Šiuolaikinė slovėnų literatūra: svarbiausi Slovėnijos rašytojai, kūriniai ir kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ką lietuviai žino apie slovėnų šiuolaikinę literatūrą? Tikriausiai, kad beveik nieko, nors šioje srityje nemažai yra nuveikusi vertėja ir rašytoja Kristina Tamulevičiūtė, kuri išvertė iš slovėnų kalbos ne vieną kūrinį, tačiau bendrame kontekste slovėnų literatūra vis dar, sakyčiau, neatrasta. Kadangi ketinu vykti į Slovėniją, kaip visada į kelionę norisi pasiimti šį bei tą, kas parašyta pačių slovėnų. Kaip visada noriu pasidomėti, kokia toji iš tikrųjų Slovėnijos literatūra. Apie tai ir yra šis įrašas.
 
Šiuolaikinė slovėnų literatūra, besivystanti nuo XX amžiaus pabaigos ir ypač suklestėjusi po šalies nepriklausomybės atgavimo 1991 metais, yra paprastai pristatomas kaip gyvas, dinamiškas ir Europoje vis geriau vertinamas reiškinys. Nors slovėnų kalba yra santykinai maža, jos literatūrinė erdvė pasižymi stulbinančia temų įvairove, drąsiomis formos paieškomis ir gebėjimu jautriai bei kritiškai permąstyti tiek istorinę praeitį, tiek šiandienos pasaulio iššūkius. Slovėnų proza, o ypač romanai, tapo savotišku tautinės tapatybės raiškos būdu, kuriame susipina Vidurio Europos kultūrinis paveldo sluoksnis, Balkanų regiono dramatizmas ir vakarietiškos modernybės refleksijos. Šiandienos slovėnų autoriai aktyviai laužo provincialumo rėmus, jų kūriniai verčiami į dešimtis kalbų, o pati literatūra tampa svarbiu balsu platesniame europiniame kontekste.
 
Viena iš ryškiausių šiuolaikinės slovėnų prozos bruožų – gilus ir skaudus istorinės atminties tyrimas, dažnai apeinantis oficialius naratyvus. Autoriai grįžta prie XX amžiaus traumų: nacizmo, fašizmo, partizaninio karo, pokario represijų, komunistinio režimo žiaurumų bei Jugoslavijos subyrėjimo katastrofos. Šiose knygose istorija retai pateikiama kaip abstraktus faktų rinkinys; ji parodoma per atskiro žmogaus, dažnai atsidūrusio istorinių malūnų akmenyse, likimą. Istorinė proza slovėnų literatūroje veikia kaip priemonė išgyti, įvardyti nutylėtas tiesas ir suprasti, kaip praeities šešėliai tebeformuoja šių dienų žmogaus psichologiją bei visuomenės santykius.

Drago Jančar

 
Tarp autorių, giliausiai tyrinėjančių istoriją ir jos padarinius, išsiskiria Drago Jančar – viena svarbiausių ne tik Slovėnijos, bet ir viso Vidurio Europos regiono literatūros figūrų. Lietuviškai turime jo knygą „Tą naktį mačiau ją“, kurią išvertė mano minėtoji K. Tamulevičiūtė, o išleido leidykla „Briedis“. Jančaro romanai pasižymi tiršta atmosfera, egzistenciniu nerimu ir meistrišku istorinio fono bei individualios dramos suliejimu. Jo kūriniuose, kurių daugelis išversti į lietuvių kalbą, dažnai nagrinėjamas totalitarinių režimų absurdas ir žmogaus pasipriešinimas prievartai. Tokie romanai kaip „Tėvynės ilgesys“ arba „Šiaurės šviesa“ atskleidžia autoriaus gebėjimą sujungti dramatiškas Slovėnijos istorijos lūžio akimirkas su universaliomis žmogaus būties problemomis, o jo proza pelnė jam daugybę tarptautinių apdovanojimų.
 
Kitas kertinis šiuolaikinės slovėnų prozos ramstis yra Boris Pahor, kurio ilgas ir dramatiškas gyvenimas bei kūryba tapo gyvuoju XX amžiaus Europos sąžinės liudijimu. Nors Pahor priklauso vyresniajai kartai, jo kūrybos poveikis šiuolaikinei Slovėnijos savimonei yra milžiniškas, o jo garsiausias romanas „Nekropolis“ laikomas vienu stipriausių pasaulinėje literatūroje liudijimų apie nacių koncentracijos stovyklas. Šiame autobiografiškame kūrinyje autorius grįžta į Dachau ir Triesto lagerius, apmąstydamas kančios prasmę, žmogaus orumo ribas ir atminties etiką. Pahor, būdamas Slovėnijos italu iš Triesto, savo kūryboje taip pat jautriai grynino tautinės mažumos likimo ir marginalizacijos temas, tapdamas nesunaikinamo laisvės troškimo simboliu.
 
Šalia istorinių traumų, šiuolaikinė slovėnų literatūra itin aktyviai nagrinėja šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimo, tapatybės krizės ir urbanistinio gyvenimo iššūkius. Globalizacijos procesai, vartotojiškos kultūros įsigalėjimas, šeimos santykių griūtis ir individo vienatvė dideliame mieste tampa pagrindinėmis jaunesnės bei viduriniosios kartos rašytojų temomis. Šie autoriai atsisako didelių ideologinių naratyvų ir susitelkia į mikropasaulius, kasdienybės detales, psichologines niuansus bei intymius išgyvenimus. Tokiu būdu slovėnų romanas sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietiškos psichologinės ir filosofinės prozos tėkmę.
 
Tarp autorių, meistriškai dekonstruojančių šiuolaikinio žmogaus dvasines būsenas, išsiskiria Evald Flisar – itin produktyvus, tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas, dramaturgas ir keliautojas. Flisario romanai dažnai balansuoja tarp psichologinio trilerio, filosofinės esė ir fantastikos elementų, tirdami žmogaus sąmonės gelmes, pasąmonės baimes bei proto ribas. Jo kūriniuose, tokiuose kaip „Sora“ ar „Mergaitė, kuri galėjo viską“, keliami esminiai tapatybės, realybės suvokimo ir moralinės pasirinkimo laisvės klausimai. Flisar savo unikaliu stiliumi sugeba įtraukti skaitytoją į intelektualų žaidimą, kuriame painios siužeto linijos tarnauja gilesniam žmogaus psichologijos tyrinėjimui.
 
Ypatingą vietą šiuolaikinėje slovėnų literatūroje užima moterų rašytojų balsas, kuris per pastaruosius trisdešimt metų įgavo didelį svorį ir padarė didelę įtaką literatūros procesams. Moterys autorės drąsiai klibina patriarchalinės visuomenės pagrindus, gilinasi į motinystės kompleksiškumą, kūniškumo patirtis, tarpasmeninio smurto traumatizmą ir lyčių lygybės klausimus. Jų proza pasižymi ypatingu emociniu jautrumu, stilistiniu rafinuotumu ir socialiniu angažuotumu, leidžiančiu pamatyti Slovėnijos visuomenę iš visiškai kitos, intymesnės ir kritiškesnės perspektyvos.

Suzana Tratnik

 
Viena ryškiausių ir pasaulyje labiausiai vertinamų šios kartos autorių yra Brina Švigelj-MÉRKAČ arba Miljana Cunta, tačiau tarptautinį pripažinimą pelniusi Bronja Žakelj su savo autobiografiniu romanu „Baltoji gyvatė“ (slovėniškai ‘Bela se nots‘ arba tiksliau „Belo se pere“) įrodė, kokia galinga gali būti išpažintinė proza. Kita vertus, kalbant apie tarptautinio garso autorius, būtina paminėti Aleš Debeljak (poetą ir eseistą) bei romanistę Suzana Tratnik, kuri yra viena ryškiausių LGBT+ temų ir marginalizuotų visuomenės grupių balsų slovėnų prozoje. Tratnik romanai, tokie kaip „Tomi“ arba „Gaidys“, pasižymi lakonišku, taikliu stiliumi ir giliu socialiniu jautrumu, atveriančiu duris į tuos visuomenės užkampius, kurie dažnai lieka nepastebėti.
 
Dar viena svarbi šiuolaikinės slovėnų literatūros kryptis – intelektualioji, filosofinė ir ironiška proza, kurioje meistriškai žaidžiamas tarptekstinis žaidimas su kultūros paveldu. Šios srovės rašytojai naudoja groteską, juodąjį humorą ir eseistinius intarpus tam, kad apmąstytų kultūros likimą skaitmeniniame amžiuje, ideologijų krizę bei pačios literatūros galimybes. Tokie kūriniai reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo ir erudicijos, tačiau kartu suteikia didelį estetinį bei intelektualų malonumą, rodydami slovėnų kultūros brandą ir atvirumą pasauliui.
 
Tarp šios krypties lyderių išsiskiria Dušan Šarotar, kurio subtili, melancholiška ir poetiška proza giliai tyrinėja žydų kultūros pėdsakus Vidurio Europoje, atminties fragmentus bei Holokausto traumą. Šarotaro romanas „Laiko panorama“ arba „Histrijos“ stebina savo stilistine švara ir vizualumu, primenančiu kino meną. Kitas svarbus autorius – Goran Vojnović, kurio romanas „Čefuriai išvaryti!“ (‘Čefurji raus!‘) sukūrė tikrą kultūrinį ir socialinį sprogimą Slovėnijoje. Lietuviškai turime jo romanus „Figmedis“ ir man paties skaitytą „Jugoslavija, mano tėvyne“. Vojnović meistriškai ir su ironija prabilo apie buvusios Jugoslavijos tautinių mažumų integracijos problemas, jaunimo subkultūras ir visuomenės veidmainystę, tapdamas balsu tų, kurie ilgą laiką neturėjo tribūnos.
 
Šiuolaikinės slovėnų literatūros virsmą lemia ir stiprėjantis jos ryšys su tarptautine erdve, prie kurio aktyviai prisideda vertėjai, leidyklos ir pati Slovėnijos valstybė, kryptingai remdama literatūros sklaidą užsienyje. Slovėnų autoriai vis dažniau tampa prestižinių Europos literatūros premijų laureatais, o Frankfurto knygų mugėje Slovėnijai suteiktas garbingas garbės viešnios statusas (2023 metais) tapo kulminaciniu momentu, vainikavusiu šios literatūros tarptautinį pripažinimą. Šiandien slovėnų romanistas – tai nebe izoliuotos mažos tautos atstovas, o visavertis europinio diskursyvaus lauko dalyvis, gebantis universaliomis kalbomis kalbėti apie amžinas žmogaus dilemas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinė slovėnų literatūra yra brandus, polifoninis ir nepaprastai gyvybingas reiškinys, sėkmingai sujungiantis gilias istorines tradicijas su drąsiais šiuolaikinio pasaulio tyrinėjimais. Nuo Drago Jančaro egzistencinių istorinių dramų iki Gorano Vojnovićo socialinės kritikos, nuo Evaldo Flisaro filosofinių galvosūkių iki subtilių moterų autorių introspekcijų – slovėnų romanas šiandien išgyveną savo renesansą. Tai literatūra, kuri kviečia mąstyti, užjaučia, provokuoja ir kartu primena, kad net ir mažiausia kultūra gali sukurti didį meną, gebantį prabilti į kiekvieną pasaulio skaitytoją.
 
Maištinga Siela

Knyga: Goran Vojnovć "Jugoslavija, mano tėvynė"

 

Goran Vojnovič. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė (slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.

 

Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė. Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį, lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija, mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.

 

Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas – serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį, o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.

 

Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių, kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.

 

Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus, pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės, išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti. „Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“, matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“

Goran Vojnovič

 

Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.

 

Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma, kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas, trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t. y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas, susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.

 

Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų, bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius Balkanų gyventojus.

Dalį kūrinio perskaičiau Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.

 

Maištinga Siela