Sveiki, skaitytojai!
Nesu didelis komercinio teatro gerbėjas, retai kada
būna, kai pasitaiko išties geras, originalus miuziklas ar muzikinio pobūdžio
spektaklis, tačiau, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, todėl
patraukiau šį rudenį į režisieriaus Mykolo Vildžiūno pastatytą muzikinį
spektaklį „Taip gimė žvaigždė“.
Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad čionai nebus
originalaus scenarijaus, nes prieš dešimtmetį per pasaulį populiariai buvo
rodomas itin ašaringas ir jautrus Bradley Cooper filmas tuo pačiu pavadinimu.
Aišku, pats B. Cooperis, kuris atliko drauge pagrindinį vaidmenį filme su Lady Gaga
gana pakeitė pirminį scenarijaus variantą, sudėdamas visiškai kitus emocinius
akcentus, lyginant su ankstesnėmis ekranizacijomis (Cooperio jau buvo, berods,
ketvirtoji versija). Na, o 1950-ųjų filmas „Viskas apie Ievą“ pasakoja apie dramatiškus
teatro užkulisius, senstančią teatro divą ir klastingą, jauną bei kuklią gerbėją
Ievą, kuri manipuliacijomis bando užimti jos vietą. Lietuvių dramaturgė Marija
Juzentavičiūtė kryžmina šiuos du siužetus, kurdama dar vieną hibridinį variantą,
šįkart mūsų šalies žiūrovams.
Spektaklis išėjo, deja, labai drungnas ir sausas. Nepaisant
to, kad plakatas žada tikrai ekranuose ir kartais puikiuose spektakliuose
matomi dainingi ir šarmingi aktoriai, tokie kaip Jokūbas Bareikis ar Lina
Rastokaitė, šis spektaklis pasirodė ir mėgėjiškas, ir pritaikytas paviršutiniškiems
masinio kultūrinio renginiams. Nepatiko ir neįtiko man šįkart šio scenarijaus
realizavimas, nors daug ką galima atsekti iš filmo „Taip gimė žvaigždė“
siužetinių linijų, šį bei tą iš „Viskas apie Ievą“, tačiau spektaklis duobėtas
ir sunkiai įsivažiuoja.
Ilgas preliudas. Spektaklis trunka apie dvi valandas,
tačiau per pirmąją valandą nuskamba vos keli kūriniai ir toli gražu ne pirmo
įdomumo ir skambumo, neskaitant Edith Piaf garsiojo kūrinio. Žinoma, spektaklis
lyg ir atsisako kabareto, fejerverkų, tačiau probleminė linija išryškinta tokia
lėkšta, kad, sakyčiau, spektaklį būtų šiek tiek išgelbėję, jeigu viskas būtų ne
taip patetiška, o tiesiog gerai perspausta parodija. Žiūrovas būtų pasijuokęs,
dabar skaudžios draminės temos (neišsipildžiusios divos lūkesčiai, gęstantis
populiarumas, aktorių alkoholizmas, nesveikos ambicijos, brolių nesantaika,
socialinių tinklų spaudimas ir konkurencija) ėmė ir praėjo labai neįtaigiai,
tarsi šyptelint puse lūpų, galbūt dėl to, kad buvo bandoma suderinti dramatizmą
su santūriu humoru. Išėjo gan prėska.
Jaunoji aktorė ir dainininkė Paula Valentaitė priminė
Pelenę (gal toks sumanymas?), labai vientisas, pernelyg plokščias personažas,
nors tas kelias dainas išties sudainavo emocingai ir paveikiai, salė nuščiuvusi
klausėsi, tačiau nebuvo jokio evoliucionuojančio personažo, visi veikėjai karkasiniai,
aiškūs nuo pirmųjų ant scenos pasirodymo minučių iki pat pabaigos. Nieko
tikriausiai pernelyg ir nereikia tikėtis, nes toks akivaizdus populiariojo
teatro žanras, kuris su aukštuoju teatru, jeigu tokius išskirsime ir
turite kokių nors lūkesčių, nelabai ką turi bendro. Ne visi iš šio plakato
dalyvavo sąstate, tad nusiteikite išvysti kai kada (nes dabar, kai rašau,
vyksta intensyvios gastrolės), jog galbūt išvysite nebūtinai tuos aktorius,
kurių tikitės.
Nenoriu sakyti, kad viskas šiame spektaklyje buvo
abejotino lygmens ir jame stigo tiek geresnio siužeto, įdomesnių personažų,
sceninių sprendimų, scenarijaus, tačiau nemeluosiu bent sau, kad asmeniškai
stigo beveik visko. Kaip žanriniam spektakliui stigo balanso tarp vaidybinių
dalių ir muzikinių numerių. Dažnai išeidavęs Jokūbo Bareikio veikėjas su gitara
iliustratyviai pastygindavo, bet neuždainuodavo, nes nucimpindavo
tiesiog nieko neveikdamas į kampą atsigerti viskio (kas čia per mokyklinio
spektaklio sprendimai?). Kaip žanriniam spektakliui su pavadinimu „Taip gimė
žvaigždė“ akcentai tam tikri, sakyčiau, neaiškūs arba neišpildantys spektaklio
pavadinimo. Spektaklyje proporcingai įdomesnė buvo Rastokaitės veikėja, kuri
praranda savo divos statusą, o ne pernelyg kukli užgimusi naujokė, tad gal
spektaklis galėjo būti „Taip užgęsta žvaigždė“? Nežinau. Ir iš to, kad
aktoriams nereikėjo išeiti antrąkart nusilenkti, manau, suprato tiek jie, tiek
publika, jog žvaigždė užgimė tik iš to, kaip gražiai pabaigoje padainavo
atlikėja Paula Valentaitė. Spektaklis, sakyčiau, skirtas tokiai publikai, kuri
nekelia jokių aukštų reikalavimų spektakliams.
Maištinga Siela
