Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šį kartą grįžtu prie lietuvių rašytojų ir mano akiratyje atsidūrė jau seniai geidžiama Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ (Daiktų miškas). Pradėsiu gal nuo to, kaip įsigijau šią knygą, o tai nutiko ne taip jau ir lengvai. Jau žinojau, kad yra tokia Sabaliauskaitė ir tokia „Silva Rerum“ egzistuoja, prabėgom knygynuose ir prekybcentriuose vis sutikdavau ne labai grožinei literatūrai parinktu viršeliu, tai kažkaip ir nekilo didelio noro paskaityti knygos recenzijos, o dar ir pavadinimas toks keistas, lotyniškas. Viskas prasidėjo literatūrologijos paskaitose, kada gerbiama dėstytoja mums paminėjo jos knygą kaip vertą paskaityti, praplečiant savo literatūrinį suvokimą. Kažkaip man tada užstrigo tamstos dėstytojos paraginimas, bet vis nedrįsau aklai vadovautis jos patyrimu ir po laiko visai užmiršau apie šią rekomendaciją.

Galiausiai internete aptikau diskusijas apie šią knygą, jei kyla ginčų, vadinasi kažkas toje knygoje tikrai yra vertingo. Gal nekokybiškos komercijos prigautas net pradėjau skaityti visus straipsnius susijusius su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir taip susidomėjau jos nuostabiaisiais interviu ir tuo Vilniumi, kad kitą dieną kūlversčiais bėgau pirkti knygos, nes visur mačiau ją šmėžuojant. Ir ką Jūs sau manot? Visgi nebuvo taip lengva įsigyti šios knygos, mat Vilnių užklupo šių metų didieji šalčiai, o aš kaip pablūdęs lakstau po visą miestą ir ieškau tos knygos, nes dar prieš kelias dienas mačiau prigrūstas pilnas lentynas. Nueinu į „Maxsimą“ visas sušalau kiaurai, o knygos nėra! Laimei, virš „Maxsimos“ yra knygynas, bet ten man pranešė, kad vakar pardavė paskutinę jos knygą ir laukia naujo užsakymo, lekiu per visas gatves į „Rimi“ ir, savaime suprantama, ten knygos neaptikta. Čiut neprakeikiau visų tų knygynų ir prekybos centrų, o šaltis kaip Antarktidoje, nebejaučiau skruostų, bet suėmė toks pyktis ir kartu ryžtas, kad lėkiau per Savanorių prospektą, į žinomą knygyną, žinodamas, kad ten tai jau TIKRAI knyga bus. Ir buvo, aišku, mano rožinio dramblioko svajonėse, perpykęs, kad likimas iš manęs tyčiojasi, sušalęs kaip bomžas sėdau į troleibusą ir važiavau į Gedimino prospektą, kur apstu knygynų ir jei ten tos knygos nebus, vadinasi, jos niekur nėra visoje šalyje. Bet, ačiū Dievuliui, radau ir grįžau kaip vaikas namo su varvančia nosimi, bet pasiekęs užsibrėžtą tikslą, „Silva Rerum“ atsidūrė mano rankoje.

Noriu papeikti „Baltų lankų“ knygyną, uždėjus nežmogiškus būtent šios knygos antkainius! Šitiek suploti už knygą, net ne kietu viršeliu, yra ne tik kad pasityčiojimas, bet ir apiplėšimas vidury baltos dienos! Oi, dirba knygynai, žino, ko žmonės nori, nuolaidas padarytų, bet ne, uždės tokias kainas, kad baisu. Bet užteks bambėti, noriu prieiti prie knygos. Tik užvertęs paskutinį Sabaliauskaitės romano puslapį supratau, kokia tai - galinga ir pritrenkiama istorija, kad net pagailo, jog tas senovinis Vilniaus gyvenimas taip greit sutirpo mano rankose.

Po šios knygos pasijutau, prisilietęs prie visos šeimos gyvenimo, visai kaip po tokių šeimos sagų kaip: „Įbrolis“, „Dvasių namai“, „Mažmožių dievas“ ir t.t. Neabejotinai „Silva Rerum“ yra vienas iš gražiausių lietuvių literatūros stebuklų. Ir man juokingos kritikų išvardytos pastabos ir priekaištai, kad neva Kristina Sabaliauskaitė kaip ir Jurga Ivanauskaitė yra pigios ir laisvos plunksnos savininkė. Tai apsiskelbusiai kritikei, nesakysiu jos vardo, norėtųsi snukį su šlapiu skuduru atvanoti, kad atsipeikėtų. Vienu metu „Lietuvos ryte“ vyko net slaptas karas tarp Sabaliauskaitės gynėjų ir jos engėjų, regis, prasideda tokie patys vaidai kaip ir dėl Ivanauskaitės. Lietuvoje niekas nemėgsta populiarių rašytojų, lyg už tai, kad juos skaito, jie yra blogi, prasti rašytojai, lyg sielą būtų pardavę velniui už besaikę komerciją ir simpatijas žmonėms. O kaip mes žinome, populiari knyga, nebūtinai yra bloga ir prasta. Dabar norėčiau Sabaliauskaitę pagirti dėl nepaprasto jos kruopštumo, skaitant, akivaizdu, kad nepaprastai remtasi istoriniais šaltiniais. Kiekvienas puslapis persmelktas istorinių reiškinių, bajorinių gyvenimo ypatybių. „Silva Rerum“ man buvo tarsi istorinio Vilniaus pažinimo gidas, kartu su herojais net pasinėriau į tas gatves, kuriose žliaugdavo paplavos, kuriose kovodavo susiskaldę to meto universiteto studentai, vaikščiodavo jėzuitui, o naktimis net karts nuo karto kildavo orgijų vakarėliai.

Sunku patikėti, kad ir aš gyvenu šiame Vilniuje ir dar šiais laikais būna tie patys, nieko nepakitę dalykai. Nuostabiai ilgi, netradiciniai sakiniai, persisunkę baroko esencijos, puikiai perteikia vienos šeimos istoriją. O jau Vilniaus vienuolynai tais laikais ir įvilktuvių ceremonijos, atvėrė dar ir estetinį Vilnių. Viskas labai puiku ir įtikina, tik viena vieta, kažko kybojo su dideliu klaustuku – ar įmanoma mesti vienuolės abitą vos pamačius žmogų, nei su juo kalbėjus, nei su juo bendravus, o tik vienas žvilgsnis galėtų tiek sujaukti žmogaus mintis? Gal ir gali, juk meilė daro stebuklus ir galbūt ši meilės (jokiu būdu ne banali) istorija pranoksta Barboros ir Žygimanto istoriją. Sabaliauskaitė žaviai apjungė dar vieną mitą – Vilniaus Baziliską. Aš pats nežinojau, kas per biesas yra ši būtybė ir net nustebau, kad Vilniuje dar būta ir tokiais dalykais tikima. Pridedu citatą: „Vilniaus Baziliskas – būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Jos buveinė – požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Bazilisko žvilgsnis – mirtinas, todėl tikima, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį. Pirmą kartą Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšelius. XVIII amžiuje jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko. Bet tai – netiesa, nes XX amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl gąsdino žymų rašytoją. Ilgus šimtmečius, iki pat šių dienų Vilniaus universiteto studentai kartą metuose pagerbia šį padarą.“ Žavu, kad mūsų Vilnius apipintas dar ir tokiomis legendomis, aišku, rašytoja savo kūrinyje savaip interpretuoja baziliską. Minimos istorinės asmenybės, vietos ir kiti dalykai, bet jie tėra tik tas spalvingas barokiškas fonas, kuris romanui suteikia tam tikro nepakartojamo aromato.

Šis romanas parodo mūsų kritikų problemą, kad kritika yra parodymas tik tai, kas romane yra blogai, o štai kažko gero pasakymas, galiausiai susižavėjimo perteikimas jau yra kažkas blogo, suprask tu, kad neva per sentimentalu. Nebūkime išpuikusiomis princesėmis, mokėkime džiaugtis ir negausiais saulės spinduliais. Ką dar galima pridurti? Norėtųsi, kad Kristina Sabaliauskaitė nenuleistų rankų ir parašytų dar ne vieną gerą kūrinį. Ačiū jai už skanų lietuvių literatūros oro gurkšnį, jis buvo svaigus ir neragautas.

Jūsų Maištinga Siela

Daugiau apie knygą ir autorę rasite www.sabaliauskaite.com