Knyga: Ieva Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likimas"

 

Ieva Simonaitytė. „Aukštujų Šimonių likimas“ – Vilnius: Alma littera, 2015. – 480 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pasak literatūrologų, gerai parašyto romano galiojimo laikas gali siekti 200 metų, vėliau kūrinys tampa tik pačių literatūros raidą tyrinėjančiųjų reikalu. Kodėl? Nes pasikeičia epochos, žodynas, vertybės, su kiekviena karta suprasti senstančią literatūrą darosi sudėtingiau, o galiausiai išaušta diena, kada išvis neįmanoma be tam tikro kalbinio ir istorinio išsilavinimo skaityti senesniąją literatūrą. Štai bene garsiausia tarpukario ir pokario romanistė Ieva Simonaitytė (1897-1978) debiutuoja 1935 metais su itin dideliu ir ambicingu kūriniu Aukštujų Šimonių likimas, kuris šiandien taip pat jau ne kiekvienam lengvai paskaitomas. Už šį kūrinį autorei dar tais pačiais metais buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija, o kūrinį tuokart daugelis vadino šedevru. Apie knygos išleidimo aplinkybes visai neseniai Viktorija Šeina publikavo Naujajame Židinyje-Aiduose (vėliau internetiniame dienraštyje 15min.com) straipsnį „Aukštujų Šimonių likimas“: nutylėta leidybos istorija, kuriame išskiriamos politinės Klaipėdos, Mažosios Lietuvos krašto susiklosčiusios palankios I. Simonaitytei aplinkybės.

Literatūrologė Žydronė Kolevinskienė pažymi, kad norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis. Autorė lietuvių literatūros lauke suvokiama kaip Mažosios Lietuvos rašytoja, kuriai svarbus vietinių žmonių gyvenimas, papročiai, tradicijos. Nuo seno šis kraštas smarkiai buvo veikiamas vokiečių, todėl ir romane stengiamasi per du šimtus metų perteikti ne tik Šiminių giminės džiaugsmus ir vargus, bet ir kintantį šių kraštų politinę ir ekonominę situaciją, kuri taip pat tiesiogiai veikia išgalvotų veikėjų likimus.

Rašytoja savo ilgą ir didingą giminės sagą pradeda nuo Rytprūsius 1709-1711 m. užklupusio maro, kuris, kaip manoma, 70-80 procentų sumažino šio krašto žmonių populiaciją. Likusios tuščios sodybos ir miestai netruko ilgai dūlėti, nes čia netrukus apgyvendinami prancūzai, šveicarai ir vokiečiai, kurie lietuvninkus laiko žemesne vietos kasta, nes žemės vokiškos, o lietuvninkai suvokiami kaip baudžiauninkai, pavaldūs vokiečiams. Būtent šiame laikotarpyje vaizduojami pasiturinčių garbingų Šimonių šeima, kuri per marą netenka visos moteriškos linijos, o išlieka tik tėvas, sūnūs Matas ir Etmonas, galiausiai tėvą ir Etmoną užmuša dvare apsistoję vokiečiai, o jaunuoliui Matui Šimoniui tenka palikus visą užgyventą turtą persikelti per upę į Aukštujus, kur nuo seno gyvena sėslūs lietuvninkai, ir čia jis pradeda gyvenimą nuo pradžių.

Manoma, kad Aukštujai turėtų atitikti pačios Ievos Simonaitytės gyvenvietę Vanagus, tačiau iš pagarbos savo kraštui autorė pakeitė pavadinimą į Aukštujus, o Šimonių likimo vingius kūrė ne matuodama istorinius faktus, bet remdamasi vietos gyventojų pasakojimais ir liudijimais apie praeitį. Pirmajame romano dalyje autorė susikoncentruoja į XVIII ir XIX a. pirmosios pusės baudžiavos laikus. Nestokodama tragiškų aplinkybių, autorė gana vaizdžiai ir realistiškai perteikia Šimonių tragediją. Svarbiausias akcentas – vokiška valdžia ir lietuvninkų baudžiauninkų beteisiškumas. „Mirė žmogus – būrelis, dingo ir jo vardas, lyg jo niekada nebūtų buvę, ir niekas daugiau jo nebepasigedo (p. 90).“ Šimonys užkasami be paminklų, tiesiog po medžiais, o jų kapai prisimenami tiek, kiek prisimena jų vaikai.

Visoje knygoje, nors kartos keičiasi greitai, visgi, bent jau man, įsimintiniausios buvo brolių Jokūbo ir Anskio Šimonių santykiai. Jokūbas paveldėjęs iš tėvo turtingas žemes nesibodi pokštauti, jog nėra dievobaimingas ir jam turtus suneša aitvarai ir kaukai, o dievobaimingas bažnyčios sakytojas Anskis pyksta ant brolio, tad nutaria jį pamokyti, todėl padega jo turtą, kuris dėl didelės sausros supleška visas iki pamatų. I. Simonaitytė kuria brolių charakterius pasitelkdama kontrastingą religinį vertybių matą ir iš to sukuria gana tragiškus brolių santykius. Nors Jokūbas niekada tiesiogiai neapkaltino brolio, tačiau jo pabėgimas iš Aukštujų rodė brolio kaltę. Autorė nepamokslauja tiesiogiai, tačiau neretai per pasakotoją perteikia esminius individualizuotus sąžinės, kaltės, aukos, praradimo ir džiaugsmo apibendrinimus. „Jokūbas vis dar stebisi iš Anskio, kad jis, taip sunkiai prislėgęs savo sąžinę, gali kitus žmones mokyti, juos dievopi vesti (p.153).“

Ieva Simonaitytė

Seserų Marės, Urtės ir Anės likimų linija tikriausiai labiausiai romano nugludinta vieta. Panaikinus baudžiavą, lietuvninkai vis dar gyveno kaip būrai ir save vis tiek laikė būriškos kilmės, nes rengėsi, valgė ir kalbėjo kaip būrai. Iš šių trijų seserų likimų tikriausiai tragiškiausias yra Urtės Šimonytės, kuri buvo jauna, dali, miela ir perspektyvi mergina, kurią Ilžė ir Krizas Šimoniai atidavė mergauti į ūkį, o ten ją suviliojo ūkininkas Mikas, o kai ši tampa besilaukianti, galiausiai išeina iš ūkio ir visą likusį gyvenimą yra laikoma paleistuve. Toks tradicinis to laikotarpio požiūris, jeigu mergina nėščia ne santuokoje, tai ji pati ir kalta. Urtė pagimdė Roželę, nesveiką kūdikį, kurią vėliau priglaudžia žiaurioji teta Marė. Autorė išryškina lyčių nelygybę, religijos ir krikščionišką atšiaurumą vargo kamuojamoms moterims, kurios lyg ir turėtų sulaukti pagalbos, tačiau tuokart jos atstumiamos kaip raupsuotosios.

Knyga pasibaigia su Rože Šimonyte likimu, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Pasakojimas apie 5-6 Šimonių kartas ir pasakyti kurio likimas tragiškesnis sunku, bet akivaizdu, kad autorė mėgsta tragizmą. Jau vien ko vertas Etmės Šimonienės literatūrinis paveikslas, kai šioji su senaisiais Šimoniais elgiasi kaip vergvaldė. Tiršti, išraiškingi charakteriai visgi knygoje atrodo vienkrypčiai. Vokiečiai dažniausiai stereotipiškai perteikiami kaip baisūs žmonės, o kenčiantys Šimonys kaip aplinkybių ir pačių vokiečių skriaudžiami žmonės. Nors netrūksta tarp Šimonių ir parazitaujančių asmenybių, pavyzdžiui, Anskis ar ta pati Urtės sesuo Marė.

Ieva Simonaitytė sukūrė didingą epinį giminės kartų pasakojimą, kokio iki tol lietuvių literatūroje neturėjome. Knygoje daug veikėjų, daug besikeičiančių įvykių, istorinio-kultūrinio Mažosios Lietuvos konteksto, kuris gali būti skaitomas kaip autentiškas ir gyvas liudijimas. Visgi I. Simonaitytę laikyčiau realizmo atstove, neretai ji daug ką vaizduoja ir perteikia Žemaitės buitine maniera, mėgsta gamtinius Mažosios Lietuvos vaizdelius, kuriais lyg atvirukais įrėmina esminius veikėjų likimus, dažnai susidaro įspūdis, kad hiperbolizuoja tragizmą tam, kad skaitytojui būtų kaip nūdienos serialas. Nes kas skaitys apie laiminguosius Šimonius? Nebus įdomu, tad kartu, sakyčiau, dėl tragizmo hiperbolizavimo I. Simonaitytės proza panaši ir į Lazdynų Pelėdos kūrinius.

Knyga didelė, tačiau nereikia apimties baimintis, nes istorijos apie Šimonis labai įtraukios, kad net galima pamiršti auštančią kavą. Tragizmo perteklių galima pateisinti sudėtingais baudžiavos, skurdo ir vokiečių bei lietuvninkų priešiškumu, istorinių-kultūrinių kontekstų savotiška egzotika. „Bet atmink, kad ne į Priekulę ar į Klaipėdą, o į Karaliaučių nori važiuoti. Ten visi vokiškai nešioja. Ten moterų su skepetomis ir prijuostėmis nerasi. Ten visos kepurėtos. Išjuoks nuvažiavusią būrę, lietuvninkę (p. 204).“ Skaitydamas kūrinį vis galvojau, kokie įdomūs ir netikėti gali būti kaimiškosios kultūros likimai, ne ką prastesni už, sakykim, Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum kilmingųjų miestiečių likimus. Aukštujų Šimonių likimą vertinu ir kaip įtraukiai paskaitomą pop romaną su ašaromis bei TV serialams būdingu vergės Izauros likimo vingiais ir kaip užkonservuotą autentišką Mažosios Lietuvos kultūriniais, neretai istoriniais egzotiškais reliktais kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela