Knyga: Vytautas Pliura "Švelnumas pragare"

 

Vytautas Pliura. „Švelnumas pragare“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 184.

Sveiki, knygų ir poezijos skaitytojai,

Lietuvoje poezija visada buvo elitinis literatūros reikalas, nes, visų pirma, jos skaito labai mažai žmonių, dažniausiai patys galandantys poeto plunksnas, literatūros kritikai ir, žinoma, pavieniai atskalūnai keistuoliai (čia galiu priskirti save, nors poezijos daug ir neskaitau). Visgi per pastaruosius penkerius-septynerius metus į lietuvių poezija ateina ryški LGBTQ temos banga, kurią pradeda formuoti naujoji poetų banga (Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Dangvydė, Karolis Baublys, Nojus Saulytis...) Tos LGBTQ temos mūsų autorių poezijoje, nors ir yra, tačiau kažin kokios tik dėl akcento, papildančios poetų bazines kitas temas, tad sakyti, kad pas mus formuojasi gėjiška ar lesbietiška poezija visgi nedrįsčiau sakyti, bet panašu, kad toji literatūros temos lauko plėtotė visgi tendencingai ryškėja ir dar labiau ryškės (tas pats ir prozos lauke). Absoliučiai LGBTQ poezijos rinkinio centrine problemos ašimi galima laikyti į lietuvių kalbą išverstą Vytauto Pliuros (1951–2011) poezijos rinkinį Švelnumas pragare (angl. Tenderness in Hell), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 2001 m., o pakartotinas leidimas su papildomais eilėraščiais 2009 m.

Vytautas Pliuros tėvas – lietuvis, kuris pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, pats poetas, kilęs iš Ilinojaus ūkininkų šeimos, tikriausiai nelabai tapatinosi su Lietuva ir save labiau suvokė per kitas amerikietiškas ir seksualines tapatybės prizmes. Tiesą sakant, kad jo poezija šiandien išversta į lietuvių kalbą jau nebestebina, nes LGBTQ poezijos eketė jau iškirsta ir apie tabu kalbama vis mažiau ir mažiau. Būčiau kur kas labiau nustebęs, jeigu kas būtų šią knygą išleidęs prieš 15 metų, kai net pačių lietuvių autorių kūriniuose ši tema (priklausomai nuo leidyklos) buvo cenzūruojama. Į lietuvių kalbą rinkinį išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Pats M. Burokas savo socialiniame tinklapyje komentavo, kad tikriausiai Švelnumas pragare yra reikalingiausia knyga šiomis dienomis Lietuvai iš to gausaus kraičio, ką jis išvertė per pastaruosius metus. Nesunku suprasti kodėl.

Vytautas Pliura, nors savo jaunystę praleido seksualinės revoliucijos eroje, kai, atrodo, viskas galima, tačiau gyvendamas pietinėje valstijoje, kuri nuo seno garsėja homofobiniais pasisakymais, kur juodaodžiai dar vis kovoja už lygias savo teises, toji seksualinė revoliucija, atrodo, labiau skirta vienai heteroseksualų maištininkų kartai, o visi gėjai ir lesbietės lieka užnugaryje. 1969 metų Stonewall‘io LGBTQ narių riaušės su vietos policininkais tapo nauja revoliucinga LGBTQ Amerikoje atkarpa, po kurios rimtai susimąstyta apie homoseksualių žmonių teisės į susibūrimus ir asmeninius santykius. (Viename eilėraštyje Pliura kaip tik aprašo, kaip užsislaptinęs homoseksualus policininkas su kolegomis greitkelyje išstumia homoseksualų jaunuolį, nes taip elgtis buvo „normalu“, šitaip policininkai su homoseksualais sadistiškai linksmindavosi). Šis istorinis-kultūrinis kontekstas labai svarbus, nes jis persmelktas faktografiniais liudijimais apie LGBTQ judėjimus ir padėtį JAV XX a. antrojoje pusėje, nuo besižudančių jaunuolių, išvarytų tėvų ir sumuštų savo bendraklasių iki Holivudo bulvarų, kur dienos metu atstumtieji jaunuoliai užsiima prostitucija dar iki AIDS protrūkio.

Eilėraščiai pasižymi akivaizdžiu autobiografiškumu t. y. tuo, ką šiuo metu itin mėgsta mūsų poetai – psichoterapinį apnuogintą rašymą, kuriame viešinamos visos skaudžios traumos ir patirtys. V. Pliura viso to meistras, kiekvienas jo eilėraštis perteiktas nuožmia traumuojančios patirties jėga, todėl eilėraščiai primena dirty style erotinį, kartais nešvankų pornografinį kalbėjimą, bylojantį subjektą iš pačios beviltiškiausios socialinės grupės atskirties. Kai kurie kalbėjimai primena brutalius manifestus, drąsius antihomofobinius protestus prieš priespaudą, smurtą, perfrazuojant aršius to meto katalikų ir homofobų politinius lozungus, pastarieji primena šių dienų lietuvių internautų kurstymus: „Žudykit heteroseksualus / Jie veisiasi kaip blusos / Airiai, lenkai, azijiečiai ir rusai // Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių (p. 67).“

Eilėraščio kalba itin proziška, didžioji dauguma eilėraščių ilgi tarsi pasakojimai, lyrinės noveletės. Iš viso rinkinio galima susidaryti amerikiečio gėjaus vaizdinį, tą ir bandžiau padaryti, tačiau kai kur nesuvedžiau galų. Daugelyje eilėraščių teigiama, kad subjektas iš namų pabėgo 14 metų ir ima gyventi atskirą gyvenimą, tačiau dalyje eilėraščių vaizduojamas tas pats subjektas 17-metis pirmūnas, lengvosios atletikos miesto pažiba ir tęsia iš dalies sėkmingą Ilijonaus ūkininko šeimos gyvenimą bei fantazuoja savo jaunesniajam broliui. Iš vienos pusės subjektas užsiima prostitucija, atlieka oralinį dėdamas savo kontaktus į specialius gėjams skirtus periodinius leidinius, o jau kitur – mokytojas, dirbantis su Dauno sindromą turinčiais mokiniais, kuris savo automobiliu pravažiuoja kasryt pro gėjų kalėjimą ir nori numirti, nes ten dėl homoseksualumo įkalintas jo mylimasis... Tiesą sakant, manau, kad tam tikros autobiografinės detalės yra sumišusios su kitų LGBTQ asmenų istorijomis, sunku pasakyti, ką iš tikrųjų patyrė subjektas, o ką „pasisavino“ iš kitų kaip savo.

Vytautas Pliura

Vienas įsimintiniausių rinkinyje patyriminių eilėraščių, apimantis apie 20 puslapių, yra Čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje, kurio centre vaizduojamas subjektas, kuris žeminančiai atlieka oralinį kitam vyrui, tačiau tuo pačiu apmąsto savo klientus ir meilužius iš įvairių socialinių sluoksnių. „Šitas – teisėjas / Iš centrinio Los Angelo. / Baudžiamasis teismas. / Dažosi plaukus juodai it smala. / Viena sėklidė nenusileidusi. / Kaskart po keletą sykių klausia, ar didelis jo pimpalas. / Aš patikinu, kad taip. // „Nuleisiu tau ant veido, blede tu!“ / Panorėjęs, galėčiau nukąsti jam pimpalą. / Sklinda kalbos, kad jis balotiruosis į merus. / Tai baisiai svarbu. (p. 96-97).“ Arba: „Vienas klajojančio cirko artistas užėjo pas mane su dramblio mėšlu / išteptais batais. Kai kuriems užtenka įžūlumo, ištraukus iš / piniginės, rodyti savo vaikų nuotraukas, kol aš stoviu greta, / su sperma, iš kurios buvo sumeistrauti jų vaikai, pilve (p. 99).“

Eilėraščiai tik iš pažiūros kūniški, sudaro klaidingą įspūdį, jog autorius trokšta kuo labiau aštriau šokiruoti, ryškindamas socialinius vaidmenis ir prigimtinio geismo prieštarą. Vienas prancūzų režisierius yra pasakęs, kad sekso metu tiek karaliai, tiek tarnaitės nebetenka socialinių vaidmenų ir tą akimirką nukrinta visos karūnos ir prijuostės, tad subjektai tampa lygiaverčiais, nes jų tikslas yra patirti malonumą. Panašiai, sakyčiau, ir Pliuros eilėraščiuose, kuriuose tiek daug geismo, bet iš esmės transliuojama ta pati su niekuo nepalyginama kosminė vienatvė, tuštuma, atskirties jausmas. Kuo daugiau kūniškumo, tuo didesnė subjekto dvasinė atskirtis nuo bendruomeniškumo ir sociumo. Kuo daugiau šiurkštumo, tuo didesnis poreikis patirti švelnumo, pripažinimo ir stabilius santykius. Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė pateikusi knygos pabaigoje apibendrinamąjį straipsnį Poezija anapus švelnumo ir pragaro pažymį oksimoroninį knygos pavadinimą, kuris žymi rinkinio jausminį subjekto prieštaringumą. Iš esmės idėja ta, kad ne tik politiniai veiksniai lemia, bet ir paties subjekto veiksmai, kuriant pragarą savo gyvenime, nes nesurandamas tinkamas savo atskirties pasaulio įžeminimas, savo tinkamo normatyvaus pripažinto dirvožemio stabilumui ir saugumui, visavertiškumui įprasminti.

Galiausiai perskaitęs šį aistringai išrėktą eilėraščių rinkinį susidariau įspūdį, kad subjektas viską matuoja socialiniais iškreiptais akiniais. Jeigu aplinkiniai sako, kad esi mėšlo gabalas, subjektas ir prisiima tą būseną kaip savo, nes kito požiūrio ir vertinimo sociume nėra. Aišku, galima kalbėti apie tai, jog viskas hiperbolizuota ir subjektas pernelyg tapatinasi su aukos vaidmeniu. Visgi prisimenu tuos homofobų klausimus, o kam reikia demonstruoti nuogus užpakalius tuose paraduose ir, manding, aišku tampa skaitant šį rinkinį – ogi tam, kad būtų išleistas džinas iš butelio, nes kuo daugiau visuomenė spaudžia, draudžia būti seksualine būtybe (kas ir yra žmogiškoji prigimtis), tuo labiau kaupiasi slėgis individo dvasioje, kuris sprogsta, prasiveržia protestu per seksualinį hiperbolės raiškos būdą. Juk V. Pliuros eilėraščiai ir yra protestas, nukreiptas prieš socialinę priespaudą. Kiekviena gyva būtybė, kuriai draudžiama būti tuo, kas yra, galiausiai ima rėkti, nes kitaip neišreikši beviltiškumo jausmo.

Užvertęs knygą visgi galvojau, kada skaičiau kažką tokio skaudžiai rėksmingo, ir prisiminiau, jog labai panašiai jaučiausi skaitydamas Ocean Vuong romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021). Jeigu patiko anoji knyga, manau, patiks ir Vytauto Pliuros Švelnumas pragare.

Jūsų Maištinga Siela