2009 m. gruodžio 1 d., antradienis

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Šokis dykumoje"



Sveiki mielieji, dabar mano rankose nuostabi Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinktinė “Šokis dykumoje“. Šią rudu viršeliu knygutę sugriaužiau per vieną laisvą paskaitą universiteto bibliotekoje. O štai dabar ji ir vėl pas mane sugrįžo ir tikriausiai nebe reikalo. Šioje eilėraščių rinktinėje neapsakomai daug sunkios dvasios, kad net pašiurpsti skaitydamas kaip kokias rytietiškas sentencijas. Ši Ivanauskaitės knyga labai skiriasi nuo „Odės džiaugsmui“ rinktinės. Gaila, kad kol kas leidykla nesiruošia perleisti „Šokis dykumoje“ rinktinės, tad tenka tenkintis bibliotekos suteikiamomis paslaugomis. Jurgos Ivanauskaitės eilėraščiai yra tokie, kuriuos norisi atsiversti vėl ir vėl, kaityti pačiomis liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis ir save suvokti, perprasti ir pagauti savo impulsą kurti kažką panašaus, bet neplagijuoti. Šie eilėraščiai iš jos knygos, mane įkvėpė sukurti ne vieną ketureilį, kurį buvau čia paskelbęs. Daug nedaugžodžiaudamas tiesiog pacituosiu knygutės viršelio pačios autorės parašytą anotaciją: „Eilėraščius rašiau mokykloje, o įklimpusi į prozą nebesitikėjau prie jų sugrįžti Keliaujant po Himalajus, kartais, dažniausiai naktimis, iš manęs ėmė lietis (o gal – lietis į mane) trumpi posmeliai. Buvau jų taip nustebinta, kad nė nedrįsau savintis ir knygoje „Prarasta Pažadėtoji žemė“ paskelbiau kaip Tibeto joginės Pemos Dočen poeziją. Vėliau, jau grįžus į Vilnių, kelis kartus apėmė ta pati, ne sunkiasvoriais romano sakiniais, ne tapybos spalvomis, o tik eilėmis išreiškiama būsena...“ Jurga Ivanauskaitė. Ir iš tiktųjų ta ypatinga ir sakrali būsena, skendinti tarp eilučių, stipriai jaučiasi ir realizuojasi per žodžių semantiką ir skaitytojo rekonstruojamos sąmonės žaidimo dėlionės. Gaila, kad autorė tiek ilgai slėpė šiuos eilėraščius tik beveik praėjus 10 metų, išdrįso juos išspausdinti. Kiek žinau, nemažai prie to prisidėjo ir poetė Dovilė Zelčiūtė, kuri internetiniais laiškais susirašinėjo su Ivanauskaite ir ragino eilėraščius parodyti leidyklai. Ir dabar, po autorės išėjimo Anapilin, vis dar galime pasidžiaugti jos tekstais. Žinau, kad yra labai daug Ivanauskaitės nemylėtojų ir juodintųjų, kurie į jos tekstus žiūri kaip per padidinimo lūpą, ieškodami priekabių matydami vien tik paklaikusios bobos depresijas ir destrukciją. Bet ne kiekvienas gali priimti tai, kas yra išreiškiama per įvairias meno prizmes, ne kiekvienas gali užčiuopti tuos pačius dalykus. Tikiuosi, kad niekas už tai manęs nebars, todėl pridėsiu keletą eilėraščių iš jos knygos:
***
Vienuolė sulaužiusi įžadus
Ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu
Pravardes gausesnes už išmaldą
Nukertu vienu kapoklio smūgiu
***
Žeme praskrenda drugio šešėlis
Ir sudrebina visatą
Į staiga atsivėrusią Tuštumą
Grįžtu kaip į motinos įsčias
***
Skerdikų juoką
Ėriukų kraują
Sugeria sniegas
Palieku Lhasą
***
Viskas jau išbandyta
Daugiau nebeturiu
Ką patirti
Šešių pasaulių valdove
Laiko Viešpatie
Leisk man išnykti
***
Putojantis debesų vynas
Mėlynoje kalnų taurėje
Naujųjų metų rytą
Prie laužo šildant rankas
***
Kapinyne netoli Lhasos
Vilkė iščiulptais speneliais
Bando man pasiguosti
Pakvimpa rudeniu
***
Srėbdama sriubą elgetyne
Girdžiu tavo šilkų šiugždesį
Prausdama raupsuotąjį
Glostau tavo ilgus plaukus
***
Žmonės pagarbiai linkčioja
Lyg būčiau įveikusi slibiną
Jie net nenutuokia
Kad didžioji pergalė
Mane pribaigia
***
Kopiu ir kopiu
Sustoju atgauti kvapo
Kailašo jogas šnibžda:
Pavydžiu kalnui
Privertusiam tave
Taip aistringai alsuoti
***
Rausvas dienos pumpuras
Išsiskleidžia vidurdienį
Pavakare subliūško
Užsikloju nuvytusiais žiedlapiais
***
Išsiduriu akis ir matau
Samsara- Nirvanos papuošalas
Neįkainojamas vėrinys
Iš brangakmenių ir mėšlo
***
Užliūliuota slinkties
Liūdnų ir linksmų dienų
Rašau savo dienas
Smilgomis ant akmenų
***
Medituoju nepastovumą
Nuo savo urvo angos
Nuplėšiu voratinklį
Rytmečio rasą
***
Mano liūdesio vandenyse
Atsispindi pilnaties veidas
To kurį baltame vienuolyne
Vadina Kupinuoju Palaimos
***
Kai po ilgų trejų metų
Vėl grįžtu į Lhasą
Nė nenusilenkusi dievams
Dairausi tavęs
***
Prie kalnų upelio
Jauna kaimo mergaitė
Glaudžias mylimo glėby
Patvinstu vienatve
Ko dabar vertos
Mano giliausios žinios?
***
Kaip akloji
Kuri nebijo tamsos
Puolu į tavo glėbį
Ir tik sudužusi
Praregiu
***
Arbatos kvapas tavo pastogėje
Glaudžiamės po bemiegės nakties
Kai ne debesys o šviežias
Laukia mano pėdsako šnibždi:
Dakine Žengiančioji Dangun
Šiame gyvenime nebesusitiksime
Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Tikrai gaila,kad nežada perleisti šios eilėraščių rinkyinės.Su malonumu ją turėčiau...

    AtsakytiPanaikinti