Sveiki, skaitytojai!
Kas domisi antikos mitais, tas žino, kad Kasandra
mitologijoje iškyla kaip viena tragiškiausių ir drauge ryškiausių antikos
būtybių, Trojos karaliaus Priamo ir karalienės Hekubos dukra. Ji pasižymėjo
neprilygstamu grožiu — pats Homeras „Iliadoje“ ją vadina gražiausia iš visų
Priamo dukterų, o jos išvaizda buvo lyginama su pačios meilės deivės Afroditės
grakštumu. Kasandra buvo šviesių ar auksiniu atspalviu žvilgančių plaukų,
spindinčių akių mergelė, kurios elegancija bei dievobaimingumas patraukė
šviesos ir poezijos dievo Apolono dėmesį. Susižavėjęs merginos grožiu bei
dvasine švara, Apolonas panoro jos meilės ir mainais pasiūlė neįkainojamą
dovaną — gebėjimą matyti ateitį. Kasandra priėmė šią dvasinę dovaną, tačiau
pasijutusi įsipareigojusi ir išsigandusi dievo reikalavimų, atsisakė jam atsiduoti.
Įpykęs Apolonas nenaikino savo dovanos, nes dievų žodis negrįžtamas, bet
pavertė ją prakeiksmu — jis spjovė merginai į burną ir nulėmė, kad niekas
pasaulyje niekada netikės jos pranašystėmis.
Šis prakeiksmas iš esmės pakeitė Kasandros gyvenimą ir
pavertė jį amžina kančia. Mergina pasižymėjo itin jautria siela, besąlygiška
meile tėvynei bei gilumu, tačiau jos elgesys, ištikus vizijoms, aplinkiniams
kėlė siaubą. Kai ją aplankydavo ateities regėjimai, ji darydavosi nerami,
šaukdavo, draskydavo savo drabužius ir raudodavo, todėl šeima ją laikė beprote.
Kasandros tėvas Priamas, neatlaikęs dukros šauksmų ir norėdamas nuslėpti jos
protinį sutrikimą, liepė užrakinti ją bokšte. Nepaisant izoliacijos, Kasandra
išpranašavo baisiausias nelaimes: ji įspėjo trojiečius nenešti į miestą medinio
Trojos arklio, aiškiai numatė brolio Hektoro mirtį, Trojos žlugimą ir gaisrus.
Dėl grožio prie jos glaustis mėgino net keli kilnūs jaunikiai, pavyzdžiui,
Koroebas, kuris atvyko į Trojos karą tik tikėdamasis jos rankos, tačiau nei
meilė, nei draugystė negalėjo apsaugoti princesės nuo tragiško likimo.
Miesto žlugimo naktį Kasandros laukė dar vienas smūgis.
Ji ieškojo prieglobsčio deivės Atėnės šventykloje, prisiglaudusi prie deivės
skulptūros, tačiau graikų karys Ajaksas Mažasis atplėšė ją nuo altoriaus ir
išniekino. Po Trojos kritimo ji kaip karo grobis buvo atiduota graikų vadui
Agamemnonui. Būdama jo vergė ir sugulovė, ji iš anksto numatė tiek jo, tiek
savo pačios tragišką galą. Atvykusi į Mikėnus, Kasandra aiškiai matė, kad
Agamemnono žmona Klitemnestra kartu su meilužiu Egistu rengia sąmokslą.
Žinodama, kad patekimas į rūmus reiškia užtikrintą mirtį, ji stulbinama dvasios
stiprybe ir stojiškumu priėmė savo likimą ir drąsiai įžengė pro duris, kur
netrukus buvo nužudyta kartu su Agamemnonu.
Iš mokslinės bei literatūrinės perspektyvos Kasandros
mitas yra gana gerai išanalizuotų Vakarų kultūros tekstų šaltinių.
Ankstyviausiuose šaltiniuose, tokiuose kaip Homero „Iliada“, ji minima
daugiausia kaip grožiu pasižyminti princesė, tačiau jos prakeiksmas ir
pranašystės visiškai atsiskleidė vėlesnėje antikoje. Ryškiausią jos charakterio
bei tragiškos lemties dramą aprašė graikų dramaturgas Aischilas tragedijoje
„Agamemnonas“, kur Kasandros ilga, vizijų kupina monologo scena atskleidžia
visą tiesos sakymo be galimybės būti išgirstai siaubą. Taip pat svarbių žinių
apie ją paliko Euripidas tragedijoje „Trojietės“, romėnų poetas Vergilijus
epe „Eneida“ bei vėlesnis graikų rašytojas Apolodoras. Šie
antikiniai šaltiniai pavertė Kasandrą amžinu bejėgės tiesos simboliu.
Bėgant amžiams, Kasandros vaizdinys kito ir prisitaikė
prie įvairių epochų idėjų. Viduramžiais, pavyzdžiui, Džovanio Bokačo
traktate „Apie žymias moteris“ (lot. De mulieribus claris), ji buvo pateikiama
kaip moteriškos išminties, dieviško įkvėpimo ir tragiško likimo pavyzdys.
Renesanso bei baroko erose rašytojai ir dramaturgai dažnai naudojo Kasandrą
kaip perspėjimą apie valdovų aklumą ir likimo nepastovumą — Viljamo Šekspyro
pjesėje „Troilas ir Kresida“ Kasandra iškyla kaip aiškiaregė, kurios
perspėjimai atmetami dėl politinių aistrų ir karo aklumo. Baroko epochoje,
kuriai itin rūpėjo iliuzijos ir tikrovės priešprieša, Kasandros vizijos tapo
puikia medžiaga atskleisti žmogaus proto ribotumą ir nesugebėjimą atskirti
tikrosios tiesos nuo melo.
Šiuolaikinėje literatūroje, psichologijoje bei
sociologijoje Kasandros mitas įgijo visai naujų interpretacijos sluoksnių. XX
ir XXI amžiuje ji imta interpretuoti per feminizmo ir patriarchalinių struktūrų
kritikos prizmę: Kasandra tapo moters, kuri sako tiesą, bet yra sistemingai
nutildoma, demonizuojama ar skelbiama išprotėjusia, simboliu. Vokiečių rašytoja
Kristina Volf (Christa Wolf) savo žinomoje apysakoje „Kasandra“
papasakojo šį mitą iš pačios herojės perspektyvos, paversdama ją kritiškai
mąstančia asmenybe, matančia valstybės propagandą ir karo beprasmybę. Be to,
šiuolaikiniame moksle bei politikoje vartojamas Kasandros sindromo arba
Kasandros komplekso terminas, apibūdinantis situaciją, kai ekspertai ar
pavieniai asmenys teisingai numato ateinančią katastrofą — pavyzdžiui,
ekologinę ar ekonominę krizę, — tačiau visuomenė ir sprendimų priėmėjai juos
ignoruoja. Taip antikinis mitas išliko gyvas ir iki šiol pasitarnauja kaip
tiksli žmogaus psichologijos bei visuomenės reiškinio analizė.
Maištinga Siela
