Sveiki!
Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus
Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau
kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save.
Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo
kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš
jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal
kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų
namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.
Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada
buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993
metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško
lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin
kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti
didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte.
Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai
vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido
SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.
Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius
albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo
fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie
įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai
būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų
garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos
popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.
Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995
metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo
viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin
paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos
tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir
norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina
elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė
„vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių
topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.
Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia,
gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006
metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis:
„Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau
„blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta
introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu
šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą
transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją
labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad
užfiksuočiau.
Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp
skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas,
nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą
dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar
vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso
popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama
žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.
Versija su Mokinukėmis (2006)
Originali versija (1995)
SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas
[žodžiai / lyrics]
Mano gyvenimas – beribiai sapnai,
Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.
Mano minčių nepalieki Tu,
Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.
Taip, viskas buvo seniai,
Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu
nužudei.
Viskas liko kažkur toli praeityje,
Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.
Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas
keistas vėjas,
Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.
Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas
aukštis,
Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas
paukštis.
Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,
Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...
Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš.
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...
Pamiršau spalvą Tavo akių.
Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,
Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.
Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,
Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,
Kuriuos aš pamiršau...
Turbūt tai viskas, ko aš noriu,
Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš
gimiau.
Kažkas skambės klaikiam garse,
Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir
ne.
Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?
Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.
Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,
Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.
Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,
Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Aš lauksiu vėl to vėjo,
Kuriuo mes taip tikėjom.
Pakilsiu vėl kaip paukštis,
Pajusiu svaigų aukštį...
Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,
Liūdesys ir skausmas...
Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt,
ištirpt
Ir vėl pakilti...
Maištinga Siela
