Sveiki mielieji, iš tiesų nežinau, ką beparašyti. Galva išgaravo kaip pigus amoniakas, gal dėl to, kad ir man pagaliau atėjo sunkus metas, depresijų metas, kada pasineri į ilgas ir antibiotikais nenumalšinamas kančias. Kažkada sirgau depresija, sakoma, kad ir vieną kartą įveikus šią ligą, ji sugrįžta ir vėl, ir vėl, kol galiausiai... Na, supratote, apie ką aš. Tad pakalbėkime apie žmogų ir jo savanorišką ir „nelabai“ kančią. Galbūt tai labiau aktualu kokiems nors mizantropams ar „emo“ stiliaus žmonėms, bet juk būna žmonių, kurie kančią priima kaip gyvenimo dalią ir nesąmoningai jos trokšta. Pats patyriau savo kailiu, kada kančia gali būti maloni tik tol, kol turi aplinkinių žmonių, kurie nors šiek tiek reaguoja į tavo skausmą, tai nieko bendro neturi su dėmesio stoka, aš tikiu apie tokius žmones, kurie pasidaro sau problemų, kad būtų įdomiau ir dramatiškiau gyventi. Nežinau, galbūt tai kažkokia psichinė liga, bet ji būna totaliai nevaldoma, sąmonė nepajėgia suvystyti nenumaldomo dramos alkio. „Budeliai, plakite mane stipriau...“ legendinė frazė nejučia tampa slapta, užgniaužta incognito credo. Kančių alkis ne visada būna vienodas, jis tarsi akivaras, kuris sezoniškai prasiveria ir vėl užsitraukia maurais ir dumbliais. Nesveikas kančios troškimas priveda prie beprotiškų dalykų, neretai nesulaukus pagalbos rankos ar gydytojo švirkšto su raminamaisiais, ir prie mirties. Žinau, galbūt daugeliui atrodys nesąmonės ir kliedesiai, bet tikrai yra tokių žmonių, kurie sąmoningai siekia dramatizmo ir tuo kentėdami nesuvokdami arba suvokdami mėgaujasi. Mėgautis savo skausmu, nesėkmėmis ir nelaimėmis, štai ką patyriau per paskutiniąsias savo gyvenimo dieneles. Aplinkinių reakcija skirtinga, visi bando pripiršti kaip visuotinį kerštą visam pasauliui, tuo tarpu ir jiems, bet tikriausiai nedaugelis suvokia, kad tikroji problema slypi many, ir kad kerštas, ir didysis sąskaitų suvedimas yra su pačiu savimi. Taip būna ir kitiems. Nagi, prisipažinkite, juk būna ir jums dienų, kada nieko nenorite kaip tik užsitraukti užuolaidas, apsikabinti bet kokio alkoholio butelį ir gulėti, miegoti ir apraudoti save kaip mirusį daiktą. Būna. Dažniausiai tokias savijautas išprovokuoja aplinka, bet kažkuriems žmonėms tereikia mažytės žiežirbos, kad padegtų visą viduje užgniaužtą parako statinių bunkerį. Sprogimas vėl sudrumsčia vandenį ir maurais užėjęs akivaras nejučia ir vėl prasiveria. Vieni be klaidų įveikia šį etapą, o kiti nuo ramybės būsenos pertekliaus tiesiog taip įsivažiuoja į savidestrukcijos žaidimą, kad nebeturi stabdžių, nebenori pagalbos taigi kančia tampa liga vardu DEPRESIJA. Depresijos metu niekas nebesiseka, nieko nebesinori, sutrinka mitybos pagrindai, kiti organai, sulėtėja mąstymas, nuolatinis liūdesys varo iš proto , o mintys apie gyvenimo nutraukimą – beprotišką skausmą, tingulį, miegą, mažakraujystę ir t.t. depresijos metu skauda tiek kūną, tiek sielą. Aišku, yra antidepresantai, kurie užglušina šios ligos simptomus, bet žmogus toks nepastovus depresijos metu, kad gali padaryti bet ką, bet kur ir bet kada. Kas iki šiol žiūrėjo į depresiją kaip į vaikiškų kaprizo ir žmonių, kurie neturi ko veikti žaidimėlius, faktas kaip blynas, kad jūs niekada nebuvote susidūrę su Motina Depresija. Tiesa, depresija nėra sloga, ji per savaitę nepraeina, ji tęsiasi ilgą pusmetį, o kartais ir ilgiau, kartais prieinama prie beprotybės, visai nepasveikstama arba, kaip jau minėjau, prieinama net prie mirties. Visuotinės krizės metu depresija žymiai padidėjusi, žiūrėsime, kaip gyvensime toliau. Jeigu gyvensime...
Jūsų Išprotėjusi Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą