2010 m. vasario 17 d., trečiadienis

Trys metai, kai mirė Jurga Ivanauskaitė





Sveiki mielieji, šiandien sukanka lygiai trys metai, kai šį pasaulį paliko mano rašytojų autoritetu laikoma Jurga Ivanauskaitė. Ivanauskaitės mylėtojų – marios, lygiai tokių pat legionų ir jos niekintojų, ką padarysi, pasaulis vis dar stovi ant skirtingų nuomoninių pamatų, tikriausiai taip ir turi būti. Nepaslaptins, kad Ivanauskaitė buvo žymi dėl savo literatūrinės plunksnos, dėl kurios mėgavosi smaližiai skaitytojai, peikė kitikai, bet ir vieni, ir kiti teigia, kad Ivanauskaitė buvo pati žymiausia ir ryškiausia mūsų dienų rašytoja, deja, jau buvusi. Ir neseniai, lindėdamas universiteto bibliotekoje, aptikau viename laikraštyje straipsnį apie pirmąją ir tikrai nepaskutiniąją prisiminimų Dovilės Zelčiūtės knygą „Jurga“ recenziją. Neprisimenu recenzatorės pavardės, bet ši nestokojo savo vadinamosios kritikos vėl sumaldama Ivanauskaitę dėl populiarumo, nesuprantu, kodėl žmonėms tai bado akis, atrodo, kad populiarumas – blogis. Juk „The Beatles“ irgi buvo populiari grupė, bet jos muzika vertinama iki šių dienų. Bet ne apie tai, recenzatoriai baisai rūpėjo Ivanauskaitės pavardė ir jos rusiškoji kilmė, apie tai buvo rašoma kone trečdalis recenzijos, o juk turėkime galvoje, jog recenzija turėjo būti apie Zelčiūtės knygą. Perskaičiau straipsnį ir supratau, kad Ivanauskaitė buvo ir bus tokia ryški asmenybė, kad visada atsiras kritikos dėl jos BŪVIMO PER DAUG ir, deja, teks susitaikyti, kritikos bus ne tokios jau ir teigiamos. Bet nepaisant to, Jurga vis dar yra neįminta lietuvių literatūros ikona, daugiau nei asmenybė, labiau, sakyčiau, reiškinys, apimantis ne tik literatūrą, bet ir kitus menų klodus su tokiomis nuotaikomis – maištingumu, novatoriškumu, ryškiomis spalvomis, kraštutinumais, fatališka lemtimi. Bet juk dauguma žmonių to ir nori, štai kodėl kritikai ir mėgsta taip paviršutiniškai „mėsinėti“ Ivanauskaitišką kūrybą, vertinant jos turinį kaip pagyvenusios bobos depresijos saviraiškomis, o gaila, nes kai kam iki šiol „Viršvalandžiai“ tebėra tarytum maldaknygė sunkiausiais gyvenimo momentais. Paskutinysis Ivanauskaitės gyvenimo pėdsakas iki šiol yra stiprybės pamatas, nutiestas daugeliui metų į priekį, kuriuo jau remiasi nemaža sergančiųjų, gyvenimo ištroškusiųjų, pasimetusiųjų žmonių. Gal todėl sveiko proto, o aš sakyčiau, riboto proto žmogus, negali pilnai suprasti, suvokti ir tinkamai ištransliuoti Ivanauskaitės tekstų, jie pasirodo per niūrūs, per žiaurūs, per daug laikraštiniai ir visaip kitaip neigiami. Ir galiausiai yra ta žmonių grupė, kuri už teksto ribų įžvelgia nepaprastą dvasios paieškos klodą, beprotiškos aistros proveržį, fatališką ir nenumaldomą savęs ieškojimo tendenciją. Praėjo tik trys metai, bet Ivanauskaitė nenutyla, tarsi pati iš kapo bylotų apie savo ryškų būvimą, bet ji – tyli, tylesnė už vėją, o už ją kalba jos bendraminčiai, kurie per šiuos metus nuveikė labai daug: išleistos knygos, įkurtas skveras, steigiamos kasmetinės premijos, pastatyta katino skulptūra, sukurtas filmas ir t.t. Manau, nė vienas rašytojas, jau neminiu paties Maironio ir kitų patriarchų, nėra sulaukęs tiek daug dėmesio. Labai abejoju, kad bobų perdalus rašanti rašytoja būtų sulaukusi tiek daug dėmesio, jei jau taip mėgstama žmonių, tai, vadinasi, rašytoja, kažką vis dėlto parašė vertingo ir įdomaus. Net neabejoju, kad po šimto metų, Ivanauskaitė bus viena iš pagrindinių lietuvių autorių mokyklinėse programose ir ši ryški, įdomi ir originali liepsnelė tikrai neužges, kol gyvuos Lietuva. Ką man davė Jurga? Negaliu to žodžiais apsakyti. Jurga jau tapo nebe žmogus, bet jausmas, jausmas, kad esi ne vienas. Jurga tampa mąstymo dalimi, gyvenimo būdu, Jurga tampa laisvės simboliu, teisingo maištavimo priežastimi ir kitokio pasaulio atnašavimu. Nežinau kaip būtų, bet be Jurgos būtų kitoks Vilnius, kuriame gyvenu, senamiesčio gatvės be Jurgos būtų ne tokios, raudoni čerpių stogai būtų ne tokie, jaukūs knygynai prarastų prieskonį, peizažai būtų tolimesni, o su Jurga viskas paprasčiau, su ja gyventi lengviau, ji yra ir, ačiū Dievui, tebėra vienas iš mano jėgos ramsčių gyvenime. Sako, kad jos nebėra, sako, kad ji numirė ir ją visi pamirš, sako, kad ji rašė knygas, bet niekas nežino apie ką, sako... Dievaži, žmonės per daug sako, tiesiog patylėkime ir pabūkime su Jurga, su ta, kuri gyvenimą padaro gražesnį.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą