Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti filmą, kurį pažiūrėjus teks šiek tiek atsitokėti, kitaip sakant, atsigauti. „Numylėtieji kaulai“ žengia į kino teatrus, nors vienas tinklapis mums jau padovanojo puikią galimybę pažiūrėti jį jau įgarsintą lietuviškai. Nesusigadinkite progos ir jei turite papildomų litų (kas mažai tikėtina) tai nueikite į kino teatrą pasižiūrėti šio įdomaus filmo. Kuo įdomus šis filmas? Gal siužeto vingrybių aš ir nevardysiu, bet tik užsiminsiu, kad šis filmas apie mirusią mergaitę, kuri pasiklydo savo pasaulėlyje, bet kartu stebi ir gyvųjų t.y. savo šeimos gyvenimą, bando duoti užuominas apie savo skriaudiką. Žiūrint filmą net šiurpuliai nukratė, kaip senas diedas įsivilioja keturiolikmetę į irštvą ir ją sukapoja į gabalus, bet filmas ne apie žiaurumus, bet ta įtampa, kuri glūdi tuose momentuose yra gerai surežisuota. Filmas spalvingas, transcendentiškumo ir realizmo mišinys, puikiai suderinti aktoriai, jų charakteriai stumia šį filmą į priekį. Jame nestokojama nieko: nei žiaurumo, nei įtampos, nei intrigos, nei to humoro, ypač močiutė, kuri degančią kiaušinienę užgesina gelių vaza ir geria vaistus su viskiu, manydama, kad dėl to niekada nemirs. Banalu, bet tai ir yra humoras. Kur kas baisesnė dalis yra susijusi su mergaitės dingimu, artimųjų nuojauta, kad ji vis dar gyva ir sklando tarp jų, ženklai ir kitos užuominos ir čia mistikos mylėtojai galės mėgautis į valias. Ir visgi šis filmas yra ne toks, jame yra kažkas daugiau, gal tas kontrastas, gal tas lengvai sudėtingas požiūris į tokius dalykus vedą filmą prie to, ką jį įdomu žiūrėti. Prisipažinsiu „Numylėtieji kaulai“ mane nustebino ir savo nenuspėjamais vingiais, kada mergaitė grįžta į gyvųjų pasaulį per vieną merginą ne tam, kad pagaliau visi atrastų jos palaikus (ko taip labai norėjosi) geležiniame seife, bet tam, kad pasiimtų skolą – savo pirmąjį bučinį, kurio per nago juodymą neteko būdama gyva. Sakau, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti, bet sakau, šis filmas tikrai patiks visokio plauko filmo mėgėjams, nes jame yra viskas subalansuota! Mažiau, kad „Obuolys“ jau spėjo gerai pasipelnyti ir išleido „Numylėtieji kaulai“ knygą. Jaučiu būtų neprasta knyga, bet kažkodėl „Obuolio“ vertimais nepasikliauju... O kas žino, galbūt kas nors net ir ašarą išspaus per šį filmą, juk galiausiai negalima verkti vien tik per „Titaniką“, juokauju. Gero jums filmo ir apetito, maitinkite ne tik savo skrandžius, bet ir sielas!
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą