„Paskutinės Kalėdos...“
dainavo kažkada legendinė grupė „Wham!“. Jų daina „Last Christmas“ pirmąkart
pasirodė 1984 metais ir beregint tapo viena mėgstamiausių visų laikų kalėdinių
dainų. Dainą parašė tuometinis grupės lyderis George Michael, kuriam šiemet
Kalėdos pranašiškai pagal šios dainos pavadinimą iš tikrųjų tapo paskutiniosiomis.
Sulaukęs per 50-ies atlikėjas, kaip teigia britų spauda, dėl širdies
nepakankamumo mirė gruodžio 25 dieną. Sutapimas ar likimo pokštas, kad
pasauliui padovanojęs pasaulinį kalėdinį hitą užgeso tokią šventinę dieną?
Dainą „Last Christmas“
savo repertuaruose perdainavo visas pulkas pačių ryškiausių atlikėjų, bet
tikriausiai labiausiai mes žinome originalo versiją, kuris kasmet apsuka ratą
ir per Kalėdas suskamba vis iš naujo. Daina, įėjusi į istoriją, pasiklausykime:
Apie istorinę šiaurės
airių nesantaiką su britais sukurta begalės filmų ir kasmet jų vis pateikiama
įvairesnių, įmantresnių su vis labiau šokiruojančiais biografiniais faktais.
Vienas senesnių filmų šia tema – „Tėvo
vardu“ kai kur verčiama kaip „Vardan
tėvo“ (angl. In the Name of The
Father) (1993) pasakoja apie neteisingai apkaltintus, sulaikytus ir vėliau
nuteistus iki gyvos galvos jaunuolius, kurie neįvykdė išpuolio, tiesiog
reikėjo, kad taptų atpirkimo ožiais. Filmas nominuotas septyniems „Oskarams“,
manau, daugelį nepaliks abejingo ir sujaudins bei istoriškai galbūt praplės
suvokimą apie kitus politinius kovos procesus pasaulyje.
Filmas prasideda kaip
eilinis hipiškas vaizdelis apie vagiliaujančius jaunuolius, kurie nepaklūsta
savo tėvams. Tiesą sakant, lyg ir nieko naujo nežadėtų iki to nelemto įvykio, kuris
sugriauna šeimų gyvenimą. Žiūrint filmą, tiesiog sunku patikėti, kad toji
britiška teisėsaugos sistema pavaizduota tiesmukai banaliai korumpuota, o ypač
policija. Teismo procesai, parodymų davimai ir liudijimai labiau primena raganų
teismą nei XX amžiaus antrosios pusės teismo eigą. Nors visiškai neabejoju, kad
ir šiomis dienomis teisingumo kartais ne tik teisme nėra, bet ir „kai reikia“
taip pat surandami atpirkimo ožiai, turiu galvoje tuos teroristinius teismus...
Iš esmės žiūrovas yra priverstas šia istorija piktintis, nepasitikėti teismų
sistema ir tai, manau, yra gerai, kadangi netgi dienos šviesoje veisiasi
kirmėlės ir teismas nėra šventovė, kuri neklysta. Pagrindinis herojus Džeris
pasmerkiamas mažiausiai 30 metų kalėjimo ir ten praleidžia beveik 15 metų, kol
galiausiai advokatė įrodo, jog visas tada buvęs teismas iš esmės buvo brutalių
ir neteisėtų policijos veiksmų dangstymas.
Nors filmas smarkiai
politizuotas ir jis lyg turėjo atkartoti realius faktus ir įvykius (kas iš
dalies ir yra), bet akivaizdu, kad filmo kūrėjams buvo kur kas svarbiau
atskleisti ne istorinį momentą, kiek žmogiškuosius šios situacijos faktorius,
ypač neteisingumo gniuždomus tėvo ir sūnaus santykius. Emocionalus filmas su
stipria istorine biografiška istorija ir puikiu Daniel Day-Lewis pasirodymu,
kuris kine sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį, šiuo metu kiek atsitraukęs nuo
kino ilsisi. Šiaip ar taip, manu, filmas vertas pagyrų.
Grįžtu prie klasikinio
kino ir šįkart trumpai noriu pakomentuoti Frank Capra filmą „Nuostabus gyvenimas“ dar kai kur
verčiama kaip „Tai nuostabus gyvenimas“ (angl. It‘s a Wonderful Life) (1946). Klasikinė juosta, nufilmuota iškart
po Antrojo pasaulinio karo tapo tikra legenda. Kažin, ar vertėtų žiūrėti šio
filmo klasikinę versiją, kur viskas daugiau ar mažiau susilieję. Man teko
galimybę pažiūrėti jau gerokai atrestauruotą šio filmo versiją, netgi
spalvotai! Šioji versija tikriausiai dabar atkeliautų ir į Jūsų namus...
Apie juostą galiu
pasakyti tik tiek, kad ji savo turiniu gana įvairi, nors atitinka savo kai
kuriomis šalutinėmis temomis tuos ilgesingai romantinius filmus, kai aktoriai
vien žvilgsniu įsimyli, o įsimylėjimą dar pailiustruoja orkestrinė muzika. Manieringumo,
būdingo penktojo dešimtmečio kinui esą nemažai, tačiau filmo turinį tikriausiai
„gerina“ probleminis laukas: kaip išgyventi kapitalistinio gobšumo pasaulyje? Pagrindinis
filmo veikėjas, kurio gyvenimas vaizduojamas nuo mažumės, turi akivaizdžiai humanistines
vertybes; jis tiki pasaulio gerumu, lygybe, tvirtais šeimos santykiais, kad
viskuo reikia su žmonėmis dalytis. Ir žinoma, ponas Poteris, kuris yra gobšus
senis, apkartina jo gyvenimą. Rodos, socialinė nelygybė ir turėtų būti toji
pagrindinė šio filmo ašis, bet viską apvainikuoja netikėtas „rėmas“ – į Žemę,
herojui kaip „Dievas iš mašinos“ atsiųstas angelas sargas. Fantastiniai motyvai
tik sustiprina keistumo ir netikėtumo įspūdį, priverčia toptelėti ir
atsikvošėti nuo tų socialinių neteisybių ir akimirkai patikėti gyvenimo
stebuklais.
Filmas absoliučiai
prasmingas, gražus, kas kad teatrališkas, vaidyba ir scenos nenatūralios ir
pernelyg primena dramos studiją, tačiau visas scenarijus ir filmo atmosfera
byloja apie gyvenimo gėrį ir grožį. „Sukramtytos“ didaktikos nepavyks išvengti,
tačiau bent pasimėgausite senu geru filmu, kur nevienadienis siužetas
šiandienos kine jau dažniausiai išreiškiamas kur kas juodesnėmis spalvomis nei
filme „Nuostabus gyvenimas“.
