Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie meditaciją, apsivalymą, santykį su Dievu

 

Sveiki,

 

Poetas ir rašytojas Donaldas Kajokas, kurį taip mėgstu ir tiek, man regis, mažai skaitau, yra lengvai artimas, jaukus kaip ėriukas. Jo skaidrus liūdesys, nepaprasta romuma prozoje ir eseistikoje yra tarsi paglostymas. Naujausia jo knyga „Leistinas privatumas“ bus dienoraščių įrašai nuo 1976 iki 1999 metų. Daugiau nei 700 puslapių!

 

„Pameditavau. Normaliai. Tarsi susitaikiau su pasauliu, jo įvykiais, nutikimais, bėdomis. Smigtelėjo: „Krauk, Dieve, krauk, pasauli, ant mano pečių kuo daugiau svorio, nešiu jį ir dėkosiu, ir tai bus teisinga ir tikra. Vadinasi, susitaikiau, nusižeminau, nusišypsojau širdyje. Jau šis tas. Gal net visai nemažai. Geras daiktas meditacija. Ypač kai ji laiku ir vietoje. Šįvakar tokia ir buvo – dėkui.“ Donaldas Kajokas

P. S. Štai, ką jis sako apie savo knygą.

 

„Kodėl leidybai pasirinkau būtent šį (1979–1999) dvidešimties metų periodą? Tiesiog turėjau rinktis, mat tų sąsiuvinių prirašyta visa galybė – per 200. Tad ir pasirinkau periodą nuo pirmojo savo eilėraščių rinkinio iki naujojo tūkstantmečio pradžios, nuo jaunojo rašytojo lūkesčių iki vidutinį amžių pasiekusio vyro pagalvojimų.

 

Tai toli gražu ne visi to meto sąsiuvinių puslapiai, tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius, aklavietes, profesinius šunkelius, sykiais netgi emocines viršukalnes ir smegduobes. Dienoraščiuose nedaug socialinių aspektų, politinių temų, tiesa, Atgimimo laikais jų akivaizdžiai pagausėja.

 

Kodėl „Leistinas privatumas“? Teko rinktis, ką galima spausdinti, ko – dar ne. Gal išvis ne. Mat leistinumo, itin asmeninių faktų ribos yra ganėtinai slidžios. Kas vienam leistina, kitam gali pasirodyti jau draudžiama zona, įžeidžios ribos peržengimas. Kai kurias ribas vietom gal ir peržengiau arba pavojingai prie jų priartėjau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, apsisprendimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas.“ Donaldas Kajokas

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie Remigijaus Žemaitaičio likimą (pranašystė)

 

Sveiki,

 

„Didžioji Remigijaus tragedija bus tai, jei jis išties pasieks savo ir taps ministru ar net dar aukštesnės pozicijos politiku. Kodėl? Todėl, kad jis moka veikti tik destruktyviai ir tik atsakydamas į iššūkius. Kasdienis politiko gyvenimas yra nuobodūs biurokratiniai ritualai, kompromisų paieškos, interesų derinimai, o dėmesys ir nuopelnai dažnai tave pralenkia ir atitenka kitiems, stovintiems oponuojančioje pozicijoje. Politinio manipuliatoriaus, avantiūristo ir vienišo kovotojo su sistema talentas tiesiog dūlės kokiame nors nykiame ministerijos kabinete. Ir tada Remyga neišvengiamai neištvers šito nuobodulio ir sėdėjimo atokiai nuo dėmesio centro. Jis pervers emocijų kurstymo archyvą, išsirinks naują priešą, susikurps naują aukos kostiumą ir pakurs sau naują skandalą. Kaip visi populistai – kils į naują ir naują karą. Iki savo Vaterlo, galutinės apkaltos ar galutinio nuosprendžio.“ Paulius Gritėnas iš straipsnio lrt.: „Remyga“.

 

Šiaip nieko neparašiau apie pirmojo turo Seimo rinkimus. Nesu jais patenkintas, ypač Nemuno aušros pergale ir Žemaitaičio partijos išsišokimu. Aišku, 4 metai bus „įdomūs“ dėl galimų skandalų ir triukšmo, bet, pamatysime, kad ir tai praeis. Gritėno citata, kurią galima laikyti pranašyste, padedu čia į archyvą sau ir Jums, kad reikalui ištiksiant galėtume vėl „išsigriebti“ kaip kokį seną vadovėlį ir pasitikrinti ir padūsauti: o tai ką, argi nematėme, kad taip ir bus?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: "Scanoramos" vadovė Gražina Arlickaitė apie Franco Kafkos sąsajas su mūsų tikrove ir kinu

 

Sveiki,

 

„Kafkos kūriniai prieš daug metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O šių dienų sociologai rimtai nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti <...> Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. <...> Būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiąja inspiracija keistis, atsigręžti į alternatyvų egzistencijos būda, gyvenimą be televizoriaus, nepervertinant socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu.“  Gražina Arlickaitė

 

Puikus ir įžvalgus „Scanoramos“ festivalio interviu su Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadove Gražina Arlickaitė. Kafkiška ne tik literatūra, bet ir kinas, tačiau abi šios meno šakos, sakyčiau, labai panašiai geba atliepti šiandienos tikrovę.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Duok ženklą" / "Blink Twice"

 Sveiki,

 

Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė, pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice) (2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų, nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį, tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai, narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne taip, pernelyg viskas gerai...

 

Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais), kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau, kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...

 

Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis, tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“ jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.

 

Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai, ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“ (2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau pažiūrėti ir „Duok ženklą“.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – TensionII [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: ylie Minogue – TensionII [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Lady Gaga – Harlequin [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Lady Gaga – Harlequin [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela