Knyga: Madeline Miller "Kirkė"

Madeline Miller. „Kirkė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paprastai antikinėje literatūroje moterys užima gana svarbią vietą, tačiau susidaro įspūdis, jog jos „įrėmintos“ vienoje savo nekintančioje pozicijoje, ar tai būtų ištikimoji Penelopė, laukianti sugrįžtančio Odisėjo, ar tai būtų Euridikė, ar Afroditė, ar ištikimoji Antigonė, ar Trojos gražuolė Helena, ar toji pati išmintingoji Atėnė. Jeigu jas visas palygintume su vyrais veikėjais iš Homero apdainuotų istorijų ir panagrinėtume apskritai graikų mitologiją, pamatytume, jog dinamiškiausi iš jų yra vyrai, kuriems lemta valdyti, keliauti, atlikti žygdarbius, tenkinti savo užgaidas, o moterys užima gana kuklią, dažnai stacionarią poziciją. Amerikiečių autorė Madeline Miller (g. 1978) išleidusi antrąjį savo romaną Kirkė (angl. Circe) iškart šovė į populiarumo viršūnę, kūrinyje atskleisdama šiaip jau antikinėje literatūroje į antrą planą nugrūstą sudėtingą moters gyvenimą, primindama, kad jau nuo senų senovės požiūris į moterį (dievišką ir mirtingą) buvo labai skirtingas ir netgi dažnai neteisingas.

Lietuviškai šios autorės knygą Achilo giesmė taip pat turime, įsigijau prieš trejetą metų už kelis eurus nukainuotų knygų lovyje, tačiau iki šiol taip ir neteko skaityti, bet matau, kad daugelį apžavėjusi Kirkė visgi privertė gręžiotis ir į Achilo giesmę, kuri tarptautinėje skaitytojų rinkoje taip pat buvo itin populiari. Kirkė 2018 metais puslapio www.goodreads.com lankytojų išrinkta kaip geriausias metų romanas, tad perskaičius kūrinį, tampa aišku, kodėl mitologijomis paremtas kūrinys nepaliko daugelį abejingų.

Iš tikrųjų daugelis mėgsta Antiką dar nuo mokyklinio suolo laikų, tiksliau – jos teoriją, mokytojų pasakojimus, ekranizacijas, dievų hierarchiją, žygdarbius ir didvyrius, tačiau tenka pripažinti, kad tikruosius klasikinius vertimus skaityti nelengva net užsigrūdinusiam skaitytojui – gausybė terminologijos, keistų žodžių formų, įspraustų į tam tikrus jambus ir hegzametrus, todėl alternatyva lieka perkurti šiuolaikiškesni tekstai, paremti graikų ir romėnų mitologijos pagrindu. Tiesa, lieka atvira diskusija, ar nesumenkinamas Homeras, Aristofanas, Sofoklis, Aischilas, Euripidas ir kiti Antikos poetai, dramaturgai, kurių kūrinių mes nebeperskaitome, o imamės adaptuotų versijų? Visgi M. Miller romanas nėra jokia adaptacija, veikiau fenomenaliai perteikta feministinė duoklė užguitam ir sumenkintam moters vaidmeniui antikinėje literatūroje.

Pasakojimo centre – saulės dievo Helijo ir nimfos Perseidės duktė, Ajajos salos ragana Kirkė, kurios visas dieviškasis gyvenimas sutalpinamas į romaną. Pirmojoje knygos dalyje pasakojama Kirkės vaikystė Helijo pašonėje, jos kitoniškumas, galių neturėjimas, dievų puotų ir teismų hierarchija, kurioje išryškėja dviejų dievų rūšys – nugalėtojai olimpiečiai su Dzeusu priešaky ir jam paklūstantys išlikę gyvieji titanai. Jau nuo pirmųjų puslapių dvelkia vienas išskirtinis mergaitės Kirkės bruožas – ji ne tik nepanaši į dievus ir nimfas savo išvaizda, bet ir būdu, ji pernelyg paklusni, pernelyg dorovinga, patikli, jautri... Dievams išėjus puotauti, ji pagirdė Furijos nuplaktą Dzeuso išdaviką titaną Prometėją, davusį žmonijai ugnį; Prometėjas kone vienintelis savastimi panašus į Kirkę, todėl jaunai dievaitei jis padaro itin didelį įspūdį.

Laikui bėgant ima dar labiau ryškėti kontrastas tarp dievų moralinių ir elgsenos skirtybių ir Kirkės įsitikinimų, kurie primena žmogiškuosius moralinius ir vertybinius pagrindus, o ne tuos pasipūtusias garbėtroškas nimfas. Galiausiai Kirkė patiria pirmąją meilę, ji įsimyli žveją ir paverčia jį nemirtingu, tačiau suteikdama jam galią, ji praranda jo dėmesį. Kirkė jaučiasi nemylima, nesuprasta ir vieniša, jos broliai Ajetas, Persis ir sesuo Pasifajė jos nekenčia, tėvas nekreipia dėmesio, motina jos nemyli, o už savo atrastus burtus tėvas Dzeuso paliepimu ištremia ją į salą visiems laikams...

Madeline Miller

Šį Kirkės gyvenimą būtų galima tęsti ir atpasakoti, tačiau kol pasaulį valdo galingieji dievai, o pusdieviai atlieka žygdarbius, moteris, kuri turi didžiulį potencialą valdyti, ištremiama, o čia ir prasideda antikinės moters išgujimas iš vyrų galios pasaulio. Netrukus autorė išryškina ir nimfų seksualinę prievartą, moteris kaip objektas, kaip nuosavybė vyriškiems geiduliams tenkinti. Kai Kirkė apsilanko pas seserį Kretoje, ji sužino, kad brolis Ajetas Pasefaję, kaip ir daugelis kitų dievų, vertė būti sekso verge. Nimfos – mažesnio rango dievybės moterys, kurios antikinėje literatūroje užima dažniausiai nežymius vaidmenis, o šiame romane tampa seksualinės prievartos haremu. Apie vyrų brutalų viršenybę atskleidžia ir į Ajają atplaukiantys keliautojai, kurie pasivaišinę Kirkės maistu, puola ja žudyti, tačiau ragana juos paverčia kiaulėmis.

Šiaip Kirkė antikinėje literatūroje nėra itin reikšminga, ją mes dažniausiai žinome iš Homero epo Odisėjas, kur didvyris su laivu prisišvartuoja prie salos ir kurį laiką ten kalinamas burtų gyvena. Apskritai Kirkė suvokiama kaip negatyvus veikėjas, dievybė, kuri nuodija ir kerėja, o M. Miller romane atskleidžiama visiškai kita perspektyva – nusakomos priežastys, kodėl apdainuojantys vyrai dainiai taip ir neatskleidę kitokios Kirkės gyvenimo perspektyvos, kuri pateisintų jos poelgius. „Mano portretas manęs nestebino: išdidi ragana, pabūgusi didvyrio kardo, parklupdyta ir maldaujanti pasigailėti. Regis, nusižeminusios moterys poetus viliojo labiausiai. Tarsi jokia istorija neapsieitų be mūsų šliaužiojimo ir rypavimo (p. 217)“. Akivaizdu, kad M. Miller romane Kirkė ne tik, kad nėra blogoji ragana, bet ji dar ir auka, kuri kaip įmanydama kerais bando išsigelbėti brutaliame dievų ir mirtingųjų jūreivių keliauninkų pasaulyje.

Kirkė patiria ne vieną meilę, galiausiai suvokia savo galias, savo kitoniškumą ir priima sau skirtą dievų lemtį, tačiau viskas ima keistis, kai ji staiga susilaukia Telegono, Odisėjo sūnaus. Priešingai nei Kirkės motina, kuriai dukra visai nerūpėjo, pati Kirkė turi nežabotą motinišką instinktą ir iš visų jėgų stengiasi nuo žiauriosios Atėnės apsaugoti savo sūnų.

Iš tikrųjų Kirkė per savo gyvenimą kaip deivė pereina visus žmogiškuosius moters gyvenimo etapus – vaikystę, nelaimingą meilę, atskirtį, savęs atradimą, tikrąją meilę ir moteriškumą. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleidžia salos tremtyje, ji tampa ir Minotauro gimimo liudininke, Dedalo ir Hermio sugulove, Odisėjo kelionių esminiu orientyru ir net Romos imperijos atsiradimo reikšminga „šachmatų figūra“. Daugelis mitologinių įvykių atskrieja pas Kirkę iš Hermio, iš ją aplankančių laivų, ypač Odisėjo, kuris papasakoja Trojos karo baisumus, istorijas apie Hektorą ir Achilą. Pasakojime gausu mitologinių istorijų maišaties, kurios tampa darnia ir chronologiška Kirkės gyvenimo konteksto dalimi, o mums, skaitytojams, didelės dalies Antikinio pasaulio vaizdiniu.

Kalbant apie teksto raišką ir kalbą, tekstas pasižymi lengvumu ir antikinės kalbos polėkiu. Sakiniuose gausu epitetų ir būdvardžių, kiekvienas dievas turi savitus apibūdinimus, todėl tekstas sudaro įspūdį, kad yra kažin koks pakylėtas, estetiškai nugludintas. Ir tai tiesa, tačiau autorė nedozuoja varginančiais epitetais, kas dažnai nutinka skaitant originalius Antikos tekstų vertimus. Šiame kūrinyje viskas labiau panašėja lengvai perteikiamu fantastinių nuotykių romanu, pavyzdžiui, Žiedų valdovas ar Sostų karų serijos knygomis, tik šiame kūrinyje viskas išgryninta pagal Antikos literatūros dėsnius, perimant galios ir maskulizmo išaukštinimo fenomeną.

Nesudėtinga, tačiau sodri ir lengvai kiekvienam skaitoma knyga. Kai kas knygoje regės nuotykius, kai kas suvoks feministinius istorijos aspektus, kai kas galbūt įžvelgs savasties susitaikymo ir priėmimo, nepaisant sociumo pamoką, o kai kas tiesiog galbūt gėrėsis lengva nuotykinio teksto ritmika ir pasinaudos kaip alternatyva vietoj sudėtingų antikinių tekstų. Knyga graži, lengvai įtraukianti ir, bent man, šiai vasarai tapo lengva priebėga, maloni tremtis Kirkės saloje tarp sudėtingų intelektualių tekstų.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Tan Twan Eng "Vakaro Miglų sodas"

Tan Twan Eng. „Vakaro miglų sodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš Malaizijos kilusio rašytojo Tan Twan Eng (g. 1972) romanas Vakaro Miglų sodas (angl. The Garden of Evening Mists) laikoma viena geriausių knygų, pasirodžiusių šių metų vasarą. Knyga pateko į Man Booker premijos finalą, o tokias knygas daugelis intelektualų grožinės literatūros gerbėjų stengiasi nepraleisti ir viską kruopščiai suskaityti.

Po itin rytietišku pavadinimu slepiasi istorija apie karą ir okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais, kai japonai buvo užgrobę didelę dalį Kinijos ir pietinių Azijos valstybių teritoriją. Jeigu mūsų europietiška literatūra mėgsta gręžiotis į praeities traumas ir prikelti Antrojo pasaulinio karo baisumus, tą daro ir azijietiška literatūra, keldama savo regiono istorinius skaudulius, apie kuriuos mūsų kultūroje užsimena pusę lūpų. Taigi literatūra (čia sena tiesa) – puikus būdas priminti, nepamiršti ir permąstyti nūdienos politines tendencijas, kad žiauri istorija nepasikartotų.

Apie japonų žiaurumus, statant per Birmą didžiulį imperatorišką kelią, pasakojo ir Richard Flanagan romane, apdovanotame Man Booker premija, Siauras kelias į tolimąją šiaurę. Šio romano pavadinimas, pasiskolintas iš klasiko japono poeto taip pat minimas ir Vakaro Miglų sode. Ne veltui radau daug istorinių sąsajų su R. Flanagano romanu, nes veiksmas vyksta panašiu metu, pasakojama apie japonų okupuotą teritoriją. Visgi lyginant su T. T. Eng romanu, Siauras kelias į tolimąją šiaurę atrodo kiek žiauresnis, nes ten daugiau dėmesio skiriama statyboms, koncentracijos stovyklos kasdienybei ir japonų režimui. Kitą vertus, Vakaro Miglų sodo uždavinys nėra papasakoti apie žiaurumus, veikiau tai istorija apie traumą, kuri suluošina žmogaus sielą ir vienintelis klausimas – kaip su tuo gyventi?

Pagrindinė veikėja Teo baigia teisėjos karjerą ir po keturiasdešimties metų grįžta į provinciją, kur kažkada po koncentracijos stovyklos norėjo įkurti japoniško stiliaus sodą, kuriais taip žavėjusi stovykloje mirusi sesuo. Netrukus atskleidžiama, kad Teo serga nykstančios atminties liga ir kiekviena diena, kai ji prisimena savo svarbiausius ir skaudžiausius gyvenimo įvykius, yra tam tikras apsivalymo ir apmąstymo ritualas, rekonstruojant buvusį laiką, ieškant pasekmių ir priežasčių gijų, bandant surinkti ir suvokti save per patyrimą. Teo atmintis tarsi sodas, laiko atžvilgiu jis nusidriekęs per kelias laiko pakopas, romane pasakojimo laikotarpiai architektoniškai išdėlioti, kad taip pat primena sodo kompoziciją.

Teo  sudėtingo likimo moteris, pilna vidinių prieštarų. Kankinta japonų po stovyklos ji stengiasi visomis išgalėmis nubausti karo nusikaltėlius mirties bausme, tačiau pasiryžta vardan sesers atminimo mokytis sudėtingo filosofija ir nuojauta grįsto sodininkystės meno iš japono Aritomo. Nekęsdama japonų tautos atstovų, ji įsimyli japoną sodininką – lyg ir pakankamai banalu, kad toliau dėliotųsi melodramą primenanti istorija. Priešpriešų esama ir daugiau, kurie žymi Teo visuomeninę ir dvasinę laikysenos dvylipumą – būti negailestingai griežtai, ieškoti besąlyginės tiesos, nesidairyti į šoną, bet būtent tai griežtai teisėjos laikysenai ji nusižengia: pasidaro didžiulę tatuiruotę ant nugaros, sutinka japonui mokslininkui atiduoti Aritomo išlikusius meno kūrinius.

Nuoskaudos japonams virtusios dvasiniu skausmu, kurį Teo bando ir atpirkti, ir nusikratyti, ir susitaikyti – tas skausmas tarsi metų laikų kaita. Tas skausmas neištrinamas, nes jis pernelyg giliai praradimais įsmigęs į atminties audinį, todėl akivaizdu, kad kol gyva Teo atmintis, tol šiai nuoskaudai lemta gyvuoti.

Šalia intymių pasikalbėjimų sode romane ryškus politinis laikmečio kontekstas. Tiksliau – Malaizijos regiono XX amžiaus vidurio politinė situacija: britų imperijos būvimas, įvairūs komunistiniai sukilimai, kurie vakarietiško skaitytojo sąmonėje brėžia pažintinę Azijos polinių slinkčių žemėlapį ir visumoje pasaulietiškai praturtina pasakojimą, neleisdama lokalizuotis vien tik filosofiniame pasikalbėjime.

Rašytojas Tan Twan Eng

Neįmanoma neatkreipti dėmesio į poetišką autoriaus laikyseną, kuri asocijuojasi su gamtiška azijietiška poetika, tiksliau – su išgrynintais lakoniškais poezijos žanrais kaip haiku ir tanka. Pasakojimo stilius puošnus, bet nėra erzinančiai manieringas, kiekviename sakinyje neprimenantis precizišką barokišką estetiką. Priešingai – ši rytietiška žodžių estetika tinka pasakojamos istorijos audiniui, nes žodžiai iš esmės dengia karo patirtus baisumus, tyla nutiesia kelią į tiesą, todėl knygoje gausu dialogų, greitai nutrūkstančių, pasakotojo dėka žvilgsniu nukreipiančių į gamtos peizažą, tokiu būdu užpildant dialogą naujomis poetinėmis prasmėmis: „Tarp akmenų it dramblio ausys švelniai sulinguoja didžiuliai paparčių lapai, ir man dingteli, kad jie įsitempę slapčia klausosi mūsų pokalbio (p. 234)“.

Atmetus istorinį kontekstą, karo žiaurumus, prieštaringus veikėjų santykius, romano stiprioji visuminė šerdis glūdi pasakojimo filosofijos plotmėje. Daugelis pasaulio tautų turi savitą istoriją ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, lietuviai tremties laikotarpį, Amerika – indėnų persekiojimą, armėnai – turkų vykdytą genocidą ir t. t., todėl toji skausmo, negalėjimo susitaikyti ir galiausiai paradoksas – susitaikymo su nesusitaikymo būsena Teo, pagrindinės veikėjos, istorija tampa globalia, visų tautų ir žmonių veidrodine istorija, kurioje glūdi kiekvienos tautos ir jo atskiro žmogaus netekties, pykčio ir skausmo istorija. „Nes kas gi yra žmogus be atminties? Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei praeities (p. 41).“

Ramios tėkmės tekste, rytietiškų peizažų, kvapų ir miglų istorijoje, švelniais potėpiais pasakojama kiekvieno iš mūsų istorija. Istorija apie sudėtingą žmogaus asmenybės struktūrą, veikiamą ir formuojamą meilės, praradimų, pykčio, nuolankumo, nuostabos ir nuoskaudos, grožio ir karo baisumų. Knyga apie žmogaus atminties prakeiksmą ir galios šaltinį gyventi.

Jūsų Maištinga Siela