Chorų karai 2011 - pusfinalio apžvalga

Sveiki visi,

Štai „Chorų karai“ visai eina į pabaigą ir šiandien įvyko pusfinalis, kuriame varžėsi trys chorai, deja, iškrito Sidabrinis Vilniaus Tarptautinis Choras, kuriam vadovavo Stano. Pristatau šiandien jų dainas ir savo subjektyvų vertinimą.

Pirmosios dainos:

Oranžinis Alytaus Choras:

Man patiko. Patiko pasirinkta daina, nes myliu apskritai lietuvių liaudies dainas, nes jose slypi tokia dvasia, kuri tikriausiai daugeliui turėtų būti įaugusi į kraują. Kūrinys pasirinktas puikus, o ir balsai tikrai labai gražiai šįkart susiderėjo. Apranga atspindi senąją baltų kultūrą, sakyčiau, šiek tiek prasilenkia, nes daina šiek tiek jaunesnė nei aprangos stilius, tačiau vis tiek man visai patiko. Vertinu – 9.5

Sidabrinis Vilniaus Tarptautinis Choras:

Šaunus choras. Man jis buvo favoritas, todėl labai liūdna, jog jis iškrito, tačiau ką padarysi. Šita daina atspindi, mano galva, šio choro struktūrą – tautų katilas. Pasirinktas dainų miksas ir daugybė tautinių rūbų. Man asmeniškai tikrai visai patiko ir visai priimtina. „Kakalin“ pabaigoje iš vis labai fainai nuskambėjo. Žodžiu man patinka 9.5

Burgundiškasis Kauno Choras:

Danguolė dainavo kaip smuikas, kaip gera afroamerikietė, kurios vaidmenį jau esame matę choro karuose, tačiau šįkart daina yra lietuvių liaudies. Iš pradžių lyg ir nepatiko, sako, jei nepatiko, tai neturi širdies. Man tiesiog galbūt aranžuotė nelabai patiko, nors kauniečiai labai stengėsi, Danguolė nuostabi, tačiau nesujaudino. O ir tas vaidinimas medžio ir merginos šokis toks keistai parodijuotas pasirodė, tačiau kitiem labai patiko, tikriausiai gerai. 9

Antrosios dainos:

Oranžinis Alytaus Choras:

Na, man alytiškiai su šia daina krenta šiek tiek žemiau. Pradžia buvo daug žadanti, tačiau toliau man daina vystėsi šiaip sau, nors chorui tinka ir patinka tokio stiliaus dainos, bet man šitas atlikimas toks truputį monotoniškas, nors ten stengėsi akimis blizginti, rankas kelti ir tikrai patikėjau jų nuoširdumu ir pasitikėjimu, tačiau pats kūrinys manęs „neužkabino“. 9 Sėkmės finale!

Sidabrinis Vilniaus Tarptautinis Choras:

Labai džiaugiuosi, jog šis choras nuėjo tokį ilgą kelią ir pasiekė pusfinalį. Buvo verta laukti ir šios dainos. Tai vienintelė šio vakaro daina, kuri iš tikrųjų jautriai nudegino. Dainavo ši nuostabi solistė Ieva ir mačiau mintyse tremties vaizdinius, kurie derėjo su dainos žodžiais. Puikiai pasirinktas kūrinys, gal choras kiek unisoniškas, kaip sakė komisija, tačiau man nieko čia netrūko. Taip kaip mano kaimynas sakė, geriausia vakaro daina. Aš nesiginčiju. 10

Burgundiškasis Kauno Chiras:

Patiko. Pradžioje galvojau, kad solistė neištems, bet ištempė, po to tos keturios Madonnos visai neblogai pasirodė. Apskritai šis pasirodymas man labiau patiko dėl pasirinkto kūrinio, nes vėl primine seną gerą Madonnos gabalą, kuris buvo šįkart sudainuotas neblogai, nuotaikingai, savo kaunietiška dainavimo maniera ir stiliumi. Neblogai. 9 Sėkmės finale!

Jūsų Maištinga Siela

Nesėsk girtas už vairo - vienos merginos gyvenimo istorija

Jacqueline Saburido 1999 metais

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti vienos merginos istoriją, kurios gyvenimas buvo sugadintas girto 17- mečio vairuotojo. Tai ne lietuviškas pavyzdys, tačiau kiek man pačiam žinoma, Lietuvoje taip pat yra daug tokių sugriautų gyvenimų, kuriuose nukentėjo nekalti žmonės nuo girtų vairuotojų. Kartais būna tikra likimo ironija, tačiau girtas vairuotojas lieka be nubrozdinimo, o nekalta auka būna suluošinta visam gyvenimui. Tegul nuotraukos kalba šįkart už mane.

Jūsų Maištinga Siela

Su tėčiu apie 1998 metus.

Atostogos Venesueloje.

Gimtadienio šventė su tėvais.

Vakarėlis su draugais.

Automobilis kuriuo keliavo Jacqueline, kai į ją atsitrenkė kitas automoblis kurį vairavo girtas 17-metis.

Po 40 operacijų.

Jacqueline buvo įkalinta degančiame automobilyje, ir jos kūnas degė apie 45 sekundes.

Ji su tėvu apie 2000 metus.

3 mėnesiai po nelaimės.

Netekus kairiojo akies voko tenka pastoviai lašinti vaistus.

Dabar 20-metis vaikinas negali sau atleisti, jog tąkart vairavo išgėręs. Jis supranta jog nepataisomai sugadino merginos gyvenimą.

Ne kiekvienas dėl girto vairuotojo kaltės miršta

Kaip Amerikos kariai pasišiukšlina karuose

Sveiki visi,

Šiandien pažiūrėjau Algimanto Čekuolio laidą ir skubu pasidalyti įspūdžiais ir savo komentarais. Šįkart gerbiamas žurnalistas pasakojo apie politinę situaciją ties Himalajų kalnais. Jis pasakojo apie Indijos ir Kinijos varžytuves, šiek tiek užsiminė apie 1962 metų karą ir dabartinę „beribę“ pasienio politiką, tačiau kur kas mane nustebino pasakojimas apie amerikiečių karius Pakistane.

Jau seniai žinojau, jog vykdoma JAV politika užsienio atžvilgiu nėra švari ir skaidri. Neretai JAV tampa agresorė šalimi, kuri provokuoja karą. Prisiminkime antai slaptų dokumentinių filmų iškeltą hipotezę apie tai, kad Rugsėjo 11 – osios nelaimę visgi suvaidino pati Amerikos valdžia, kad galėtų apkaltinti teroristus rytiečius musulmonus ir prieš juos pradėti karą. Deja, 2003 metais JAV ir ėmėsi veiksmų Irake. Šįkart JAV sėkmingai kursto karą Libijoje ir dangstosi „Pasaulio gelbėtojos“ įvaizdžiu, kaip kadaise Sovietai okupavo mūsų kraštą, sakydami, jog jie yra mūsų išvaduotojai, tačiau mūsų išvaduoti nereikėjo nuo nieko, nes vokiečiai jau buvo atsitraukę. Ta pati taktika, bet kiti veidai ir vardai.

Grįžtu prie Čekuolio pasakojimo. Prieš penketą ar daugiau metų buvo paviešintas žiaurus amerikiečių elgesys Irake, kai viena vadė moteris tiesiog suvesdavo vietinius ale kalinius ir visaip iš jų tyčiodavosi, fotografuodavosi prie nurengtų ir sumuštų vietinių. Šios nuotraukos buvo paviešintos, pati nušalinta ir nubausta. Tačiau kiek dar amerikiečių karių tokių „pasilinksminimų“ buvo nedemaskuota iki šiol nežinoma. Čekuolis pasakojo apie visai kitą įvykį, kuris aktualesnis mūsų dienoms, nes veiksmas vyksta Pakistane, netoli Pasaulio stogo. Šis pasakojimas parodo žiaurų amerikiečių elgesį. Vienas labai nesimpatingos išvaizdos: du metrai, beveik skustas, ištreniruoto kūno ir grubaus veido vyras, kuris nesugebėjo baigti net vidurinės, buvo paskelbtas būrio vadu. Galiausiai jis gavo vietą Pakistane, tarnauti už Ameriką, tačiau jis buvo pilnas agresijos, žodžiu, baisuoklis, kokius rodo kino filmuose. Amerika nurodė saugoti civilius, užuot kovojant prieš Talibus ir kitus teroristus, bet nutiko taip, kad šis vyrukas sumanė pasilinksminti liedamas civilių kraują. Štai tokia situacija kare – jis susprogdindavo vietinius civilius arba juos nukankindavo, visada nupjaudavo jų mažąjį pirštelį ir taip kraupindavo aplinkinius. Pornografiją keitė į vietinius ginklus, su kuriais pačius vietinius sadistiškai žudydavo, o svarbiausia, kad jis taip įtraukdavo visą savo būrį į nusikaltimus, privesdamas pačius tylėti. Iš tikrųjų kaip jis elgdavosi su vietiniais ir saviškiais yra surašytos ilgiausios istorijos, kurios pranoksta net „Pjūklo“ filmus, net nesinori jų visų pasakoti. Viską surežisuodavo taip, lyg patys civiliai neva juos užpuolė ir jiems teko gintis, bet nieko panašaus. Tas sadistas net kaime iš nuobodolio nušovė du nekaltus vietinius šunis, vietiniai užprotestavo, o jis už tai sudegino jų maisto davinius. Galiausiai šis sadistas buvo išaiškintas ir nuteistas iki gyvos galvos. Buvo rastos visos jo aukų nuotraukos, nes prie jų fotografuodavosi jo būrys ciniškai ir nepagarbiai iš visko tyčiodamiesi, tų nuotraukų net žiniasklaida nenori viešinti, nes atrodo pernelyg žiaurūs.

Ką aš norėjau pasakyti, kad karas nieko gero neatneša. Kare nebelieka kas ką gina, kas ką skriaudžia, nes atsiranda visokių idiotų, kurie net saviškius skerdžia, šaiposi. Todėl kaip yra svarbu žinoti, kokius žmones siunčiame į karą ir su kokiais užmačiais, nes kare nereikia vien žiaurumo ir masės, kaip šiuo atvejo to sadisto, bet reikia ir proto! Toks įspūdis, kad amerikiečiai į karą siunčia savo atmatas ir vadina „Pasaulio teisuolę“. Kokia yra iš tikrųjų ta politinė situacija ir kas iš tikrųjų vyksta tame kare yra tik kruopelytė tiesos, o visa kita yra bandoma nuslėpti arba pateikti ne tokią tiesą, kokia iš tikrųjų egzistuoja. Mes sėdime ant tokios sumautos melo parako statinės, kad kur bežiūrėsime, vis tiek matysime ne tą, kas iš tikrųjų vyksta. Visas tas melo mazutas yra pumpuojamas per žiniasklaidą, kuri yra paperkama, užsakoma. Ir tik tokios istorijos, kurios galiausiai iš lūpų į lūpas pasiekia tiesos akiratį, tada išryškėja tikroji padėtis. O kiek dar tų tiesų yra nuslepiame ir kiek yra manipuliuojama, niekas nė nežino.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis egzorcizmas"

Sveiki visi,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Paskutinis egzorcizmas“ (The last exorcism) (2010 m.). Na, tikriausiai esate matę ne vieną filmą apie juodai apsirengusį kunigą, kuris tamsią ir gūdžią naktį užsuka į namus ir išvaro demoną iš apsėstos mergaitės. Šįkart nieko panašaus. Šįkart filmas tikrai pasistengė parodyti kitaip, bet esmėje naujo modelio kaip siaubo žanrui nieko nepakeitė.

Filmas įdomus tuo, kad jis yra gan įtikinamas, o įtikinamumą kurią dabar plintantis dokumentinio filmo šabloniškasis pavidalas. Jeigu prisimenate „Bleiro Raganą“, „Paranormalų aktyvumą“, tai šio filmo principas yra tas pats – operatorius nešiojasi kamerą ir kuria dokumentinį kino filmą apie pastorių, kuris išvaro dvasias. Kiek bus toli nueita? Filmas neslepia, jog pastorius sukuria egzorcizmą ir pats demonais netiki, tačiau kol nesusiduria su apsėstąja Nele, po kurios pastorius ir visa filmavimo komanda ima lyg abejoti, tačiau visiems jau būna per vėlu...

Filmas gan baisus, kadangi yra įtikinamas dėl savo dokumentinio šablono. Tik galvoju, ar nepavėlavo filmas tokiu principu pristatyti filmą, kai per pasaulį jau nuvilnijo „Paranormalus aktyvumas“? Gali būti, kad ir pavėlavo, tačiau produkcijos nekeičia ir dabar Jūs taip pat galite išvysti šį filmą kaip dar vieną egzorcizmo variantą. Ar jis Jums patiks ar ne, ar jis pranoko klasikinį „Egzorcizmą“ ar ne, nuspręsite tik patys pamatę. Man asmeniškai filmas buvo visai nieko ir su klasikiniu pirmtaku sunkiai sulyginamas, kadangi filmas pasakojimą perkuria visiškai kitaip. Tame perkuriame ir slypi visas įdomumas.

Rekomenduoju visiems siaubo filmo mėgėjams, mistinių filmų gerbėjams ir šiaip besidomintiems egzorcizmu personoms.

Įvertinimas: 7.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trikampis"

Sveiki visi,

Pristatau Jums filmą „Trikampis“ (Triangle) (2009 m.). Na, tai ale siaubo filmas, kurį labai seniai parsisiunčiau, bet vis kažkaip nekildavo noras jo pažiūrėti, bet visai neseniai išdrįsau pažiūrėti, kadangi girdėjau visai neblogų atsiliepimų. Tai amerikiečių trileris su siaubo elementais. Na, ne paslaptis, kad dažniausiai siaubo filmuose amerikiečiai kaip ir japonai niekada nebūna santūrūs ir nepagaili kraujo, šįkart kraujo taip pat neišvengta, tačiau...

Pirmą filmo pusvalandį galvojau, kad neištversiu, labai jau simboliškas siaubo filmas ir priminė „Aš žinau, ką veikei aną vasarą“, tačiau filmui išsibėgėjus atsiranda kuo tikriausia intriga! Intrigą sukurią įdomus laikų ir variantų gausos rebusas, kuris filme apsisuka kaip didelis ciklo ratas ir išeina taip, kad pavaizduota diena, kuri niekada nesibaigia ir tos vienos dienos variantas. Saldainiukas yra tame, kad kam patiko tokia erdvių ir laikų žaismė kaip antai filme „Pradžia“ arba „Ponas Niekas“, tai šiame filme paimtas tas pats principas ir sužaista, sakyčiau, visai neblogai. Vadinasi, nespręsk apie filmą iš pirmų 20 minučių, pakentėk, nes filmas gali pateikti ir staigmenų.

Nepaisant gero pasirinkto žaismės modelio, filmas nėra tas, kuris sudrebintų ir leistų laisvai mąstyti, visgi šitą plotmę nužemina siaubo filmo elementai: banalusis kraujas, žmogžudystės ir kita, sakykim, neigiamą energiją filtruojantys vaizdiniai, todėl jis nėra priaugęs prie labai gero filmo vertinimo, tačiau ką pamačiau ir išskyriau iš konteksto man visai patiko, manau, patiks ir jums.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pelėdų karalystės sargai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Pelėdų karalystės sargai“ (Legend of the Guardians: The Owls of Ga‘Hoole) (2010 m.). Po „Ilgo plauko istorijos“, kurią ne taip ir seniai mačiau, nusprendžiau, jog ir vėl noriu kažką pamatyti animacinio ir po ranka papuolė šis filmas. Taigi tai pasakojimas apie pelėdų jauniklius, kurie per pavojus išmoksta skraidyti, kovoti už tiesą ir nugalėti blogį. Esmėje, siužetas labai paprastas, kokio ir reikalauja animacinio filmo žanras, kadangi jis vis tiek kurtas visai šeimai.

Filmas nieko nenustebino ir nieko kažko ryškaus nepaliko, buvo smagus laiko praleidimas. Tikėjausi, kad bus daugiau juoko, tačiau „Pelėdų karalystės sargai“ visgi išlaikė savo tradicinės animacijos kontūrus. Gražūs kompiuteriu sukurti vaizdai, žmogiškumu personifikuotos pelėdos vaizduoja iš esmės mūsų civilizuoto pasaulio supratimą – yra blogis, su kuriuo reikia kovoti ir yra gėris, kurio pusėje išlieka teigiami personažai. Pačios pelėdos nekinta, jos išlieka kryptingo tipiško charakterio.

Visgi filmą rekomenduoju visiems šio žanro mėgėjams, nors jis manęs nesužavėjo, tačiau nesijaučiu praradęs ir svarbaus laiko, visgi tai filmas skirtas pramogai su didaktikos gaidele.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Grafo Drakulos tikroji pilis Ruminijoje

Brano pilis Rumunijoje apraizgyta daugybės legendų. Sakoma, kad pilis priklausė grafui Drakulai, XV amžiuje gyvenusiam Vladui Tepešai.

Nors to niekaip negalima įrodyti, mat Vladas pilyje gyveno labai trumpai ir tik svečio teisėmis. Tačiau faktas, kad Brano pilis atitinka idealios gotikinės Transilvanijos pasakų pilies įvaizdį, todėl traukia turistus iš viso pasaulio.

Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje Brano pilis paminėta 1377 m. Vengrijos Liudviko I D‘Anžu laiške, kuriuo jis Prasovo piliečiams suteikė tam tikrų privilegijų. XIV a. pabaigoje karalius Zigmantas Liuksemburgietis vadovauti Brano piliai pavedė Mircea cel Batranui. Karališkosios valdos buvo perduotos Vengrų aristokratijai, o pilis atiteko Mircea lojaliems bajorams. Po kelių metų ji grįžo į Vengrijos karaliaus rankas, pateko Szeklers komiteto subordinacijon.

Piliai teko svarbus vaidmuo ginant Vengrijos karalių nuo Otomanų ir Totorių, besiveržusių iš Valakijos per Rucar perėją. Būtent dėl saugumo Brasovo gyventojai ir pastatė pilį.

Generolas Iancu de Hunedoara (1407-1456 m.) sustiprino Transilvanijos sienas ir Brano pilies bokštus. Jis užtikrino, kad pilį valdę bajorai gerbtų valstiečių teises, tačiau tarp bajorų ir pirklių vis tiek kildavo konfliktų. 1498 metais pilies valdžia atiteko pirkliams ir ji dažniausiai buvo naudojama kaip prekybos kelio taškas.

Bajorai turėjo teisę rinkti mokesčius iš lankytojų ir valstiečių. Papildomų pajamų pilis gaudavo iš sūrio, pieno, avienos ir medienos prekybos.

Už pilies gynybą buvo atsakinga nuolatinė įgula: 2 sargybiniai ir 10-20 lankininkų bei arbaletininkų.

XVIII a. pilyje įsikūrė Austrijos pasienio tarnyba. 1836 metais Branas tapo oficialiu pasieniu, o 1920 metais Brasovo miesto taryba pilį padovanojo Didžiosios Rumunijos karalienei Marijai, kuri iki 1947 metų ten gyveno su šeima.

Brano pilies statybos pradėtos apie 1378 metus. Joje buvo dvi eilės sienų, saugančių kelią į pietus, kurios buvo pastatytos iš akmenų ir plytų. Išliko tik nežymūs pirmųjų gynybinių pozicijų ženklai. Mažame senojo pašto pastate buvo 6-8 kambariai ir rūsys, taip pat naudotas kaip kalėjimas. Jis iki šių dienų neišliko.

Anais laikais pilis buvo sudaryta iš išorinės sienos, donžono (tai viduramžių pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas), apvalaus bokšto ir vartų bokšto. Siena buvo pastatyta iš akmeninių blokų ir plytų, joje buvo stačiakampės šaudymo angos, kaip ir visose Transilvanijos pilyse. Donžonas buvo šiaurinėje pilies pusėje, jame buvo keturi aukštai ir tik du kambariai. Viršuje - stebėjimo taškas.

Nuo 1593 metų apvaliajame bokšte atsirado apskritiminė dalis. Jo rūsiuose tuometiniai gyventojai laikė paraką. Pirmame ir antrame aukšte buvo po kelis kambarius. Iš pradžių vartų bokštas buvo apvalus, bet 1625 metais buvo perstatytas į stačiakampį. Senieji vartai buvo užveriami sijomis. Vienintelis būdas pasiekti šį įėjimą - lipti kopėčiomis.

Pilies vidiniame kieme vis dar galima pamatyti pradinį šulinį (57 m gylio).

Bėgant amžiams pilis kito. XVI a. vaškinis langų popierius buvo pakeistas stiklu, o skiedrinis stogas perdengtas čerpėmis. Daugelį pakeitimų ir atnaujinimų atliko princas Gabrielis Bethlenas. Jis pastatė dar vieną stačiakampį bokštą, kvadratinį dviejų aukštų bokštą ir dabartinius vartus. Senasis observatorijos bokštas, pastatytas 1622 metais, sukurtas Romėniškos architektūros stiliumi.

1920-1930 metais pilis buvo atnaujinta. Šaudymo angos tapo langais, šulinys – lifto šachta, o krosnys pakeistos viryklėmis. Prie laiptų pristatyti bokšteliai, pastatytas ketvirtas medinis aukštas.

Straipsnį rasite ČIA

Jūsų Maištinga Siela