Bendruomenės dvasinis lyderis patikino, kad vaistais gydytis čia leidžiama, tačiau jų esą prireikia retai.

Ar bendruomenė, pripažįstanti natūrinį ūkį ir pinigus naudojanti tik todėl, kad negali visiškai izoliuotis nuo aplinkinio pasaulio, turi ateitį? Visarionas įsitikinęs, kad tai civilizacijos žingsnis ne atgal, bet pirmyn. „Ar galima civilizaciją, kurioje žmonės vis labiau serga, vadinti teisinga?“, – tikino sibirietis. Paklaustas, dėl kokių priežasčių žmonės čia atvažiuoja, dvasinis vedlys tikino, kad jie tikrai nebėga nuo problemų, nes taigoje problemų daugiau. Ten reikia mokytis save nugalėti, čia to nereikia. „Tai galimybė surasti pačią didžiausią problemą, nuo kurios žmogus paprastai bėga“, - tikino Visarionas. Bendruomenėje stengiamasi gyventi taip, kad žmonės kuo mažiau priklausytų nuo civilizacijos gėrybių. Ne visur netgi yra įvesta elektra. Kita vertus, žmonės gaminasi saulės baterijas. Prireikus pinigų, kad pasipildytų atsargas žiemai, visarionininkai parduoda savo amatų gaminius bei stato medinius rąstinius namus svetimiems. Didžioji dalis bendruomenės – buvusi inteligentija, kuri kadaise nežinojo, kaip laikyti kirvį, tačiau dabar visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Mat pagal Visariono mokymą, dvasinis tobulėjimas neatskiriamas nuo rankų darbo ir kūrybos. Knygos, laikraščiai, radijas, televizija čia nedraudžiami, tačiau tokiems dalykams beveik nelieka laiko – išgyventi taigoje nelengva, visą laiką atima kasdieniai darbai.Vaikams, jeigu jie nelanko valstybinės mokyklos, o mokomi bendruomenės viduje, istorija dėstoma praleidžiant karų laikotarpius, tačiau akcentuojant tai, ką žmonija sukūrė gero. Esą mokyti pozityvių dalykų naudingiau. Išvykstančio studijuoti jaunimo į kitus miestus yra, tačiau vienetai. Neretai jie grįžta atgal ir nebenori daugiau keliauti už bendruomenės ribų.

Žmogus negimęs kentėti

Visarionas tikino, kad jokių tikėjimo ritualų čia nėra. „Visos praktikos – tik žaidimas. Dvasiniam tobulėjimui ritualai neturi jokios įtakos. Kita vertus, pats žmogus negali tobulėti vienas, jis tai daro tik kontaktuodamas su kitais. Reikia, kad visus klausimus spręstų visi, kaip lygus su lygiu, nelaukdami nurodymų iš viršaus. Pirmiausiai žmogus turi mylėti gyvenimą, nieko iš jo nereikalaudamas. Mieste tai neįmanoma. Tuose narvuose žmonės nebendrauja, todėl reikia kurti kitokį gyvenimą“, - teigė Visarionas. Anot dvasinio mokytojo, jo bendruomenė – vienintelė vieta Rusijoje, kuri plečiasi. Naujagimių prieaugis čia 6-7 kartus viršija mirštamumą. „Dauguma turi po 6 ir daugiau vaikų. Moterys nebijo gimdyti, nes jaučiasi saugios, mato, kad vyrai čia stabilūs“, - teigė Lietuvoje viešintis vyras. Anot jo, pažangą pastebėjo net vietinė valdžia ir dabar esą jiems nebekaišo pagalių į ratus. Kaip puikų rinkėjų potencialą šią bendruomenę mato politikai, tačiau, anot Visariono, žmonės paprastai nebalsuoja. Esą kaip galima balsuoti už žmogų, kurio nepažįsti. Anot Visariono, žmogaus paskirtis – nuolat keisti jį supančios materijos struktūrą. „Kai mes apie ką nors mąstome, mes keičiame aplinką savo energiją ir taip paliekame atspaudą. Žmogus, apdainuodamas plytą, galį priversti ją kvepėti rožėmis. Niekas kitas negali taip paveikti realybės. Žmogus savo siela nuolat gausina jausminio pasaulio apvalkalą. Tačiau egoizmas, kuris buvo duotas kaip organizmo apsauga, peržengė visas įmanomas ribas ir žmogų pradėjo valdyti sąmonė. Kada tai įvyko? Kai žmogus viską ėmė vertinti naudos sau matu. Tai visų karų priežastis. Kai žmogus minimalizmuos savo egoizmą, jis vėl galės keisti realybę, o jo kūnas gyvens daug ilgiau“, - tikino Visarionas. Anot jo, tiek šiandieninė katalikybė, tiek pravoslavų tikėjimas labiau politika nei dvasinis mokymas. Tuo tarpu žmogus turi išmokti džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, o ne nuolat kentėti amžino gėrio vardan. „Krikščionybės mokymas turi labai mažai šaltinių – tik Naująjį testamentą, o klausimų labai daug. Kita vertus, prieš 2 tūkst. metų žmonėms buvo galima palikti tik žinią apie Dievą, kuris myli visus. Tolimesni aiškinimai sugriautų žmonių kanonus, o tai tuo metu buvo neįmanoma. Todėl buvo duoti tik orientyrai. Vėliau reikėjo išvystyti mokymą, tačiau visi aiškino vertybes savaip. Galiausiai iš jų liko tik fantazijos ir Karalystė pati save suskaldė. Rytų mokymai yra įdomesni. Jie labiau geranoriški, atviresni, turi mažiau dogmų“, - teigė Visarionas. Anot jo, Vakarų civilizacija žūsta, nes ji nesveika. Ne veltui žmonės čia nenori gimdyti. Ir įvairios kalbos apie vis kitokias pasaulio pabaigas taip pat atsirado ne veltui. Žmonijos iš tiesų laukia dideli nemalonumai. Todėl esą reikia spėti sukurti naują civilizaciją, kuri puoselėtų naujas vertybes.