Klausausi tylos. Kažkur tamsiame pusrūsyje,
užkonservuotoje vasaroje, kur pienių vynas lyg krištolinis rutulys rodo
geltonus sapnus ir lietų vidury vandenyno.
Pasivaikščiokime lietaus kraštais, praeikime juo lyg ištemptu
lynu virš okeano, pribirusio banginių šešėlių. Visada tik kraštais, ilgesių
kraujagyslėmis aplink širdį, niekada neužsukant vidun...
Klausausi mūsų ėjimo ir jis toks tylus, lyg jo ir nebūtų,
lyg viską tik išgalvočiau.
Štai artėja visų mylima įsimylėjėlių šventė šv. Valentino diena, kuri
lygiai tiek pat nekenčiama vienišų ir savo gyvenimo meilių netekusių žmonių.
Būtų kažkieno valia, kaip Zuokas tanku pervažiuotų šią dieną, kad ji išnyktų iš
kalendoriaus kaip kažkada vasario 30 d., kaip po plastinės kokybiškos
operacijos apendicito randas. Va, mano antakiai pasišiaušė, kai vakar
perskaičiau, jog Marijonas Mikutavičius ryžosi labai gražiai ir išsamiai
pasakyti – „gyvenimo patirtis rodo, kad meilė žlugdo.“ Sakyčiau, kad galėčiau
su juo prie alaus bokalo apie tai pasikalbėti, gal net sudalyvauti debatuose,
bet velniai nematė, aš šiam kūrėjui beveik pritarčiau. Pakelkite rankas tie,
kurie gyvenime nėra nukentėję nuo meilės, nebuvo nė karto įskaudinti, patys
neskaudino, nesužlugdė, patys nebuvo sužlugdyti tiek, kad reikėjo pradėti
gyvenimą iš naujo? Jeigu ne, tada sveikinu ir spaudžiu Jums dešiniąją,
šypsodamasis apgaulinga (supraskit, pavydžia) holivudine šypsena.
Valentino diena yra skirta ne meilei, bet dviem įsimylėjėliams, ji taip ir
vadinasi „Įsimylėjėlių diena“, o ne „Meilės diena“ – apie tai, jei deja vu neapgauna, jau esu čia rašęs.
Taigi, diena, kuri skirta mylintiems žmonėms, todėl žmonės su vienatvės
preliudijomis į šventinę fiestą nepretenduoja. Ir gerai! Laikas įteisinti viengungių,
vienišių dieną, kada atsidarai septintą alaus skardinę, dairaisi mirksinčiomis akimis
po pažinčių portalus ir šventi, šventi, šventi, kol pakrenti kur po stalu,
geriausiu atveju, pasivolioji vėmaluose ir kitą dieną linksmos kumelės ristele
trauki pagiringas į darbą! Nėra ko švęsti... Yra! Švęskime šią dieną, - Dieve,
skamba taip pompastiškai krikščioniškai, kad bemaž atsidūriau pirmosios eilės
klaupte, kur aidi nepagiringas ir malonus, beveik homoseksualus, kunigo balsas,
kviečiantis krikščioniškai suvienyti nusivylusius, gyvenimo išniekintus, šiaip
prasmę ir garbę praradusius brolius ir seseris, ir čia pat tašyti kryžių
liūdesio nukryžiavimui.
Leidžiu sau makabriškai kalbėti apie Valentino dieną, kadangi man tai jokia
šventė, bet kaskart neapleidžia mintys, kad vieną dieną iš juodos avies tapsiu
balta ir dezertyruosiu į kitą stovyklą, išdidžiai švęsiu – būtent švęsiu (su
ikrais, šampanu, žvakėmis) šią didžią dieną su mylimu žmogumi, kartu
įprasmindami ir minėdami savo santykių saitą. Na, o kol kas galima pasidžiaugti
ir tuo, kad švęsti nereikia, nereikia pirkti atviručių, nuožmiai persekioti
kokio nors patrauklaus objekto, skambinti, pyškinti kvailų žinučių, maniakiškai
rašyti elektroninius, popierinius laiškus, lūkuriuoti Facebook‘o posto ir
tučtuojau jį laikinti, komentuoti ir
laukti atsako į bet kokį judesį, lyg atsakas čia ir dabar būtų pats
svarbiausias Visatoje. Gražu, naivu ir kartu kvaila – visas kompotas, kuris
galiausiai daugelį santykių pabaigia ašaromis, laidotuvėmis, išsiskyrimais, teismais,
vaikų, turtų dalybomis, muštynėmis, skundais, galų galiausiai net blogais
košmarais, o retų stebuklų dėka – taikiais atsilabinimais. Čia apie tuos, kur
dažniausiai labai greit įsimyli patį įsimylėjimą ir po to pasekmės būna kaip po
branduolinio sprogimo. Žinoma, kad aš pats asmeniškai esu visą tai išgyvenęs ir
galiu pasakyti, kad jausmelis toks, lyg būčiau drambliu išlindęs pro adatos
skylutę, gerai, kad Dievulis man davę papildomų smegenyse mąstymo neuronų ir
šiuokart nebereikia naiviai ir gražiai viskuo žavėtis. Kam kišti į mėsmalę
ranką, jeigu galima pirma išardyti ir pažiūrėti, ar peiliukai gerai veikia?
Mano mama tikriausiai nė nežino, kas ta Valentino diena, o jei ir sužino,
kada ji yra, tai nebent apsilankiusi kur nors prekybcentryje, kur paaugliai lyg
gaisras šluoja atvirutes, raudonas širdeles ir bet ką, kas iš Kinijos pigiai
privežama tonomis niekučių, primenančių šią komercinę dieną. Žinoma, kad
komercija visada erzina, nors žmonės nekvaili, žino meilės paskirtį ir tai, kad
užtenka apkabinimo, užtenka žodžio, bet vis tiek stačia galva pasineria į
siautulingą raudonų daiktų pirkimo masinę orgiją. Nesakau, kad tai blogai –
prekybininkams gerai, gerai ir žmogui, kuris įvertina tai, ką gavo. Ką aš
žinau, gal ir aš dabar kur klaidžiočiau užkipnotizuotas visų „gėrybių“ ir
pirkčiau įsimylėjiškai negailėdamas pinigų blizgučiams. Juk kai perki daiktą,
galvoji ne apie daiktą, o apie tai, ar jis patiks mylimam žmogui. Visai kaip
per Kalėdinį maratoną. Ai, bet kam visą tą patį per tą patį pilstyti.
Žodžiu, labiau rašau tiems, kurie išgyvena krizę vasario 14 d. Nueikit prie
veidrodžio ir parodykit tam liūdnam slibinui liežuvį, o jei reikia ir kokį
nepadorų gestą, kad jis nusisuktų ir veide matytųsi bent jau du dantukai –
nenukabinkit nosies, moliūgai, būkite žvalūs, tvirti ir švęskime meilės ir
vienatvės dienas kasdien!
Šiandien labai nudžiugau, kad pagaliau katalikų galva popiežius Benediktas kažkelintasis
– man neįdomu kelintasis, pagaliau pasitraukė iš „sosto“. Ir protingai padarė,
nes man jis niekada nepatiko – nuo konklavos laikų, kai išėjo į balkoną
pamojuoti, nors jo darbų ir veiklos niekada nesekiau – tiesa, o jų ar buvo?
Tiek to, po Jono Pauliaus II – ojo, kuris man buvo tikrai pavyzdinis katalikų
autoritetas, dabar katalikų dvasininkija, manding, kaip kokia NASA ar FTB,
laidoja nesklandumus vardan geresnio gėrio ir dirbdama „vyrai juodomis
sutanomis“ darbus, maskuoja savo darbuotojų negerus darbelius, rūpindamiesi ne
tiek žmonėmis, bet kiek savo autoriteto išlaikymais bei įvaizdžiais (nekalbu
apie visus). „Nu ką aš žinau...“
Šiaip tikiuosi, kad ateinantis popiežius įneš gerų vėjų ir nors šiek tiek
praskaidrins katalikų dvasininkų hierarchijos sudrumstus vandenis, kurie senka
greičiau nei naftos gręžiniai.
Kaip ten sakoma? Jau vėlu, todėl, ate, ate, Benediktai...
Sakau, įmesiu savo senus tapytus darbelius ant A3 formato akvarelinio
popieriaus. Žvelgiant iš šios dienos, man jie šiek tiek atrodo naivoki ir
nelabai pavykę, bet gal kam patiks. Dabar tapyti guašu, todėl jie blunkantys,
žinote, guašas ne toks, kaip aliejiniai dažai. Na, pasižiūrėkime. Darbai daryti
apie 2007 – 2008 metus. Kažkada galvojau, kad darysiu parodą Vilniuje, Mokytojų
namuose, bet ačiū Dievui, kad to nedariau, dabar būtų gėda – rimtai. Prašau, nežiūrėkite į tai rimtai.
