Legenda apie socialinę stipendiją

Sveiki mielieji, šiandien ir aš nutariau pagaliau prabilti apie socialines studentų stipendijas ir visą pinigų mašinos reikalą. Galiausiai ir man trūko kantrybė, na, tokia jau dalia ištiko šį blogą, kad pavirto skundų knyga, įdomu, ar pastarąja kas nors bent skaito, įvertina, ar šis sukurtas saitas tik tam, kad piliečiai galėtų išlieti savo pyktį, nusivylimą ir kitas neigiamas emocijas. Nori sužinoti tautos nuotaikas – eik į skundų knygą ir sužinosi, kas dabar vyrauja Lietuvoje, bet dabar ne apie tai. Vis su drauge piktdžiugiškai pokštaujame, kad socialinė stipendija išgelbės pasaulį, juk buvo žadėta pačios valdžios, kad mieli studentai gaus socialines stipendijas, tokias, kad net pragyventi bus galime ar dar liks pinigų, sėdim kaip sėdėja, niekas tų stipendijų nemato, o jei ir matė, tai per vieną semestrą gavo grašius. Įdomu, kaip galima iš jų išsilaikyti, juk buvo tiek žadėta ir sakyta? Pasirodo mistinių dalykų pasitaiko ir dvidešimt pirmame amžiuje, bet neskubėkime dėl to krykštauti, juk ta socialinė stipendija, kuri turėjo išgelbėti studentą, padėti susimokėti už nuomą, įsigyti rūbų, maistui kirti savo dalį, o dar gal ir į filmą nueiti, jau nekalbu apie tai, kad pagal pažadus buvo tokios nuotaikos, kad čia ta stipendija galėsime tiek gyventi, kad jos liks net aukos aukoti skurstantiems Afrikos vaikams, užkamšyti Lietuvos biudžeto skyles, apkeliauti pasaulį ir šiaip gatvėmis dar pažarstyti. Bet matome kaip savo ausis, kaip visada šie pinigėliai sugulė į kitas kišenes, ne paslaptis, kad dalis į oligarchų godžias pinigines, tikriausiai pirktas kokiame Tailande ar JAV kaip suvenyras. Na, o mes, studentai, vėl didžiai sotūs pažadais. Jei kas nors už kiekvieną pažadą man duotų po litą, jaučiu, ir aš išlėkčiau į kokį Tailandą pamedituoti, bet deja, deja... Jau nekalbu apie skatinamąsias stipendijas VPU universitete, ypatingai lituanistų fakultetui, kuris amžinai kenčia nepriteklius ir yra bene skurdžiausias! Čiut nuo kėdės nenukritau, kai Delfije pasirodė kalnus vertas straipsnis, apie tai, kaip VPU ir Riomeris pasiūlė studijas trumpinti net iki trijų metų, nenumušant kreditų! Mat, juk reikia lygiuotis į Europos universitetus ir modernėti, neatsižvelgiant, kad pusę dalykų studijų programose yra net nereikalingų, o iš svarbiausiųjų dalykų begėdiškai atimami kreditai tarkim kokiai kūno kultūrai ar užsienio kalbai. Na, jei jau taip modernėjame ir lygiuojamės į Europą, tai tvarkomės nuo pagrindų, pagaliau jei studijų trukmė tokia, tai lai ir stipendijos būna užsienio lygiu, kodėl šito žebenkštys negali padaryti, a? Kalbant apie stipendijas, visi tik susiraukia kažkodėl, tarsi bertume druską ant atviros žaizdos, vadinasi, kažkur prapuola pinigai ir niekas negali jų išlupti. Kažkodėl visi reikalauja mokėti už troleibuso bilietėlius, o neduok dieve sučiups, baudą mokėsi, o kodėl niekas valstybei neišrašo baudų už tai, kad nesumoka mums? Kažkodėl iš vargšo piliečio reikalaujama iki paskutinės kelnių siūlės sąžiningumo, o jei, neduok dieve, jo nebus, dar ir nubaus, o štai valdžia gali sau leisti piktnaudžiauti į valias. Tokios nelygios svarstyklės ne tik kelia pyktį, bet jau isterišką (beviltišką?) juoką, kad ant tokių pamotų sėdime mes. Tauta šoka kaip žiurkės pagal užburtą valdžios fleitą, kol galiausiai iš mūsų melžia naudą, mes tik susėdę dejuojame, būtų mano valia, nueičiau visus kaltininkus padegčiau, o veidus išvoliočiau fekalijose. Svarbiausia, mes suprantame, kad sunkmetis, kad gal ir nėra tų visų pinigėlių, bet kad jie visai neprieina ir niekas iš vyriausybės net neketina dėl to aiškintis, tai yra smūgis žemiau juostos, reiškia, dabar sunkmečiu figos lapu kaip Adomas valdžia prisidengs ir prisikakoję nematomai į delną, turinį susikiš sau į kišines. Štai, gavau nemokama vietą universitete ir tik gavau vieną stipendiją, kurios sumos geriau neminėsiu, bet už ją bent susimokėjau garbingą kontrolierės išrašytą baudą ir liko tik centai. Kitą stipendija nusimato tik po pusmečio, nors šiaip kas mėnesį turėčiau gauti reguliarią sumą kaip ir daugumoj universitetų. Bet geriau špygą taukuota. Tokiu atveju belieka vėl keikti pinigų skirstytojus ir džiaugtis, kad bent jau už mokslą nereikia mokėti. Štai tokios žaidomo taisyklės, kurio pavadinimas – „Melžk studentą, kol pastips“. Mūsų pienų liaukos nėra jau tokios didelės, liūdniausia, kad valdžia aprėpusi ne tik universitetą, bet ir kitas institucijas sėkmingai lyg ąsai suteneriai mus visus išnaudoja, tad, mielieji, giedokime: „Amen, Juze!“ juk visgi bandome atitikti užsienio šalių standartus! Tokia nuoširdi veidmainystė verta pasaulinės Nobelio taikos vardo ir visų liaupsių.

Jūsų Pasipiktinusi Maištinga Siela

Filmas: "Shank"

Sveiki mielieji, šiandie noriu pristatytu dar vieną filmą, kuris vadinasi „Shank“, į lietuvių kalbą išvertus reiškia „kotą“, „vamzdį“, „blauzdą“, čia tikriausiai koks nors anglų šnektos specialus žodis. Šiaip šio filmo nėra lietuviškai, todėl, aišku, siūlau Jums jį parsisiųsti ir pažiūrėti originalų kalba. Kodėl jį vertėtų pamatyti? Jeigu Jūs norite kažko šokiruojančio, kažko supurtančio, kažko originalus ir neįprasto, šis filmas yra kaip tik Jums! Tik, aišku, dėl savo specifikos, filmas nėra skirtas plačiajai visuomenės daliai ir, net drįstu suabejoti, ar daug žmonių eitų į kino teatrus, pasižiūrėti šio filmo, kadangi, sakyčiau, šis filmas sukeltų neregėtas diskusijų ir pasipiktinimo bangas. Jau nekalbu apie gan lėkšto pobūdžio „Bruno“, nors ir jam dovanotina, kadangi einant į tokį filmą, reikia suprasti, kad tai – parodijos filmas, o štai „Shank“ yra kitokio pobūdžio filmas, čia pavaizduotos šiuolaikinio gyvenimo peripetijos, susijusios su jaunimo žiaurumu, homoseksualizmo diskriminavimu ir uždraustos meilės vaisiais. Filmas nėra lengvas, nors jame yra gausu ir erotikos, kuri vietomis priartėja net prie pornografijos žanro, kai iš po kampų pradeda švysčioti genitalijos, bet būkime teisingi, netgi tas pats seksas negali būti banalus, kadangi tai yra mūsų gyvenimo dalis. Na, kiti ims ir sakys, kas gali būti banaliau už filmą, kuriame gausu sekso, gal tai jų nuomonė, aš imu ją keisti, kadangi tai kas aktualu, tai kas madinga ir tai, kas žmonėms patinka, niekaip negali būti banalu. Galiausiai negalima populiarumą ar aktualumą vadinti banaliu dalyku, nors žiūrint „Shank“, gali ir kilti tokių minčių. Taigi, kalbant apie filmą, filmas pasižymi ypatingu žiaurumu, jo pradžioje gatvėje puolami praeiviai, spardomi, filmuojami mobiliaisiais telefonais, sakyčiau, mūsų dienų kasdienybė jaunimo tarpe. Filmas kaip filmas, bet staiga čia atsiranda dar viena linija – savo seksualinės tapatybės paieška, kurios centre vienas jaunas gatvės vaikinas, kuris dažniausiai būdavo prie užpuolikų, jis turi paslaptį – jam patinka vaikinai, jis bando tai slėpti, kartu bėgti nuo savęs, bet kartu negali susivaldyti, jis ima ieškoti seksualinių atsitiktinių santykių, bet galiausiai gauja sužino apie savo nario „iškrypimus“ ir ima jį persekioti, įsilaužia į jo namus, viską nuniokoja, galiausiai aptinka jo partnerį, jį pagrobia, žiauriausiais būdais kankina, o buvęs gaujos narys viską bando sutvarkyti savo rankomis, net keista, kad visame smurto filme niekur nešmėkšteli policijos vaidmuo. Galiausiai pats gaujos narys parodo esantys ne tokios orientacijos ir visų akivaizdoje pradeda prievartauti kažkada persekiotą narį. Baisūs dalykai, bet tikriausiai verta apie tai viešai kalbėti ir kurti, gelbstint šimtus žmonių, kurie kasdien yra tokioje ar panašioje situacijoje. Šalia šių linijų yra ir gilesnių humanizmo apraiškų: kaip žiaurumą išprovokavęs kūdikio netekimas, mokytojo ir jo partnerio liūdnas likimas. Iš tikrųjų filmas yra toks specifinis ir tarsi tam tikras atšvaitas, parodantis kito gyvenimo peripetijas, kurias būtina keisti. Tai filmas apie žmonių laisvę, jų laisvę pasirinkti savo gyvenimą. Tai filmas apie baimę būti savimi, apie tai, kad žmonės yra linkę gyventi klišėse, smerkti, žlugdyti vieni kitus, bet filmas taip pat puikiai parodo, kad už to vadinamo „blogio“ slypi labai jautrūs dalykai, dėl kurių ir vyksta visas šis purvinas žaidimas, dėl kurio, aišku, kenčia negalintys apsiginti žmonės. Net neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie šio filmo negalės žiūrėti, nes jiems pasirodys per šlykštu ir koktu, ir kaip nuo senų senovės jau buvo, sakys, kad tai kertasi su jų vertybėmis, ir kad puse ten esančių personažų reikėtų iššaudyti, bet toks veiksmas, mano nuomone, tik prisideda prie to, kad žmonės yra tokie pat nelaimingi, kaip tas žiaurus gatvės jaunimas, pretenduojantis į kito žmogaus laisvę, kurie dvasiškai kompleksuoja, negalėdami mėgautis savo gyvenimu. Filmas iš tokio tipažo bagažinės kaip „Kino pavasaris“ arba Skalvijos filmo asortimentai, visgi filmą siūlau žiūrėti bent jau nuo šešiolikos metų, nes tikrai yra necenzūruotas, tikro gatvės žargonų gyvenimas, kas kad anglų kalba, bet vis tiek, verta kai kam apsaugoti savo ausis, bet kokia čia naujiena vaikui, kai dauguma jų bendraamžių jau pradeda elgtis be jokios motyvacijos taip, kaip elgėsi jaunimas „Shank“ filme. Užuomazgai – šis filmas turi kažką bendro su estų filmu „Klasė“, švedų „Lilija amžinai“ ir kitais žmogaus laisvę ir pasirinkimo laisvę ribojančiomis temomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vampyro padėjėjas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris turėjo išvysti ir Lietuvos kino teatrus, bet kažkodėl šios minties buvo atsisakyta, todėl teko ir kitokiais būdais jį pamatyti. Filmas ir vėl apie vampyrus – „Vampyro asistentas“. Nesu kino kritikas, bet pabandysiu išsakyti bent jau savo asmeninę nuomonę. Šis filmas nėra blogas, dėl savo populiarios tematikos, tikriausiai Amerikoje sulaukė nemažai gerbėjų. Žavus paauglys vieną dieną su draugu gauna pakvietimą į monstrų cirką, kuriame nutinka įvairiausi nuotykiai ir šmaikštūs, ir baisūs. Galiausiai tiek jis, tiek jo draugas yra paversti vampyrais, tik likimas taip susiklosto, kad jie tampa skirtingais vampyrais ir skirtingose barikados pusėse – priešai. Filmas ne tiek kraupus, kiek juokingas, jis skirtas visai šeimai, todėl yra gan lengvo turinio ir nesunku įsijausti į filmo fabulą. Tai filmas neverčiantis mąstyti ar kažko išgyventi, tai filmas, kuriame reikia atsipalaiduoti ir mėgautis jo keistais ir įdomiais personažais. Na, kaip aš galiu nepaminėti savo mylimos aktorės Salma Hayek (suvaidinusią Fridą), čia ji atliko Madam Trusko vaidmenį, moterį, kuriai auga barzda ir gali numatyti ateitį. Čia, kaip ir visose filmuose apie vampyrus, rasime geruosius ir bloguosius, keista, bet čia neypatingai išplėtota meilės istorija, kadangi ten, kur vaidina paaugliai, jų problemos dažniausiai būna konkuravimas ir rungtyniavimas su savo lyties atstovais, o ne dėl kažkokios neaiškios meilės, nors, kaip patys pamatysite, simpatijų yra ir šiame filme – mergaitė su beždžionės uodega. Kas jau kas, bet šiame filme humoro jausmo tikrai nestokojama, kitas klausimas, ar tas humoras yra juokingas, na, tai lieka skonio reikalas, bet prisipažinsiu, kad buvo tokių momentų, kada išspaudžiau nevieną šypseną. „Vampyro asistentas“ kaip nuotykinio žanro filmas yra neblogas, siūlyčiau pažiūrėti tiems, kurie nori nors kiek atsitraukti nuo dramų ir sukrečiančių filmų. Visgi tai daug geresnis filmas, nei lėkšti „Amerikietiški pyragai“, o tai geriau tiek mūsų galvelėms, tiek mūsų sielai. Tiesa, tikiuosi nepradėsite po to sapnuoti vampyrų? Siųskitės ir žiūrėkite.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: DŽovanis Bokačas "Dekameronas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pabūti ypač kritiškas vienai knygai. Ir šį kartą mano akiratyje – italų rašytojo Džovanio Bokačo kūrinys „Dekameronas“. Nusprendžiau vieną kitą nuomone pasidalyti ir apie programines knygas, su kuriomis tenka susidurti universitete. „Dekameronas“ yra šimto novelių knyga, tai – dviejų tomų leidinys, nors dabar yra visokių sutrumpintų variantų, bet tikrai nėra lengva skaityti noveles, kuriose atsikartoja tie patys motyvai, tos pačios nuotakos ir pasakojimo stilius. Pirmas tomas – 400 puslapių, kitas – tiek pat. Tai Jūs įsivaizduokite, perskaitai visą šitą kūrinį ir pabandai prisiminti nors kelias noveles, sunku, nors jų gausybė ištirpsta viena kitoje, kitaip sakant, novelė praryja sekančią novelę. Sugrįžtant prie autoriaus, visgi tai nusipelnęs Bokačas, rašęs tarp viduramžių ir Renesanso laiptelių, bet jame daugiausia renesansiškumo palyginus su Dante (kurio čia neapsiėmiau komentuoti) ar Petrarka. Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei, bet Bokačas nebūtų Bokaču, jeigu jis nebūtų išgalvojęs ir rėminės novelių kompozicijos. Štai kodėl tos visos novelės yra laikomos vienu kūriniu – „Dekameronu“. Autorius puikiai sugalvojo „įmūryti“ noveles į tam tikrus veikėjus, kurie pabėgę iš Florencijos miesto, kažkur nuošaliame kaime, susėdę ant pievelės, dalijasi laurų vainiku ir pasakoja savo istorijas, o kai vakaras ateina, visi grįžta namo iki kitos popietės. Viskas paprasta, bet turint galvoje, kad tais laikais tokia pasakojimo forma nebuvo niekur paplitusi, Bokačas yra vertas dėl šio sumanymo titulo. Kas gi pasakojama „Dekamerone“? Na, savaime suprantama, meilės istorijos! Kokių tik neteko perskaityti, ir apie išplėštą širdį, apie gudrius žydus, ir apie piktus sūnus, ir apie nevidonus vienuolius ir t.t. Tarp novelių vis įsipindavo autoriaus pasiteisinimai, kad jis nieko nenorintis įžeisti, kad nieko nenorintis sumenkinti, matyt, tuomet už savo kūrinį buvo sulaukęs daugybės kritikos žodžių ir nebe reikalo, juk jis peikė bažnyčios nuodėminguosius – vienuolius, kunigus ir t.t. Nors autorius buvo tyraširdis katalikas, visgi išdrįso „atlaužti“ savo piktą darantiems krikščionims. Neretai Bokačas Romą vaizduoja kaip ištvirkėlių Rojų, vyskupus nusidedančius sadomos nuodėme, o vienuolius laiko melagiais. Tai buvo rimtas rimbas ant visos katalikybės, štai kodėl jie išleido „Dekameroną“ dauguma katalikiškojo pasaulio atstovų paversdami: pirkliais, damomis ar burtininkais. Man asmeniškai, bene įdomiausia buvo pati „Dekamerono“ pradžia, kada aprašomi tikri Florencijos maro paradiniai, kaip lavonai buvo velkami į gatves, prie jų bijoma prisiliesti, galiausiai mėsos maišai suverčiami į duobes. Štai taip ir gimė novelės, kurios mėgindamos pasipriešinti tuometinei mirties baimei, ėmė ir prakalbo apie meilę, riterius ir damas. Riterio sluoksnis – rimtas viduramžių luomas, kuris sumišęs su kurtuazine apraiška, įvelka visą „Dekameroną“ į aistringos meilės pasakojimus. Suprantu, kad tuomet „Dekameronas“ turėjo būti įdomus, bet šiandien, bent jau man, jis buvo tarsi pasakos, nevertos net „Tristano ir Izoldos“ istorijos. Na, aišku, dėl novelių istorinės vertės nesiginčiju, jis yra puikus dokumentas, atskleidžiantis tų laikų ideologiją. „Dekameronas“ yra tas kūrinys, kuriame linkstama į žemiškuosius dalykus, nejučia čia atsiranda homocentrizmas, renesansinių idėjų gūsis, religija nustumiama į antrą vietą, aišku, tai labai didelis pokytis mūsų europinės literatūros eigoje, už tai didelis bravo Džovanui Bokačui. Bet jeigu kas manęs paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, atsakyčiau, kad man ji nepatiko. Na, gal kai kurios novelės patiktų Jūsų vaikams prieš miegą, tačiau kaip maloniam skaitymui, ši knyga man netiko, matyt, skonio reikalas. Bet visada yra ir šviesioji pusė - ši knyga duodą išsilavinimą, supratimą apie viduramžių ir renesanso neišvengiamą koliziją (susidūrimą). O kai pradedi išmanyti istorinę literatūrą, kitaip imi žvelgti ir į nūdienos kūrinius. Bet Jūs gi nekvaili ir suprantate, kad „Dekameroną“ skaitys tik tie, kuriems liepta skaityti, žmonės per daug skuba, jie per daug laiko atiduoda kitoms reikmėms, todėl laisvu laiku, mano nuomone, yra tikrai vertesnių knygų už „Dekameroną“. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela

Su pavasariu!

Tavo ir mano gyvenimai-
Tik neįskaitomos natos
Vasario sniege
Parašytos sniegenų kojomis –

Niekas niekas niekas − − −

Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki mielieji, su kalendoriniu pavasariu! Kadangi – pavasaris, nutariau ir vėl šiek tiek pakeisti mūsų blogą, tikiuosi, kad pavasarį čia susirink dar daugiau skaitytojų, kurie mėgstą literatūrą, dailę, teatrą ir kitas meno šakas, o kartais ir šiaip „pablevyzgoti“. Man pirmosios dvi kovo mėnesio savaitės išmėginimų metas – praktika mokykloje, todėl reikės šiek tiek jėgų sugrįžti į ten, kur visiškai nesinori, bet ką padarysi, toks jau likimas. Tikiuosi, kad nereikės laukti pavasario iki balandžio ir jau kovo viduryje turėsime visiškai nutirpusius laukus ir miškus. Pavasaris tuo ir yra žavus, kad tai – atgimimo metas, taip jau mano gyvenime yra, kad vasaris visada būna pats sunkiausias mėnuo visomis prasmėmis, ištinka daugiausia nelaimių, daugiausia sukrėtimų ir konfliktų, bet balandis viską kompensuoja, tada noris veržtis į laukus ir kvėpuoti sprogstančiais viržynais. Dieve, pavasaris būna toks trumpas, per trumpas man, tai beveik sekundžių reikalas. Tas momentas, kai nudžiūsta keliai ir pradeda sprogti medžiai pats gražiausias, kitą dieną žiūri, kad medžiai jau apsiputoja smaragdu – pavasaris jau ir praėjęs, nors oficialiai tebesitęsia, bet jau nebėra tos dvasios. Lauki ir sulauki, pradedi laukti kito pavasario. Ir taip metai iš metų! Taigi, šiemet pavasario proga linkiu tik vieno dalyko, - bėkit sutikti to pavasario, nepražiopsokit jo, nes jis būna tik kartą metuose. Tik kartelį.

Maištinga Siela

Knyga: Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, šįkart jau klasika tapusia Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“. Na, ką čia imsi ir kritikuosi tokią knygą, kuri tikriausiai nedegtų net pragare, jeigu tikėsime Bulgakovu, jog rankraščiai nedega. Ir nebe reikalo, nes šis rašytojas, kol parašė šio romano variantą, tikrai nusikamavo, juk degino ir degino savo rankraščius, bet tikriausiai jį buvo užvaldęs tikras šėtoniškas mechanizmas, nes vis grįždavo prie tos pačios „Meistro ir Margaritos“ istorijos. Visada įdomu pasidomėti kaip buvo kuriamas vienas ar kitas kūrinys, o apie šią knygą jau sukurta begalės legendų. Skaitydamas šiuolaikinius kūrinius (neskaitant tai, ką skaitome universitete) nejučia pasijutau tuščias klasikos srityje, todėl užsibrėžiau tikslą perskaityti šį romaną. Na, galite įsivaizduoti, ko tikėjausi iš klasika tapusios knygos? Labai graudžios meilės istorijos, vos ne muilo operos, o štai atsivertus „Meistrą ir Margaritą“ mano nuomonė pasikeitė iškart. Na, kur Jums matyta, kad dvidešimtojo amžiaus pusėje būtų rašyta apie taip kaip Šėtonas atkeliauja į 1930 metų Maskvą ir pradeda krėsti išdaigas, o šalia lyg per sapno siūlą plaukia kitas siužetas – Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Galiausiai romanas persipina totaliais stebuklais ir aliuzijomis į Bibliją, į švietimą, politiką, į visus pasaulio civilizacijos pamatus, o Meistro ir Margaritos meilės drama tiesiog pasimeta tarp visų šių realijų ir simbolių. Ir nepaisant visko, kūrinys yra žavus, dinamiškas, nenuspėjamas ir meistriškai išvarpytas. Kartais knyga jautėsi mano minčių subanalinta, na, žinote, kai dabar sklando pasauly tokios knygos apie Harį Poterį, vampyrus ir kitokius burtus, nejučia „Meistras ir Margarita“ nebepajėgia priblokšti sąmonės savo lakia vaizduote, o kai kurie stebuklai, pokštai ir išdaigos pasitaiko tarsi atkartotini paaugliškų fantastinių knygų prototipai. Galima sakyti, ne Bulgakovas susilpnino kūrinį, bet ateities, mūsų šių dienų literatūra jį nužemina. Tokie dalykai kaip: kalbantis storžievis katinas, Margaritos kelionė į pokėlį pas Šėtoną, primenanti Pelenės istoriją, raganos ir t.t. daro kūrinį aptakų ir fantastinį labiau skirtą vaikams, bet neapsirikite, tai tik paviršutiniškasis sluoksnis. Knyga pasirodo esanti kur kas sudėtingesnė, juolab, kad jame jaučiasi rusų tautosakiniai motyvai persipynę su krikščioniškuoju pasauliu, kuriuos dar apraizgo ir tarpukario Rusijos cenzūriniai momentai. Tai begalo įdomu, juk šį kūrinį išspausdino po Bulgakovo mirties praėjus 26 metams, nes iki tol niekas nenorėjo spausdinti šio kūrinio dėl griežtų tuometinių cenzūrinių kanonų. Autorius puikiai aprašo skundikų dalią, kai pas tave atvažiuoja greitąja ir tave išveža į bepročių namus, nors norėjai tik atsigerti arbatos, o iš tikrųjų kaimynas tave išskundė, nes leptelėjai kokią nesąmonę. Visuomenėje turėjai atrodyti padorus, vaikščioti gražiai apsirengęs ir galvoti ką kalbi, Bugakovas puikiai tai suderina su Šėtoniškąja „chebryte“, kuri sąmoningai laužo Maskvos miesto stereotipus ir sukelia sąmyšį. Šalia šio siužeto seka ir Kristaus nukryžiavimo istorija, čia, sakyčiau, daugiausia dėmesio skirta Poncijui Pilotui ir jo vidiniam pasauliui, jo vidiniai kančiai, kuri nutrūksta tik po beveik dviejų tūkstančių metų Meistro pastangomis, kuris ir rašė romaną apie Poncijų Pilotą. Kas dar? Tiesa, Bulgakovas, matyt, turėjo nuostabų humoro jausmą, nes knygoje apstu juokingų kolizijų tarp šėtoniškųjų ir mirtingųjų ideologijų, dėl šios situacijos pilna kuriozinių situacijų, bet šis humoras, antraip nei kitų, nėra lėkštas, savotiškos ir autentiškos laiko dvasios egzempliorius. Šį knyga turi ne tik su Biblija stiprių sąsajų, bet ir su Getės „Faustu“, prisiminkime tą pačią Margaritą, Fausto namus, kurie prilygsta Meistro namams rūsyje ir visur dominuojantis velnias, kuris neša ir skleidžia pažinimo jėgą, praplečia tai, ko žmogus savo jėgomis niekada negalės padaryti. „Meistro ir Margaritos“ velnias nėra vien nesulaikoma jėga, romano pabaigoje paaiškėja, kad jis visgi klauso Dievo nurodymų ir nesikiša ten kur jam negalima. Vadinasi, net velniai pagal Bulgakovą turi savo taisykles ir ribas. Aišku, galima dar daug ką interpretuoti ir rašyti, čia būtų tik mano tokie pagrindiniai pastebėjimai. O šiaip knyga tikrai nenusivyliau, kaip visada jaučiuosi praturėjęs ir įgavęs šiokių tokių žinių, o ir skaitymo malonumas savo dar prideda. Ir iš tikrųjų, kas žvelgiate į klasikinius kūrinius kaip į nuobodų ir statų kalną, neapsirikite, juose būna daug staigmenų, o kai įdėmiau, įsiklausai į jų ritmą, pamatai, kad šiuolaikinė literatūra ne ką toliau nuėjo nuo klasikinės, o kai kur net subanalėjo. Ar šią knygą pavadinčiau šedevru, kaip dauguma kažkaip yra linkę sakyti? Dėl to suabejoju, galbūt jei tai būtų knyga, kurią skaityčiau kažkelintą savo gyvenime, gal ir būtų šedevras, bet kuo skaitai daugiau, tuo tampi imlesnis ir pradedi vertinti viską kritiškiau, o kai kada net „nebeprigyveni“ su kūriniu, diagnozė – senstu. Bet tikriausiai taip ir turi būti, kad išeitum iš naivumo lygmens, kai tada dar atrodė, kad kiekviena knyga yra gera. Grįžtant prie Bulgakovo, sakau, griebkit knygeles ir skaitykit, gal ir „Meistras ir Margarita“ paklius į rankeles.

Jūsų Maištinga Siela

Leonidas Donskis. Tibetas ir mūsų moralinės dilemos

Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma – nors niekas nežino, kas laukia Kinijos, kuri nėra „normali“ valstybė ir yra veikiau, kaip ją pavadino neseniai miręs iškilus kinų kilmės JAV politologas Lucianas W. Pye’us, civilizacija, apsimetusi nacionaline valstybe. Sykiu visi jaučia, kad Tibeto paaukojimas ir nieko nedarymas, kad bent išliktų šios šalies unikali senovinė kultūra, reikštų viso pasaulio moralinį pralaimėjimą. Civilizuota politika galutinai nusileistų kumščio teisei, kuri šiandien kuo puikiausiai moka prisistatyti kalbėdama ne tiek karinės, kiek ekonominės galios kalba. Tiesą sakant, Tibeto problema yra nebe paties Tibeto, o pasaulio tautų ir politikų sąžinės bei sąmoningumo problema. Ji leidžia kelti daugybę opių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės klausimų, tokių, kaip antai: - Kiek laiko turi tęstis buvusios nepriklausomos ir suverenios šalies okupacija, kad ji taptų naujai pripažintu politikos ir teisės faktu, t.y. kad ji būtų sėkmingai užmiršta ir naujai legitimuota kaip savarankiškai nebeegzistuojanti ir viso labo tik tęsianti savo simbolinę gyvastį didesnės galybės viduje? - Kaip turi keistis buvusi totalitarinė valstybė, tokia kaip Kinija ar Rusija, ir dabar dar išlaikiusi nemažai totalitarizmo elementų, kad pasaulis nustotų ją traktuoti kaip grėsmę sau ir smurto bei prievartos šaltinį? - Ar naujajam pripažinimui ir akių užmerkimui į smurtinę politiką pakanka rinkos ekonomikos, sykiu naujų rinkų atvėrimo pasauliui ir atpažįstamos politinės retorikos, ar vis dėlto reikalaujama bent simbolinės tokios valstybės demokratizacijos? - Ar ekonominė galia ir technologinis pajėgumas mūsų pasaulyje tapo licencija daryti ką nori savo šalies viduje, tarptautinėms ir vidaus nevyriausybinėms organizacijoms bei žmogaus teisių priežiūros institutams tik bejėgiškai stebint tokių šalių de facto įsivyravimą pasaulyje? - Ar žmogaus teisės taps tuo lemtingu kriterijumi ar net pačia neutraliausia ir vienintele iš tikrųjų pasauline ideologija, kurios dėka valstybių neturinčias ar jas jau praradusias tautas, imperinių jėgų sąmoningai paverstas etninėmis mažumomis, bent kažkiek gins civilizuotos institucijos ir tarptautinė opinija? Žinoma, klausimų sąrašą galima tęsti. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje mes buvome įsitikinę, kad kas jau kas, o mes tai visada suprasime laisvės taikiai siekiančias, politinį terorizmą kaip kovos metodą atmetančias ir nesmurtiniais metodais savo orumą ginančias nevalstybines tautas, tokias kaip Krymo totoriai ar Tibeto žmonės. Šiandien viskas gerokai pasikeitė. Kinijos galia ir prestižas vis labiau primena mums mūsų pačių ekonominius interesus ir stipriai koreguoja visą mūsų politinės klasės elgseną bei retoriką. Ne paskutinėje vietoje ir viltis, kad Kinijos galia anksčiau ar vėliau iš esmės pakeis Rusijos geopolitiką ir visą strategiją, natūraliai pastūmėdama ją arčiau JAV ir ES. Todėl, atvirai kalbant, Tibeto laisvės byla tampa vis labiau marginalizuotu reikalu, saugiai nustumtu į didžiosios politikos pakraščius. Sąžinės nuraminimui pakanka susitikti su Dalai Lama, po to būti Kinijos išbartiems ir teigti, jog Kinija neabejotinai keičiasi į gerąją pusę. Bet juk prieš dvidešimt metų mes patys beldėmės į galingų šalių ir jų politikų sąžinę. Mes kartojome, kad didelės šalys yra pernelyg susirūpinusios savo galia, kad išgirstų mažųjų tautų balsą ir jų siekį išsaugoti savo kalbas bei kultūras, o jei įmanoma – ir politinę laisvę bei nepriklausomybę. Ir buvome teisūs. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažino mažytė ir politinės bei karinės galios požiūriu niekam nesvarbi ir nepavojinga Islandija. Nežinau, ar islandų politikai tomis akimirkomis prisiminė įstabius Baltijos regiono mąstytojo Johanno Gottfriedo von Herderio žodžius, bet jie tobulai apgynė Herderio principą, skelbiantį, kad „lygiai kaip islandai nėra antrarūšiai danai, taip ir vokiečiai nėra antrarūšiai prancūzai“ – visi turi teisę į unikalią savastį, nes nėra aukštesnių ar žemesnių kultūrų. Unikalūs ir nelygstamos vertės ne tik pavieniai individai – tokios yra ir bendruomenės bei jų kultūros. Šiandien mus visiškai pagrįstai piktina Prancūzija, vardan ekonominės naudos parduodanti Rusijai puolamąją ginkluotę – karinius laivus „Mistral“, kuriais Baltijos jūroje kuo puikiausiai galima atakuoti Prancūzijos NATO sąjungininkes ir ES partneres Baltijos šalis. Lygiai kaip mus teisėtai piktina skandalingas Vokietijos elgesys dujotiekio „Nordstream“ atveju ir visos Europos politinės klasės „šrioderizacija“. Todėl svarbu mums patiems nepradėti Tibeto atžvilgiu elgtis taip, kaip su Lietuva ilgai elgėsi arba ir dabar mėgina elgtis galingosios Vakarų Europos šalys. Žinoma, nebeįmanoma mūsų lyginti – mes esame pasaulio politikos faktas ir, skirtingai nuo Tibeto, tarptautinių santykių subjektas, o ne objektas. Bet kalba net ne apie Tibetą, o apie politinę ir moralinę logiką, kuri rodo, kur gravituoja vakarietiškos šalys. Pastaruoju metu man net Europos Parlamente teko išgirsti tokio Kinijos teisinimo ir Tibeto menkinimo, po kurio nuoširdžiai pradėjau linkėti Lietuvai ir jos politikams niekada nepriartėti prie logikos, kuri slypi mano minėtuose pasisakymuose. Vienas žymus Belgijos politikas diskusijų metu visiškai rimtai prabilo apie tai, kad nežinia, ar dar verta gailėtis buvusios teokratinės valstybės, t.y. Tibeto, kuri Kinijos sudėtyje kaip tik gauna šansą įgyti daugiau modernumo ir pažangos. Įdomu, ar dideles persų, Šiaurės Afrikos ir kitų musulmonų šalių mažumas turinčios Vakarų Europos valstybės panašius išminties krislus viešai siūlytų kalbant apie teokratinę Irano valstybę ar islamistines šalis? Klausimas retorinis – žinoma, kad ne. Budistinė Tibeto kultūra yra veikiausiai pati tolerantiškiausia pasaulyje ir fatvų už savo tikėjimo įžeidimą niekam nesiūlys. Be to, Tibetą gan saugu įžeidinėti, nes jis yra politiškai bejėgis. Tad Tibetas atveria kitą tikrovę – Kiniją, kurią kaip naująją galybę priima Vakarai. Tikiu, kad Kinijos kompartija šiandien veikia kaip neokonfucianistinės vadybininkų klasės elitas, o ne kaip doktrininė ir ideokratinė komunistų partija, svajojanti apie permanentinę pasaulinę revoliuciją. Iš ortodoksinio komunizmo pozicijų žvelgiant, niekas taip nediskreditavo ir neišdavė komunizmo idealų kaip Kinija, pripažinusi privačią nuosavybę, rinką ir kapitalizmą. Neabejoju, kad Kinija padarė milžinišką pažangą modernizuodama savo valstybės sąrangą ir valdymo sistemą. Žinau, kad jos mokslas ir universitetai tampa rimtu JAV ir Europos konkurentu. Bet sykiu gaunu informaciją apie nuolatines represijas, kurių kompartija griebiasi prieš disidentus ir laisvesnius žurnalistus. Nori praturtėti – pirmyn, daryk verslą. Bet tik nelįsk į politiką ir nekalbėk ko nereikia – kažkur netoliese visa tai matyta ir girdėta, ar ne? Kinija tampa iššūkiu Vakarams – net ne apnuogintos jėgos, o kertinio civilizacinio principo požiūriu. Autoritarinis kapitalizmas, ginantis turto ir galios be laisvės idėją, yra didžiausias ir turbūt egzistencinis pavojus visai Europos vertybių sistemai. Jei Rusijos, Kinijos ir Singapūro modelis taps rimta civilizacine alternatyva Vakarų idėjai, kaip laisvės ir gerovės junginio formulei, didžioji pasaulio dalis, iki šiol taip ir nepažinusi politinės laisvės, neturės jokių rimtų siekiamybių sekti Europos ir JAV keliu ar laikyti jų taką į gerovę vieninteliu teisingu. Juk niekas nežino, kuriuo keliu suks Pietų Amerika ir didelė Azijos dalis. Ypač kai išsipildė viena iš modernybės pranašysčių – ekonominė galia emancipavosi ir atsiskyrė nuo politinės galios, o daugeliu atveju ir pranoko ją. Politinė laisvė darosi nereikalinga ekonominei laisvei – tai Adamo Smitho ir Davido Ricardo laikais dar buvo neįsivaizduojama, o dabar tai yra didelės pasaulio dalies socialinė tikrovė. Kita Tibeto pamoka – net makabriškas religijos ir tikėjimo bendrijų (tokių, kaip Falun Gong) persekiojimas nesukelia sukrečiančio poveikio ir noro iš pagrindų atmesti Kinijos veikimo metodus, užuot tenkinusis pabarimu ir uoliu dalyvavimu jos organizuojamuose forumuose. Vieša paslaptis, kad ES politikai dalyvauja Kinijos kompartijos Centro komiteto organizuojamuose renginiuose ir nemato tame nieko šokiruojančio. O jei tiesa yra ir tai, kad, kaip savo knygoje „Kruvinas derlius: Falun Gongo žudymas dėl jų organų“ (Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for Their Organs. Woodstock, ON, Canada: Seraphim Editions, 2009) įrodinėja žymūs Kanados teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai Davidas Matas ir Davidas Kilgouras (beje, mano pažįstamas Kilgouras šitą atviru tekstu paskelbė Europos Parlamente), Kinijos kompartija organų transplantacijos centruose kruopščiai tikrina persekiojamo religinio judėjimo narių kraują ir sveikatos būklę tam, kad juos nužudžiusi po to parduotų jų vidaus organus, tada galima teigti, kad mes tyliai susitaikėme su nacizmo elementais ir nacių ideologijos (tokios kaip nevertingos gyvybės idėjos) paveldu politikoje valstybių, kurios laikomos ateities valstybėmis. Kartoju – jei tai tiesa. Faktų daug, bet iki galo šie baisūs dalykai dar nėra įrodyti. Kad ir kaip būtų, Tibetas – tai mažasis herojus, kurio vardo bijo gigantiška ir brutali jėga. Lygiai kaip prieš dvidešimt metų didžiulė, brutali ir žmonijai nusikaltusi valstybė bijojo ir nekentė mažytės Lietuvos vardo. Prisiminkime Tibetą ir tęskime bent simbolinį pasipriešinimą prieš lėtą jo naikinimą. Ne tik dėl Tibeto, bet ir dėl pačių savęs. Ypač jei dar tikime ateitimi, kurioje laisvė nebus paaukota ekonominei galiai.

http://www.donskis.lt/