2016 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Knyga: Janina Degutytė "Pelėdžiuko sapnas"



Degutytė J. 1999. Pelėdžiuko sapnas. Vilnius: Vyturys.

 


POETINĖS PASAKOS BRUOŽAI J. D. RINKINYJE „PELĖDŽIUKO SAPNAS“

1969 metais pirmą kartą pasirodė Janinos Degutytės pasakų rinkinys „Pelėdžiuko sapnas“, į kurį įėjo pasakos: „Žydrasis obuolys“, „Pelėdžiuko sapnas“, „Kodėl tylėjo giria“, „Šaltinėlis“, „Plaštakės diena“, „Nepamiršk manęs“ ir „Pasaka be galo“. Šis rinkinys labai greit rado nišą lietuvių literatūrinių pasakų pasaulyje. Literatūrinės pasakos lietuvių literatūroje tuo metu jau nebebuvo naujiena, tačiau „Pelėdžiuko sapnas“ , kuris sulaukė ne vienos laidos ir yra iki šiol mėgstamas mažųjų skaitytojų, užėmė gana solidžią vietą dėl savo raiškos ir gilių filosofinių prasmių. „Pelėdžiuko sapno“ rinkinys užėmė ir tebeužima mūsų literatūroje svarbią poetinių–filosofinių pasakų pasaulyje, o devinto dešimtmečio viduryje, pasak V. Daujotytės, „Janina Degutytė – viena ryškiausių lietuvių vaikų literatūros kūrėjų“ (Daujotytė 1984, 244), todėl jos kūrybine galia neabejojama iki šiol, o prie kūrinių grįžta vis naujos skaitytojų kartos. Šios autorės pasakos turi visus atraminius filosofinės–poetinės pasakos bruožus, todėl dėl kūrinių žanrų nekyla jokių diskusijų, apie juos ir kalbėsime pirmame šio darbo skyriuje.

Poetinės pasakos kontūrai

Poetinės–filosofinės pasakos iš kitų originaliųjų pasakų išsiskiria savo keliamais klausimais, dažniausiai jie būna apie laimę, meilę, būtį ir gyvenimo prasmę. Būtent šiais fundamentaliais filosofiniais klausimais ir yra persmelkti Janinos Degutytės rinkinio „Pelėdžiuko sapnas“ kūriniai. Janina Degutytė kaip niekas kitas suprato, kad pasaka yra ugdomojo, didaktinio pobūdžio literatūra, tačiau ji negali būti vien tik hermetiška, kitaip sakant, sausau supresuotas pamokslų kratinys su stebuklingais įvykiais, - priešingai, autorė suprato, kad reikia nuausti ypatingų reikšmių tekstą, kuris žadintų kūrybingumą, žodžio meniškumą, o tai padėjo padaryti subtilus lyrizmas ir sodrių metaforų įvairovė. Beveik visi vaikų literatūros tyrinėtojai sutinka, kad vaikų literatūra turi tam tikrą funkciją. Štai žymi turkų vaikų rašytoja ir knygelių iliustruotoja sako: „kad ir koks būtų tas tikslas, svarbiausia galų gale – supažindinti vaiką su geresnio gyvenimo pagrindais ir skatinti jį tokio gyvenimo, idealaus pasaulio siekti“ (Ural 2007, 2) ir Janinai Degutytei meistriškai tai pavyksta padaryti.
Visos rinkinio pasakos apgaubtos Janinai Degutytei būdingo archainio moteriškumo, kuris siejasi su noru saugoti, globoti ir mylėti. Literatūrologė Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie autorės poeziją vaikams, sako, kad „svarbiausia yra tai, kad poetė turi ypatingą vaikų jausmą – motiniškumo, globos, reiklumo ir supratimo“ (Daujotytė 1984, 245), kuris atnešamas ir į poetines–filosofines pasakas. Visose pasakose juntamas švelnumas, rūpestingumas ir lengva motiniška gėla, kuri kyla iš susirūpinimo, bene ryškiausiai ši motiniškos globos jausena nupasakota pasakoje „Pasaka be galo“, kur motina kriaušė savo atžalėlei pasakoja apie jos laukiančius gyvenimo sunkumus, „vidurvasario saulė kartais ir degina, o vėjas rudenį dažnai būna piktas ir žiaurus, – atsidususi tarė kriaušė“ (Degutytė 1999, 68), bet kartu kriaušė, kuri įkūnija rūpestingosios motinos archetipą ramindama sako, kad „paskui aš vėl žydžiu ir nokinu vaisius“ (Degutytė 1999, 69). Motina kriaušė supažindina atžalėlę su pasauliu, kuriame yra ir šilto, ir šalto, kadangi autorė instinktyviai jaučia, kad, ugdant jaunąjį skaitytoją, reikia subtiliai, netraumuojančiai perspėti apie galimus gyvenimo sunkumus, tai būtinas auklėjimo aspektas.
Žinoma, ne vien J. Degutytė poetinėse–pasakose trykšta rūpestingumu, bet ir kiti pasakų kūrėjai. Štai viena populiariausių pasauliniu mastu žinomų tokių pasakų yra visiems puikiai žinoma Antoine de Saint–Exupery „Mažasis princas“, kuriame galbūt nėra matriarchalinis noras globoti kaip J. Degutytės pasakose, kadangi mažasis princas gyvena vienui vienas asteroide ir jo rūpinimasis rože, vieninteliu gyvybės grūdu, kyla iš prigimtinių žmogaus troškimų turėti harmoningus santykius su pasauliu ir dalytis meile. Gyvybės svarba nenusakomai svarbi J. Degutytės pasakose, kadangi, pasak Viktorijos Daujotytės, „kuo ilgiau pasaulis bus vaikui gyvas, tuo stipresnis, organiškesnis bus ryšys su juo“ (Daujotytė 1984, 255), šis paradigminis ryšys eina per visas rinkinio pasakas ir pasireiškia pačiomis įvairiosiomis formomis. Pasakoje „Plaštakės diena“ įvertinama gyvenimo svarba, atskleidžiamas gyvenimo ir gyvybės laikinumas, gyvybės įprasminimo svarba; pasakoje „Nepamiršk manęs“, kurioje Gėlių mergaitę sėja pavasario augmeniją, skatina kurti gyvybę, nes tik tarp gyvybės įvairovės mes patys suvokiame savo gyvenimo prasmę; pasakoje „Šaltinėlis“, kuriame šaltinėlis ieškodamas jūros išdalina save ištroškusiems, skatina gelbėti gyvybę, netausojant savęs, nes tik dalindami save, patys tampame pilnesni ir t.t. Žinoma, kaip ir „Mažajame prince“, taip ir Janinos Degutytės pasakose to nepadarysime be fundamentaliausio, svarbiausio vertybinio aspekto – meilės, o meilės reikia mokyti ir mokytis. Meilė yra amžinasis šaltinis, iš šio brandulio J. Degutytės pasakose išsirutulioja ir kitos vertybės – rūpestingumas, globa, sąžiningumas, svajonių, siekių turėjimas ir kt.
Žvelgiant iš mitologinio pasaulio suvokimo, Janinos Degutytės pasakos dvelkia archajiniu pasaulio archetipais, kuris ateina iš gamtos. J. Degutytė niekada nebuvo laikoma miesto pasaulio kūrėja, stokojo urbanistinių peizažų, jos pasaulėvaizdžiai visada sukosi apie gamtą, nes iš jos autorė sėmėsi gyvybės. Tik „Žydrajame obuolyje“ miesto peizažas nusakomas labai minimaliai, nedetalizuojant aplinkos – „ir pataikė jis kaip tik į miesto aikštės vidurį, kur buvo pilna raudonžandžių obuolių – žemės obuolių ir storų pardavėjų“ (Degutytė 1999, 6). Autorei kur kas svarbiau priartinti per gamtos archetipus prie esmingų filosofinių klausimų, sakytum, remtųsi Jean–Jacques Rousseau idėjomis, kad žmogaus prigimties šifro kodų reiktų ieškoti gamtoje, mūsų gyvybės lopšyje, aišku, prie to prisidėjo ir folklorinės pasakos tradicija, kurioje apstu gamtinio pasaulėvaizdžio. Didelę reikšmę pasakose turi vanduo, vienas iš keturių pagrindinių elementų žemėje, be kurio neįsivaizduojama gyvybė. Vandenį, kaip gyvybės egzistavimo būtinumo elementą, mes pajaučiame skaitydami pasakas „Šaltinėlis“, „Nepamiršk manęs“, „Plaštakės diena“, kur vanduo, gamtos įsčios, ne tik pagirdo, bet ir atlieką sakraliąją funkciją, pvz. saulė nugairinusi sunkius lašus nuo plaštakės sparnų (pasakoje „Plaštakės diena“), paliko juose mėlynus taškus. Šie taškai tarsi atveria plaštakei prasidėjusį gyvenimą, vanduo nuplovė lėliukės krekenas ir atvertė plaštakę į grožį. Žinoma, pasakoje esama ir kitų archetipų – saulė, medžiai, ežerai, kavos ir t.t., visi jie personifikuoti ir veikia paveikti realybės įvaizdžių stereotipais, pvz. jei tai kalva, tai ji kalbės išdidžiai ir galingai, jei tai saulė – tai šiltai ir motiniškai. Gamtos objektai neretai veikia kaip personažai, bet juose glūdi archajiniai archetipiniai, atėję netgi iš pagoniškų laikų įvaizdžiai.
Žvelgiant iš mitinio pasaulio perspektyvos, Janinos Degutytės pasakose vyrauja ciklinis gamtos laikas, nors „Žydrajame obuolyje“ ir „Kodėl tylėjo giria“ labiau jaučiamas žmogiškojo likimo pasakojimo tipas ir žmogaus gyvenimo ritmas, bet jis vis vien išlieka nenutolęs nuo gamtos ciklo. Štai Eglė Baliutavičiūtė, kalbėdama apie Gintarės Adomaitytės pasakas, sako, kad „orientavimasis į mitą gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, tačiau bene akivaizdžiausiai mitinio pasaulėvaizdžio sekimas gali būti tapatinimas su cikliniu – gamtos – laiku, kuris simbolizuoja amžinybę, amžinąjį kaitos ratą, o pastarasis savo ruoštu kuria mitologines reikšmes, lemia tam tikrą gyvenimo būdą, tradicijas, tęstinumą“ (Baliutavičiūtė 2012). Štai pasakoje „Plaštakės diena“ plaštakė gyveną tik vieną dieną, ji sužino dienos laiko ciklą – rytą, dieną ir vakarą. Per vieną dieną ji išgyveną jaunystę, brandą ir senatvėje apmąsto nugyventą trumpą gyvenimą, parodydama, kad niekas negali išsiveržti arba pasipriešinti gamtos surėdytai tvarkai. Lygiai taip pat ir pasakoje „Pasaka be galo“, kai motina kriaušė savo atžalėlei pasakoja apie metų sezonų kaitą – dar vieną gamtinį mirties ir atgimimo ciklą, nubrėžia aiškų susitaikymą su amžinuoju laiko ratu. Tokiu būdu Janinos Degutytės poetinėse–filosofinėse pasakose atsiranda amžinųjų vertybių tvirtesnis įsigalėjimas. Sakytum, gamta turėtų būti tironiška, nes pasakų veikėjai nėra pajėgūs jai pasipriešinti, tačiau autorės lyrizmas paguodžiamai nudailina, nušlifuoja šį beviltiškumą ir per vertybių skales suteikia veikėjams stiprybės, pasėdama per juos meilės kaip pagrindinės galios neapgailestauti dėl savo laikinumo, bet ir džiaugtis gyvenimu , nes gyvenimas ir gyvybė dovana.
Pasakų erdvės, aišku, nubrėžtos gamtos peizažais, čia net veikėjai yra gamtos objektai, jie įgyja tipologinius žmonių charakterius, dažniausiai žingeidaus ir atsargaus vaiko sąmonę, pvz.: šaltinėlis, molinis pelėdžiukas, kriaušės atžalėlė, bet visi personifikuoti objektai neša tam tikrą simbolį apie gyvenimo vertybes. „Ciklinio laiko pasakose erdvė paprastai yra gamtinė (upė, ežeras, kalnas). Ji spinduliuoja amžinumo reikšmes, yra panašesnė į poetinį simbolį, o ne į įprastą buitinę aplinką, be to, tiesiogiai susijusi su veikėjais, jų gyvenimo būdu ir ritmu“ (Baliutavičiūtė 2012 ???) J. Degutytės pasakose veikėjai tampa erdve ir tampa savarankiškais veikėjais, tokiu būdu autorės poetinės–filosofinės pasakos tampa harmoninga vieningo pasaulio, Visatos, būties visuma, todėl ir žmogus, ir gamta niekur neiškrenta, nelieka atskiromis kontinentais, viskas išlieka gamtos cikliškumo pavaldumui.
Janinos Degutytės pasakose visada, kaip ir būdinga literatūrinėms pasakoms, laikas ir vieta yra žinomi. Laikas ir vieta, kaip ir personažų vizualioji charakteristika, yra tapybiškai puošni, ji nusakoma spalvomis, kurios „Pelėdžiuko sapno“ rinkinyje trykšte trykšta vaivorykštėmis – obuolių, plaštakės, kriaušės sezoniškumo virsmai, gėlių, ežero, pievų apibūdinimai neapsieina be kolorito nusakymo – „sužydėjo žibuoklės – mėlynos, mėlynos ir truputį liūdnos“ (Degutytė 1999, 60) – o sezono, paros laiko nusakymas taip pat neapsieina be spalvų – „iki vakaro, atrodė, visa žemė aguonom suliepsnojo“ (Degutytė 1999, 65); „saulė dabar degė patamsėjusi, raudona kaip volungės kraujas“ (Degutytė 1999, 57). Spalvos tampa ne tik literatūrinio vaizdingumo priemone, bet jos kartu neša emocinę, dvasinę personažų suvokimą, augimą, virsmo pajautimą.
J. Degutytės pasakos sukonstruotos iš realybės pavyzdžių ir fikcijos, tai vientisi subtilūs lydiniai, todėl jose nėra stebuklinių daiktų ir priemonių, kokių mes gausiai aptinkame folklorinėse pasakose. „Įdomu, kad šio tipo pasakoms būdingas uždaras antrinis pasaulis, jose veikia dažnai ne antgamtinės būtybės, o žmonės“ (Urba 2004, 72), tai būtent ir regime J. Degutytės pasakose, ypatingai „Žydrojo obuolio“ ir „Ko tylėjo giria“ pasakose, kur paprasti, sakytume, realūs žmonės tampa pasakų pagrindiniais personažais be stebuklingų daiktų, jų juslės tampa likimo vedliais, o sąžiningumas, meilė ir kitos vertybės tampa stebuklingais raktais, atvedančiais į kitokį gyvenimo kokybės lygmenį.
Janinos Degutytės pasakos nėra pilnos džiugesio, neretai jos baigiasi graudžiai, pvz.: plaštakė miršta ant samanoto akmens, Laimutis, kartą pamelavęs, visiems lakams praranda gebėjimą girdėti kalbančią gamtą, kriaušė skriaudžiama perkūno ir pūgos, šaltinėlis suvokia, kad jūros teks ieškoti visą gyvenimą ir t.t. Tokios rūsčios likimo gaidos atskiria Janinos Degutytės poetines–filosofines iš literatūrinių pasakų srauto, pvz. „nuo nonseno šis tipas pirmiausia skiriasi tuo, kad jam būdingos ne komiškos, o tragiškos, liūdnos intonacijos“ (Urba 2004, 71). Ir visgi, Janinos Degutytės pasakos nėra tragizmo persmelktos, jų pasaulis šviesus, atveriantis gilias filosofines plotmes, jos pilnos meilės ir išminties.

VEIKĖJŲ IR APLINKOS SINTEZĖ PASAKOJE „PELĖDŽIUKO SAPNAS“

Janinos Degutytės pasakų rinkinyje „Pelėdžiuko sapnas“ viena ryškiausiu pasakų laikytina „Pelėdžiuko sapnas“, kurio pavadinimas suteiktas ir visam pasakų rinkiniui. Šiame autorės kūrinyje, kaip jokioje kitoje pasakoje, išryškėja dinamiškai kintanti aplinka, kurioje skaitytojai gali pajusti pagrindinio veikėjo kardinaliai besikeičiančios sąmonės būseną. Tokios erdvės ir laiko transformacijos suteikia kūriniui ne tik dinamikos, bet ir nuolatinio vyksmo, pojūčio, kad pasaulis gali keistis į gerą, kad gyvenimas turi pačių įvairiausių spalvų ir nėra apibrėžtas vien tik materialiosios, fizinės erdvės. Janinos Degutytės kūrinio detalės ir personažai parinkti tokie, kurie hermetiškai neužkonservuoja tautiškumo ir neįspraudžia skaitytojo į siaurus tarpybės suvokimo rėmus, „kadangi idealusis pasaulis yra daugiakultūris, vaikui reikia papildomų savybių – tolerancijos, gebėjimo priimti kūrinius, socialinius, etninius skirtumus“ (Ural 2007, 4), gamtos ir nedominuojantis, tačiau jaučiamas subtilus civilizuotas žmonių pasaulis leidžia pasijausti išgrynintame, sakralizuotame pasaulyje. Šioje literatūrinėje pasakoje pagrindinis veikėjas molinis pelėdžiukas savo svajonių troškulio vedamas keičia aplinką ne fiziškai, bet per metafizinį pasąmonės tiltą, nes būtent sapnas nuneša pelėdžiuką į utopinę svajonių šalį. Aplinka geba keisti personažo dvasinę būseną, todėl ir skaitytojams suteikiamas šansas kartu patirti utopinio pasaulio įsigalėjimą.

Poetinės semantinės reikšmės

Jau pirmoje darbo dalyje aptarėme bendrus „Pelėdžiuko sapno“ pasakų rinkinio poetikos kontūrus. Savaime suprantama, „Pelėdžiuko sapnas“ taip pat turi Janinos Degutytės savitos poetikos, kuri puikiai jungiasi su prasmėmis, potekstėmis, tampa aliuzijomis, raktais į poetinės pasakos filosofinius klodus.
Pasakoje kiekvienas personažas ne tik poetiškai charakterizuojamas, bet ir tampa simboliu, pagrindinio personažo kelio ženklais, nuorodomis į utopinį pasaulį, tikslo siekimą. „Pasaulio didumo, erdvumo ir mažumo opozicija Janinos Degutytės eilėraščiuose vaikams – vienas pagrindinių semantinių centrų“ (Daujotytė 1984, 252), sakytume, šitas principas atneštas ir į literatūrinę pasaką, nes, analizuojant veikėjų charakteristiką bei erdvės ir laiko sankirtas, pastebėsime, kad kontrasto labai daug, bet kartu išlaikomas vieningas pasaulio pamatas, kur kiekviena detalė, kiekvienas antraeilis personažas, laiko ir erdvės nusakymas tampa svarbiu dirvožemiu poetinėms semantinėms reikšmėms.

Erdvės ir laiko sankirtos

„Pelėdžiuko sapno“ literatūrinės pasakos erdvės ir laiko sankirtos pagrįstos kontrastų principu. Pasaka padalyta tarsi į dvi medalio puses – viena iš jų yra juoda, o kita – šviesi. Pirmoji pasakos pusė laikytina tamsia, pilna susimąstymo, kelionės ir tikslo siekimo, nerimo ir nežinomybės, bet kartu ši poetinė–filosofinė pasaka prasideda ne tokia baugia, priešingai, sakytume, maloniomis tonacijomis – „vieną saulėtą žiemos vidudienį“ (Degutytė 1999, 15). Dvi sniegenos vidudienį pažadina molinį pelėdžiuką už lango, toks vaizdinys suteikia vidinio šventiško kalėdinio stebuklo, namų jaukumo. Dienos metu sniegenų nupasakoti tolimi vasaros peizažai vėliau transformuojasi pelėdžiuko sapne, jis pirmą kartą susapnuoja plaštakę ir utopinį pasaulį, kuris pelėdžiukui nubudus tampa visos pasakos siekiamybe, kuriai jau iš anksto nelemta išsipildyti. Panašios jausenos piešiamos ir pasakoje „Šaltinėlis“, kur šaltinėlis visą savo gyvenimą privalės ieškoti jūros.
Pelėdžiukas pabunda jau sutemus, kadangi pelėdos aktyvios naktį – veikėjas veikia pagal savo prigimtines aplinkybes, todėl laikas čia labai svarbus. Nakties laikas – ypatingas, pasakoje jis nupasakojamas jau nebe iš jaukiųjų namų, bet iš gatvės, toks erdvės pokytis įneša kontrasto šuolį, nes vietoj jaukių ir šiltų namų pelėdžiukas „išvydo milžiniškus namus su daugybe langų, kurie degė kaip slibino akys; po kojom buvo patiesti lediniai veidrodžiai; pro šalį ūžė troleibusai“ (Degutytė 1999,17–20). Didžiulė svetima ir šalta erdvė sukuria kontrastą pelėdžiuko jaukaus pasakos vaizdiniams, o šventiškos dieninės žiemos nuotaikas keičia nakties šaltis ir savitas pasaulio nedraugiškumas. Personifikuotas personažas tampa pasakos būtybe, bet ji atsiduria realybę imituojančioje erdvėje – mieste, o juk tai yra vienas iš poetinės–filosofinės pasakos bruožų, „kai pasakiškus vaizdus įrėmina tikroviški“ (Urba 2000, ).
Pelėdžiukas netikėtai įlipa į duonos furgoną, kurioje „padvelkė kažkokia kvapia šiluma“ (Degutytė 1999, 20). Tokiu būdu autorė pelėdžiuką įveda į uždarą erdvę, suteikdama civilizacijos teikiamo jaukumo. Riestainiai kvepia ir užpildo erdvę jaukumu ir ši erdvė pasakoje suteikia įspūdį, kad pelėdžiukas pagaliau nors kiek sušils kojeles, kitaip sakant, pelėdžiukas veikia skaitytojui gerai pažįstamoje erdvėje, kurioje skaitytojas ne kartą pabuvojo. Lygiai taip pat ir pasakoje „Šaltinėlis“, kurioje „pasakos veiksmo vieta, kaip minėta, gana tikroviška – pasakojimo intonacija nekasdieniška, šiek tiek pakylėta, supoetinta“ (Skunčikas 2004, 27–28). Kelionė trunka tol, kol furgonas privažiuoja parduotuvę, tada pelėdžiukas pernešamas į jos vidų, kur vėliau kalbamasi su citrinomis ir datulėmis. Reiktų atkreipti dėmesį, kad pelėdžiukas ir antriniai pasakos personažai veikia mūsų įprastą realybę imituojančiame laike (ne tik erdvėje), juk pokalbis furgone trunka tiek, kiek įprastas žmogaus pašnekesys viešajame transporte.
Nė vienoje iš kelionės buveinių pagrindinis personažas neužsibūna, kadangi jį veda troškimas surasti savo namus, kitaip sakant, vietą pasaulyje. Viskas vyksta sutemus ir tik vieną vakarą, bet šalia žiemiškos pelėdžiuko erdvės randasi antrinių personažų piešiami šilti ir vasariški vaizdiniai, kurie taip pat sukuria ne tik kontrastą tarp metų laikų, šilumos ir šalčio, bet duoda impulsus personažui siekti tikslo, tampa aliuzija į susapnuotą utopinį pasaulį. Taigi erdvė, vaizdinys čia tampa personažo siekiamybė, aišku, ji priklauso pirminiam pasakos prasmių klodui.
Išlipęs iš autobuso pelėdžiukas atsiduria užmiestyje, pusnyje. Žiemiška miško erdvė moliniam pelėdžiukui tampa nauju kelionės išmėginimu. Autorė organiškai vaizduoja miško gyvenimą. Įspūdis toks, kad autorė vaizduoja laukinę gamtos ekosistemą, kur žvėrys vieni su kitais yra susisieti, o molinis pelėdžiukas nėra šio gyvybės rato dalis – varna iškviečia pelėdą, pelėda susisiekia su pelėdų karaliene. Visi žvėrys bendradarbiauja kaip civilizuotame pasaulyje.
„Pelėdžiukas ilgai ilgai brido per pusnėtą baltą girią. Jokios gėlės, jokios plaštakės – jokio Sapno“ (Degutytė 1999, 26). Autorė toliau kuria erdvių opoziciją t.y. priešingą erdvę pelėdžiuko sapnui. Galiausiai pagrindinis personažas sutinka alkaną vilką, kuris savo čiauduliu nupučia pelėdžiuką į pusnį, kurioje „pajuto, kad grimzta sniegu gilyn, krenta kaip į šulinį“ (Degutytė 1999, 26). Šis kritimas – tai esminis erdvės ir laiko lūžis, nes atsidūręs pusnies gilumoje pelėdžiukas per sapno vartus atsiduria išsvajotame pasaulyje. Šitoks lūžis, kritimas, per kurį pereina personažas, tampa erdvių bei laiko šuoliu, o pastarasis nėra retas pasakose, panašius įvykius galime išvysti Lewis Carroll pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžių karalystėje“, kai Alisa, bėgdama paskui triušį, įkrenta į urvą ir nubunda kitoje erdvėje ir laike, galime sieti ir su A. de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“, kuriame lakūnas patiria kryti, sakydamas, kad „kažkas sulūžo mano lėktuvo variklyje. Su manimi nebuvo mechaniko, nei keleivių...“ (Saint-Exupéry 2008, 8).
Nors fiziškai pelėdžiukas nepasiekia utopinio pasaulio, jis sapnuose įgyvendina savo troškimą ir susikuria naujojo pasaulio vaizdinį. Šioji pasakos pusė – tai atpildas, netiesioginis troškimų išsipildymas, o kiek jis tikras ar netikras personažui, belieka spręsti iš filosofinio pasakos klodo. Šviesiąją sapno erdvę autorė kone teptuku tapo lepindama ne tik miegantį pusnynuos pelėdžiuką, bet ir žadindama skaitytojo estetinio jausmo receptorius: „dobilas juos pagirdė iš aukštų raudonų taurių; atlankė ir smilgą, kuri be paliovos pynė savo rausvas kasas, o vėjas draikė“ (Degutytė 1999, 27). Kadangi namai pelėdžiukui buvo svarbiausias tikslas, todėl autorė skyrė jiems ypatingai poetiškus aprašymus, pradedant išorės ir baigiant vidaus aprašymais: „išvydo pelėdžiukas didelį kankorėžį su dviem langeliais iš žuvies žvynų ir  baltom beržo tošies durim; pienės pūko patalėliai; ant apskrito stalelio stovėjo gilės dubuo“ (Degutytė 1999, 27).
Sapno erdvėje, kurį drąsiai galima vadinti utopinio, idilinio, pastoralinio pasaulio vaizdiniu, daug dėmesio skiriama peizažams ir veikėjų bendrystei bei draugiškumui apibūdinti. Būtent tokioje idilinėje ekosistemoje žvėrys, augalai, žuvys, stichijos, dangaus kūnai tampa vientisa harmoninga šeima. Bendrystėje galima pasijausti kaip namuose, todėl visa sapno erdvė yra vienas didelis siekiamybės peizažas – „žolynai jiems mojo savo žaliom rankelėm, gintariniai zuikučiai išdykavo ir šoko ratelį su saulės spinduliais“ (Degutytė 1999, 30–31).

Veikėjų charakteristika

Janinos Degutytės pasakose dažniausiai veikia tik vienas pagrindinis veikėjas, taip šįkart yra ir pasakoje „Pelėdžiuko sapnas“, kuriame veikia molinis pelėdžiukas. Autorė išoriškai nedetalizuoja pelėdžiuko išvaizdos, tik pažymi jo pagrindinę savybę – pelėdžiukas iš molio, suteikdama tam tikro trapumo ir jautrumo, atsargumo pasakos bendrai energetikai. Tai net ne švilpynė, o tiesiog molinė dekoratyvinė personifikuota skulptūrėlė. Per visą pasaką akcentuojamas pelėdžiuko mažumas, sustiprinant įspūdį, kad pasaulis labai didelis, o personažas toks trapus ir pažeidžiamas, tačiau pilnas ryžto pasiekti savo tikslą – fizinis dydis ne visada nulemia aplinkybes, gyventi nusipelnė įvairiausios prigimties būtybės. Ypatingai plačioje erdvėje atsiskleidžiami pelėdžiuko ne tik mažumas ir trapumas, bet ir tam tikras beviltiškumas, skaitant galima atjausti pelėdžiuką. Štai vilkas, sutikęs molinuką klampojantį per sniegą, sako, kad „iš tavęs maža naudos. Toks trupinėlis“ (Degutytė 1999, 26). Piešiamas stereotipinis mąstymas apie būtybės dydį kaip apie dominavimo ir naudingumo pasaulyje svarbą, nors potekstė sako, kad tai visiškai nesvarbu.
Kur kas įdomesnis autorės sukurtas pelėdžiuko prigimties klausimas, kuris tampa pagrindiniu filosofiniu raktu, analizuojant kiekvienos gyvos būtybės prigimties įvairiapusiškumą. Kūrinys turi Andersono pasakoms būdingų principų, ypatingai šliejasi prie pasakos „Bjaurusis ančiukas“, kur ančiuko negraži išorė tampa pagrindine problema, suprantant savo prigimtį pasaulyje. Taip ir „Pelėdžiuko sapne“ pagrindinis personažas trokšta surasti savo vietą, namus, paskirtį, kai net pelėdų karalienė jį atstumia dėl jo „molinės prigimties“, jis nesutvertas įprastam miško gyvūnų ekosistemos ratui, bet personažas vis tiek instinktyviai ieško savosios vietos pasaulyje, ieško harmonijos, kurios negali rasti, todėl jis sapno pagalba sukuria savo utopinį pasaulį, kuriame gali gyventi kiek tinkamas, nepriklausomai nuo savo kitoniškumo.
Pelėdžiukui suteikta vaikiška agnostiko sąmonė, kuri yra viena iš stipriausių jėgų, vedančių personažą į tikslą, lygiai taip pat ir garsiojoje filosofinėje pasakoje „Mažasis princas“, „pradžioje gali atrodyti, kad mažasis princas panašus į vaiką, jo personaže taip pat ryšku nemažai mitinio veikėjo – herojaus – bruožų; jis drąsus, pats renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi, o tai akivaizdūs herojaus bruožai“ (Macijauskaitė 2003, ). Pelėdžiukas taip pat turi herojui būdingų bruožų – jis atkaklus, drąsus, tačiau visos kelionės metu skaitytojo neapleidžia trapumo ir pažeidžiamumo jausmas.
Tik nugrimzdęs į pusnį ir sapną, pelėdžiukas atranda tikruosius namus. Jis savo realiame pasaulyje negalėjo surasti namų pagal ypatingą prigimtį, todėl pasąmonės pagalba juos susikuria idilę sapne. Šioje erdvėje staiga dingsta ir pelėdžiuko trapumas, ir jausena, kad visur aplinkui tyko pavojai, tokioje aplinkoje gera gyventi ir personažas realizuoja savo tikslą ir svajonę netiesiogiai, lygiai taip pat ir žmonės, kurie niekada savo svajonių neįgyvendina, tačiau jie turi visgi pačias svajonės, o jos pasaulį daro geresnį ir suteikia vilties gyventi.
Eglė Baliutavičiūtė, žvelgdama į Gintarės Adomaitytės pasakų herojus, sako, kad „pasakoms visiškai nebūdingas veikėjų charakterizavimas. Autorė kuria neindividualizuotus, apibendrintus, tipizuotus veikėjus, kurie paprastai simbolizuoja kokią nors idėją“ (Baliutavičiūtė 2012). Šitaip galėtume pasakyti ir apie molinį pelėdžiuką, tačiau pasakos antraeiliai veikėjai atlieka visai kitas funkcijas. Jie ne tik pagrindiniam personažui tampa nuorodomis į tikslą, bet kartu tampa svarbiomis aplinkos detalėmis. Būtent todėl, kad antraeiliai veikėjai tampa ne tik personažais, bet ir aplinkos detalėmis, jie yra pasakoje labiau detalizuojami, pasitelkiant individualią poetizuotą kalbą: „trys sniegenos, pasirišusios raudonom prijuostėm; pas raudongalvį dobilą; viešėjo pas ramunę, pasėdėjo jos aksominiam geltonam krėsle; smilgą, kuri be paliovos pynė savo rausvas kasas...“ (Degutytė 1999, 15–29).
„Pasaulis kupinas troškimų, svajonių, išsipildančių sapnų“ (Daujotytė 1984, 255), sako literatūrologė Viktorija Daujotytė, apibendrindama visą „Pelėdžiuko sapno“ rinkinį. Būtent toks pasaulis yra ir pačioje pasakoje „Pelėdžiuko sapnas“, kur veikėjai ir erdvė sudaro vientisą, organišką pasakos pasaulį.

Personažas dviejų pasaulių sankirtoje

Vienas įdomiausių šios pasakos esminių poslinkių yra personažo tam tikras mokėjimas išpildyti savo svajones, išvengiant gan atšiaurokus pelėdžiuko realaus pasaulio pastatytus barjerus. Pelėdžiukas pasakoje veikia dvejuose lygmenyse – savame pasaulyje ir savo pasąmonės sukurtame sapne, onirinėje erdvėje. Realybė ir sapnas yra dvi labai skirtingos šios pasakos erdvės. Pirmojoje erdvėje pelėdžiukas egzistuoja kaip fizinė būtybė, o sapne – kaip sąmonė, pasąmonės sukurtame utopiniame pasaulyje.
Aišku, skaitant antrąją pasakos dalį, kur pelėdžiuko sąmonė laisvai koreliuoja, absorbuoja sapno erdvę kaip tikrovę, išnyksta šalto, žiemiško, svetimo pirmosios pasakos dalies jausena. Skaitytojas yra priverstas patikėti, kad pelėdžiukas rado savo namus, kadangi sapnas iš esmės pasakoje tampa realybe – tai didžiausias pasakos stebuklas, personažas tarsi perneša savo ne tik sąmonės būvį, bet įspūdis dar ir toks, kad jis pertransformuoja savo fizinį būvį į sapno karalystę. Tokią versiją sustiprina ir pasakos finalas, kuriame sapnas nenutrūksta, jame lieka nutylėta sapno išsipildymo džiaugsmas, kad pasaulis, kurio pelėdžiukas siekė, niekada nebepasibaigs.
„Aš jau seniai čia skersai ir išilgai išvaikščiojau, tos šalies galo nėra. Sapnas nesibaigia“ (Degutytė 1999, 31), sako meškutis pelėdžiukui. Nepalankus pasaulis pelėdžiuko prigimčiai tapo palankus. Įvyko dvasinis pelėdžiuko poslinkis, kur nereikia fiziškai pasiekti svajonės, užtenka tik turėti ją galvoje ir patikėti, kad pasaulis taptų maloningesnis. Sapnas ir svajonė tampa pasakoje sinonimais ir tik iš pirmojo pasakos klodo atrodo labai kontrastingas, bet žvelgiant iš prasmių sluoksnio, svajonės suteikia realiam gyvenimui gyvasties ir gerumo, vilties ir meilės. Pelėdžiukas šioje pasakoje tampa svajonės, tikslo siekiamybės, geresnio pasaulio simboliu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
 

Baliutavičiūtė E. 2012. Gintarės Adomaitytės pasakų pasaulėvaizdžio bruožai. Rubinaitis, Nr. 3 (63), p.
Daujotytė V. 1984. Janina Degutytė: gyvenimo ir kūrybos apybraiža. Vilnius: Vaga.
Skunčikas R. 2007. Vaikų literatūros etiudai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Macijauskaitė J. 2003. Mitopoetikos paralelės A. de Sent-Egziuperi „Mažajame prince“ ir V. Žilinskaitės „Kelionėje į Tandadriką“. Rubinaitis, Nr. 4 (28), p.
Ural S. 2007. Vaikų literatūra ir idealusis pasaulis. Rubinaitis, Nr. 4 (44), 2–4 p.
Urba. K. 2000. Literatūrinės pasakos įvairybė. Rubinitis, Nr.1 (13), p.
Urba. K. 2004. Pasisakymai apie vaikų literatūrą. Vilnius: Tarptautinis vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą