Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti Vidmantės Jasukaitytės knygą „Golgotos vynuogės“. Prieš kurį laiką, čia jau teko pristatinėti jos romaną „Marija Egiptietė“, šiandien noriu tarsi pratęsdamas papasakoti šį bei tą apie „Golgotos vynuoges“. Kaip jau minėjau, Vidmantė Jasukaitytė – žodžio meistrė, o jos „Golgotos vynuoges“, jau turėjau pas save apie ketverius metus, „gavau“ nemokamai, tai tikriausiai ir neskaičiau, juolab, kad religine tematika ir vis atsirasdavo ko perskaityti. Bet gyvenime sulaukiau labai juodos dienos, tai staiga prisiminiau stipriuosius Jasukaitytės dvasinius raštus ir „Golgotos vynuoges“, deja, dar neskaitytas. Tai ką, pasiėmiau ir ėmiau skaityti nuo pradžių.
Tenka sutikti, kad tekstas, kaip ir „Marijos Egiptietės“ yra gerai atidirbtas, dailus, gražus, harmoningas, estetiškas ir moteriškas. Skaitėsi „skaniai“, bet svarbiausia, kad šioje knygoje, labiau nei romane radau gydomąją jėgą. „Golgotos vynuogės“ yra esė rinkinys, kuriame cikliškai nagrinėjamos žmogaus tikėjimo, meilės ir bendražmogiškųjų santykių realijos. Knyga yra labiau tarsi pamąstymai, autorės autentiški, sakyčiau, autobiografiniai išgyvenimai. Nieko nesakau, labai gražu. Kai kurias vietas skaičiau net įsižiojęs kaip žuvis. „Pasakyk tėvams, - jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, - jeigu jie nemylės ir nesidžiaugs savo vaiku, jis užaugs nepasitikėdamas savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, - užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima. Pasakyk motinoms, - jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką.“ (p.225).
Išties knygoje radau labai daug įkvepiančiųjų pamąstymų, kuriais norėtųsi vadovautis gyvenime. Kartais tekstas supanašėdavo į krikščioniškuosius šventuosius tekstus, bet pati autorė įžangoje teigė, jog ji remiasi tradicijomis ir nenori išradinėti dviračio. Labai džiaugiuosi, jo ese ciklai skiriasi, nes pvz.: vien maldų knygos nebūčiau ištvėręs skaityti, nors ir ieškojau paguodžiamojo žodžio, tačiau tekstas pasidarydavo monotoniškas, todėl perėjimas į kitą skyrių pasidarydavo tarsi atokvėpis. Įdomūs būdavo ir pačios Jasukaitytės asmeninio gyvenimo faktų gausa tekste, iš kurių galime spręsti apie nelengvą moters dalią. Svarbiausia, kad ir koks tas tekstas būtų optimistiškas ir kokios bebūtų gyventi skatinančios mintys, už jų visada slypi autentiški autorės skaudūs išgyvenimai. Didžiausia kančia – vienatvė. Ta begalinė moters vienatvė tiesiog įsigėrusi į puslapius, ją jaučiau skaitydamas ir „Marija Egiptietė“. Vienišumas ir skausmas tikriausiai kažikuriuose apmąstymuose – meditacijose – maldose leido įsiterpti prieštaravimams. Vienoje dalyje autorė rašo, kad viską yra sutvėręs Dievas ir totaliai viskas yra iš jo, o kitame skirsnyje, skaido gėrį ir blogį, pastarąjį atmesdama ir teigdama, kad blogis yra ne Dievo ir jo nei sau, nei savo vaikams nenorinti. Nepaisant pasitaikančių prieštaravimų, jaučiamas begalinis nuoširdumas ir noras būti sau atvirai, kas, aišku, įkvepia palūžusį skaitytoją.
Nežinau, kaip reaguotų kiti į šią knygą, nes pati autorė ją įvardina ne „plačiajai rinkai“. Knyga ne visiems, tas tiesa, aš pats jos ne visada galėčiau skaityti, tačiau norėjosi jos ir aš ją perskaičiau. Tarp tų visų malonių postringavimų buvo ir sausumų, kurie galbūt per daug atsikartodavo, kai kada buvo jaučiama panieka blogiui, tačiau kiekvienas esame skirtingi ir dėl to, kaip sakoma, nesmerkiama. Labai įdomus skyrius buvo „Laiškai iš dykumos“, ypač sujaudino atviri pasakojimai apie žinomus Lietuvos asmenis, pvz.: tragiško likimo ištiktą Bronių Radzevičių, net pagalvoti negalėjau, kad Jasukaitytė su juo buvo geri draugai. Matai, gyveni, mokaisi ir sužinai. Knyga be abejo turi ir autentiško liudijimo apie kitus jau Anapilin išėjusius asmenis, kurių niekur kitur nerasime.
Grįžtant prie turinio, Jasukaitytė labai akcentuoja motinystės temą, šįkart ji filosofiškai su poetikos žiupsneliais apmąsto moters gyvenimo paskirtį gyvenime. Ne tik moters, bet ir vyro, vaiko ir apskritai žmogaus kaip individo ryšį su artimaisiais ir Dievu. Be abejo, Dievas yra šios knygos šerdis ir epicentras, jam autorė yra besąlygiškai ištikima, kas labai ir žavi. Jasukaitytė užsimina ir apie aborto padarinius, ryškiai pasisako prieš juos, prieš šiurkštumą ir pati prisipažįsta ne kartą buvusi nepakanti, grubi ir negera. Kartu šie raštai yra ir autorės išpažintis, apsivalymas, (galbūt net atgaila?), bet šie esti labai žmogiški, artimi mūsų širdžiai, todėl skaitydami kiekvienas tikriausiai rasime kažko artimo ir skausmingo. Kultūrinis kontekstas taip pat svarbus šiuose apmąstymuose, jis juntamas su pasaulio ir žmonių raida, čia puikiai atsiskleidžia senosios tradicijos naudingumas ir autorės ryški vertybių sistema. Nebūčiau toks tikras rašydamas, kaip Jasukaitytė; ji labai užtikrintai kartais pabrėžia, kas yra gera ir kas yra bloga. Sakyčiau, ne kiekvienas žmogus turi tokią įžvalgą, tačiau kiekvienas turi savo skirtingas vertybių sistemas. Sovietinė kultūra pakeičia nepriklausomybės kultūra, kartą keičia kartą, švelnumas šiurkštumą, jaučiama, jog autorė mano, kad pasaulis visgi eina ne per geriausia linkme ir aš turiu iš dalies su tuo sutikti, nes argumentų esama labai svarių.
Autorei nesvetimos ir kitos kultūros, ji vietomis ryškiai apjungia visą pasaulį, kartais remiasi budistinėmis doktrinomis, bet lieka ištikima krikščionybei. Paradoksas, su kuriuo labai sutinku, tai mestas akmenukas į kunigų daržą, Jasukaitytė neslepia kritikos šio „amato“ personoms ir jų egoizmui. Jasukaitytė taip pat „bara“ Biblijos aiškintojus, pasak jos, Biblijos aiškinimas nėra tikslus, čia ji pateikia savo interpretacijas apie Adomą ir Ievą, jos simbolinę nuopuolio reikšmę ir moters vaidmenį šioje istorijoje, kuri bent man buvo labai įdomi.
Žinau, kad ši knyga dar pernai buvo perleista iš naujo, todėl be baimės galite ją įsigyti knygynuose arba paieškoti savo mėgstamose bibliotekėlėse. Tai pirmoji knyga iš jos labaaai didelio panašia tema ciklo, kurį sudaro šios knygos: „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“, „Senis, arba laiškai Antikristui“. Aišku, jeigu susidomėjote, imkite ir paskaitykite, atraskite sielos ramybe kartu su Vidmante Jasukaityte.
P.S.
Man asmeniškai labai gražus pavadinimas „Golgotos vynuogės“. Kaip žinia, ant Golgotos buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, žinoma, jog tie pasėliai labai nederlingi, jame tikrai, sakyčiau, negalėjo augti vynuogės. Taigi šis pavadinimas turi, visų pirma, simbolinę reikšmę.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą