Nuopuolis yra mano draugas. Nežinau, kaip jį prisijaukinti, nes jis ištiko mane šiame gyvenime pirmą kartą (kitų neprisimenu). Kad ir kaip bebūtų keista, bet kiekvienas nuopuolis yra pats didžiausias ir nežinai, kaip su juo „susidraugauti“. Nuopuolis yra ne kas kita, kaip mūsų idealių gyvenimų sužlugdymas, kritimas žemyn, pažeminant savo įsitikinimus, prioritetus, nesibaigiančią vertybių skalę. Kaskart atsidūręs ant bedugnės, suvokiu, jog sudaužiau savo vertybių termometrą. Na, ir velniop. Tad, atšvęskime kaip Adomas ir Ieva nuopuolį, kuris tikriausiai pasitaiko kiekvieno gyvenime.
Ir visgi, kaip su juo „susidoroti“- ar iš vis reikia „susidoroti“? Iki šiol šio klausimo nenagrinėjau, tačiau, rodos, kad nuopuolis yra tarsi antibiotikai, sveiki, bet kartais, tenka pripažinti, dozuojantys antibiotikai mūsų racionaliems įsitikinimams. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad racionalumas yra ėdri baisi liga, principai ir nuostatos yra balastas mūsų ir kitų laisvei, kuri, iš pirmo žvilgsnio, turėtų būti nevaržoma, tačiau taip nėra. Liaukimės kaip avinai apsimetinėti, kad, sukurdami sau taisykles, gyvensime geriau ir laimingiau. Taisyklės ir normos nėra blogai, bet kaip jų pasidaro per daug, tada patys save menkiname, veikime save per dvasios ir racionalumo atstumą ir prievartaujame savastį. Nuopuolis prasideda ties tuo, kad sugriūna savirealizacijos centras: svajonės, geri santykiai, ketinimai, tikslai, žodžiu, nebelieka nieko prasminga. Kai kas tai dar vadina depresija, bet depresija yra įsisenėjusi ir labai progresavusi nuopuolio ūmi atmaina.
Ir galbūt blaškausi tarp nuopuolio su sudaužytų vertybių termometrų – skalių nebematau, išduodu viską, kas esti šventa, vertinga, anksčiau laikyta idealais, teisingu ir saugiu gyvenimu. Galbūt tenka save kaip guolius išderinti ir pakeisti, o nuopuolis yra to puikiausias antibiotikas, vaistas perkeisti savo vertybių skalę, savirealizuoti nuopuolio dugne kaip žmogų praradusį viską, tačiau dar turintį galimybę sugrįžti į atspirties tašką, kada ir vėl norisi gyventi. Balansuojant tarp nuopuolio ir depresijos yra labai didelė tikimybė, kad nuopuolio antibiotikai nesuveiks ir tu paslysi ant labai banalios žievės ir stačia galva pasinersi į juodumą, iš kurio ne visi išsikapanoja.
Žaidžiu, su nuopuoliu bandau save pažinti, savo juodžiausiais momentais, išsiderinusį, luošą, sutrikusį, pasimetusį, praradusį viską ir t.t. ir t.t. Tai puiki konkurencija su nuopuoliu, jis mano draugas, kompanionas, kuris veda mane į naują rytojų. O tas naujas rytojus, kaip žinia, neaišku, ar pasirodys, nes jis priklauso nuo nuopuolio konjunkcijos su manimi. Kiek aš žemai galiu save įstumti į bedugnę? Panašiai kaip parašiutininkas, kuris vis dar nesiryžta skleisti parašiuto, nors mato artėjančią žemę. Su nuopuoliu irgi panašiai, dažniausiai būna pilnos kelnės, tačiau nėra kur kratyti, nes apsidairęs pamatai, kad esi save visą nuo dantų iki kojų nagų amputavęs, atidavęs savo nuopuolio budeliams, kurio teismas dažniausiai, deja, nebūna atleidimas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą