Filmas: "Išganytojo aikštė" / "Plac Zbawiciela"

 

Sveiki,

Norėdami pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia jaunosios šeimos problemas...

Filmas kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi, sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą, o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir, jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.

Žiūrovas (nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų, tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.

Vis galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti, pripažinkime), gniuždo žmones.

Čia galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį, galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma, galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą, prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela