Šios dienos citata: Henrik Ibsen apie šmėklas, vaiduoklius, žmonių patirtis ir mintis (drama "Šmėklos")

 

Sveiki,

 

Šią citatą pasirinkau, nes ateityje ketinu perskaityti dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Lėlių namai“. Ką tik pažiūrėjau vieną dokumentinį serialą „Enfieldo poltergeistas“ apie apsėdimus ir vaiduoklius aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie jį netrukus parašysiu, jo pabaigoje pateikiama ši citata, tiesa, sutrumpinta. Nors Ibsenas nieko bendro neturi su serialu, tačiau jo citata paimta iš pjesės „Šmėklos“, parašytos XIX a. antrojoje pusėje. Nežinau, kiek tikslus čia vertimas, bet esmė tokia. Pateikiu ir sutrumpintą Henriko Ibseno biografiją.

 

„Esu kone linkęs tikėti, kad visi esame vaiduokliai. Mumyse yra kur kas daugiau, nei paveldėjome iš motinos ir tėvo. Visokiausios mirusios mintys ir negyvi seni įsitikinimai. Juose nėra gyvastingumo, tačiau vis tiek mus apgaubia, ir mes negalime jų atsikratyti.“ Henrik Ibsen

 

Henrikas Ibsenas (1828–1906) buvo žymus norvegų dramaturgas, poetas ir teatro režisierius, plačiai pripažintas kaip vienas iš moderniojo realizmo teatro pradininkų ir „realizmo tėvas“. Gimęs 1828 m. kovo 20 d. Skienas mieste, Norvegijoje, Ibsenas savo kūryba padarė milžinišką įtaką Vakarų dramos raidai. Jo ankstyvoji šeimos patirtis, patyrus bankrotą, vėliau atsispindėjo jo darbuose.

 

Ibseno kūrybos kelias prasidėjo nuo romantinių ir istorinių pjesių, tačiau jis greitai pasuko link socialinio realizmo. Jo dramose dažnai nagrinėjamos to meto visuomenės problemos, moralinės dilemos ir veidmainystė. Ibsenas drąsiai kėlė kontroversiškus klausimus apie moterų teises, santuoką, paveldėjimą ir individualios laisvės svarbą, taip sukeldamas daug diskusijų ir skandalų. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį – nuo 1864 iki 1891 m. – Ibsenas praleido savanoriškoje tremtyje Italijoje ir Vokietijoje, kur ir sukūrė savo žymiausias pjeses. Grįžęs į Norvegiją, jis buvo sutiktas kaip nacionalinis literatūros didvyris ir mirė Osle (tuometinėje Kristianijoje) 1906 metais.

 

„Brandas“ (1866), filosofinė tragedija, nagrinėjanti kompromiso ir idealų laikymosi dilemą.

„Peras Giuntas“ (1867), epinė draminė poema, kupina fantazijos ir norvegų folkloro, tyrinėjanti savęs ieškojimo ir tapatybės problemas.

„Lėlių namai“ (1879), viena žinomiausių jo pjesių, sukėlusi didelį skandalą dėl drąsaus požiūrio į moterų nepriklausomybę ir tradicinę santuoką.

„Šmėklos“ (1881), kontroversiška drama, nagrinėjanti paveldimos ligos, melo ir veidmainystės temas, stipriai kritikavusi to meto visuomenės moralę.

„Visuomenės priešas“ (1882), pjesė apie tiesos kainą ir visuomenės pasipriešinimą reformoms, kai tiesa yra nepalanki daugumai.

„Antys“ (1884), sudėtinga simbolistinė drama apie iliuzijų ir gyvenimo melo prigimtį.

„Heda Gabler“ (1890), psichologinė drama apie stiprią, bet nelaimingą moterį, įstrigusią visuomenės rėmuose.

„Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899), paskutinė Ibseno pjesė, dažnai vadinama jo „draminiu epilogu“, nagrinėjanti prarastas galimybes, meną ir gyvenimą.

 

Ibseno kūryba ne tik pakeitė teatro veidą, bet ir drąsiai kvestionavo visuomenės normas, atverdama duris moderniai dramai ir palikdama gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje.

 

HENRIKO IBSENO ASKEZĖ

 

Henrikas Ibsenas, nors ir nagrinėjo „šmėklų“ ir „mirusių idėjų“ temas savo kūryboje, jo požiūris į pačią mirtį, spiritizmą ar mistiką buvo veikiau filosofinis ir socialinis, o ne tiesiogiai susijęs su antgamtiniais reiškiniais ar asmeniniu domėjimusi spiritistiniais seansais. Jo dramose mirtis dažnai tampa katalizatoriumi, atskleidžiančiu visuomenės ydas, moralinį puvimą ar praeities klaidas. Pavyzdžiui, „Šmėklose“ paveldima liga ir mirtis tampa simboliu, parodančiu praeities nuodėmių poveikį dabarties kartai, o ne dvasių buvimą.

 

Nėra plačiai žinomų ar patikimų šaltinių, kurie teigtų, kad Ibsenas asmeniškai domėjosi spiritistiniais seansais ar okultizmu. Jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi realizme ir psichologizme, siekiant atskleisti žmogaus prigimties ir visuomenės sudėtingumą. Mistikos elementai, jei jų ir galima rasti, dažniausiai yra simbolinio pobūdžio, skirti pabrėžti gilumines, sunkiai apčiuopiamas žmogaus sąmonės ar socialinių santykių puses. Jis labiau domėjosi dvasinėmis, moralinėmis „šmėklomis“, t. y. praeities įsitikinimais ir prietarais, kurie slegia gyvuosius, o ne mirusiųjų dvasiomis, bendraujančiomis per mediumus.

 

Kalbant apie įdomias detales iš jo gyvenimo, verta paminėti, kad Ibseno šeima patyrė bankrotą, kai jis buvo vaikas, ir tai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, dažnai pasireiškiantį finansinių sunkumų, socialinės padėties ir melo temomis. Jaunystėje Ibsenas bandė studijuoti mediciną, tačiau nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. Didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo, beveik tris dešimtmečius (1864–1891), jis praleido savanoriškoje tremtyje už Norvegijos ribų, Italijoje ir Vokietijoje. Šis atsiskyrimas leido jam nuodugniai analizuoti Norvegijos visuomenę iš šalies ir sukurti universalius, laikui nepavaldžius kūrinius. Nors jis buvo kritikuojamas ir gąsdinantis savo epochos visuomenę dėl drąsių idėjų, Ibsenas tapo vienu įtakingiausių dramaturgų pasaulio istorijoje. Jo paskutinė drama „Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899) dažnai laikoma autobiografine ir atspindi jo apmąstymus apie menininko gyvenimą ir palikimą.

 

APIE KĄ HENRIKO IBSENO DRAMA „ŠMĖKLOS“?

 

Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (1881) yra gilus ir kontroversiškas realizmo kūrinys, atskleidžiantis, kaip praeities nuodėmės, melas ir visuomenės veidmainystė persekioja dabartį. Ši pjesė, sukrėtusi to meto Europos visuomenę, nagrinėja „mirusių idėjų“ ir paveldimos moralinės ligos temą, tapusią dramaturgo firmine žyme.

 

Veiksmas sukasi aplink ponios Alvingos namus, kur ji stengiasi nuslėpti savo velionio vyro, kapitono Alvingo, nedorą gyvenimą ir sūnaus Osvaldo paveldimą ligą (sifilį, nors tiesiogiai neįvardijamą). Ponios Alvingos pastangos sukurti idealizuotą vyro įvaizdį ir apsaugoti sūnų nuo praeities žlunga, kai Osvaldas grįžta namo sergantis ir psichologiškai palaužtas. Pjesėje atskleidžiama, kad kapitono Alvingo „šmėklos“ – jo ištvirkavimas, melas ir neatsakingumas – persekioja ne tik žmoną, bet ir tiesiogiai paveikia sūnų Osvaldą bei tarnaitę Reginą, kuri yra nesantuokinė kapitono dukra.

 

Ibsenas per „Šmėklas“ kritikuoja visuomenės normas, kurios verčia žmones gyventi meluojant ir slėpiant tiesą vardan „padorumo“. Pjesė demaskuoja iliuzijas apie idealios šeimos fasadą ir atskleidžia, kad praeities veiksmai turi neišvengiamų ir skaudžių pasekmių. Ši drama – tai perspėjimas apie pasekmes, kurios ištinka, kai ignoruojamos visuomenės problemos ir atsisakoma susidurti su nemalonia tiesa. Galiausiai, „šmėklos“ Ibsenui yra ne tik mirusiųjų dvasios, bet ir pasenusios idėjos, prietarai bei moralinės normos, kurios varžo gyvuosius ir neleidžia jiems būti laisviems.

 

Maištinga Siela

Salomėja Nėris: ar reikia naikinti Salomėjos Nėries paminklą ir pervadinti mokyklas bei gatves kitais pavadinimais?

 

 Sveiki,

Ką aš manau, apie Salomėjos Nėries išpaminklinimą? Tas, kas mane pažįsta, tas žino, kad šitos politizuotos trydos, atleiskite, nepalaikau ir nepalaikysiu. Be jokios abejonės, visas tas paminklų vertimų ir atseit istorinės tiesos atstatymas tėra vienas didelis bullshitas ir tą reikia puikiai jausti, matyti ir užuosti. Neseniai praėję skaitymai prie Salomėjos Nėries paminklo tik parodė, kad ne visiems dar protas užtemo. Pervadinti gatves, mokyklas, kurios turi Salomėjos Nėries vardą ir zulinti elektriniais šlifuokliais prie Seimo kanalizacijos dangčių kirilicą ir iš to daryti per pirmines žinias parodomąjį šou, yra taip lėkšta, kad net nejuokinga, jog žmonės masiškai tam pasiduoda ir net švenčia dalydamiesi širdelėmis... Pi-gu-ma. Duonos ir žaidimų visuomenė.

 

Kas už viso to slypi? Tos pačios kiaulės iš Orwello „Gyvulių ūkio“ – noras įsiteikti, sukurti viduje masinį priešą – istorinę atmintį, juodinant ir kuriant didelį baubą heiteriams ir neapykantai pasiduodančiai minei. Vienas didelis Trojos arklys. Nesakau, kad Salomėja Nėris be nuodėmės, kad nedarė klaidų, kad nekūrė ir propagandinių tekstų, tačiau, kur tiesos akimirkoje tekstai, kur ji išreiškia ir atgailą, ir supratimą klydus? Istorinių budelių ir buldozerių eroje jie nieko nebereiškia, tačiau žmonės nėra kvaili, jie žino, kas ir kaip jiems brukama. Manau, jie norėtų, kad būtų amnezija, piliulė, kurią visi išgertume, tačiau istorinės atminties dar neatimsi apdėdamas mėšlu viską, ką galima juodai nudažyti. Oi ne.. Paminklo gal ir nebus, bet bus tėvai, kurie savo vaikams dar pasakos apie paklydėlę Salomėją Nėrį ir karmos taškiukų su pilietiškumo prijuoste tikrai neprikepsite, nes atrodote šlykštūs. Norėtųsi sužinoti, kas tampo visas tas gumytes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Apkabink mane" / "Abrázame muy fuerte" (2000-2001 versija)

 

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu Jūsų pageidavimus apie kadaise rodytus TV serialus ir šįkart sulaukiau net kelių prašymų pateikti kuo plaresnį pasakojimą apie serialą „Apkabink mane“ arba „Apkabink mane stipriai“ (ispan. Ambrazame muy fuerte), kurį kelis kartus rodė per Lietuvos televizijos kanalus. Apie šio serialo siužetus, aktorius, nematytus ir tikras intrigas bei serialo įdomybes šiandien kviečiu ir susipažinti.

SERIALO „APKABINK MANE“ SIUŽETAS

„Apkabink mane stipriai“ turėtų verstis į lietuvių kalbą, tačiau vertėjai supaprastino iki „Apkabink mane“ (Abrázame muy fuerte) – tai 2000–2001 metais filmuota meksikiečių su 135 serijomis telenovelė, kurios siužetas – tai sudėtingas meilės, paslapčių, socialinių skirtumų ir atpirkimo audinys. Istorija prasideda turtingoje ir įtakingoje Rivos šeimoje, kuriai priklauso didžiulės „Alaus dvaro“ žemės, kurioje auginami bananai. Jos centre – jauna, graži ir geraširdė Kristina Rivos (Cristina Rivera), kuri beprotiškai įsimyli vieną iš savo tėvo darbininkų – jėzuitų mokyklos mokytoją Diegą Ernandesą (Diego Hernandez).

Kristinos ir Diego meilė yra aistringa, tačiau pasmerkta nuo pat pradžių dėl didelių socialinių skirtumų. Kristinos tėvas, donas Severianas, yra despotiškas ir valdingas vyras, kuris niekada neleistų savo dukrai susituokti su „paprastu“ darbininku. Sužinojęs apie jų santykius, jis įsikiša ir per prievartą išskiria įsimylėjėlius. Jis nužudo Diegą, o Kristinai praneša, kad šis tiesiog dingo. Sužinojęs apie Kristinos nėštumą, donas Severianas įkalina dukrą užmiestyje, kad paslėptų šeimos „gėdą“. Ten Kristina pagimdo dukrą, kuriai duoda Marijos del Karmen (Maria del Carmen) vardą. Tačiau donas Severianas klastoja dukters mirtį ir atiduoda Mariją del Karmen auginti savo ištikimai tarnaitei Rakelai. Jis įtikina Kristiną, kad jos kūdikis mirė.

Po šio sukrečiančio įvykio donas Severianas suplanuoja, kad Kristina ištekėtų už jo valdytojo, ambicingo ir klastingo Federiko Rivero (Federico Rivero), kuris slapta trokšta Rivos šeimos turto. Nors Kristina išteka už Federiko, jų santuoka yra be meilės, o Federikas išlieka šaltas ir negailestingas vyras. Tuo tarpu Marija del Karmen auga nežinodama savo tikrosios kilmės, manydama, kad Rakela yra jos motina, o Kristina – teta. Ji auga kartu su Karloso Manueliu Rivero (Carlos Manuel Rivero), Federiko sūnėnu, kuris taip pat gyvena dvare. Tarp Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio užsimezga stiprus ryšys, kuris ilgainiui perauga į meilę, tačiau ir ji, atrodo, yra pasmerkta.

Telenovelės siužetas pasisuka dramatiška linkme, kai donas Severianas miršta, o Kristina netikėtai apanka per keistą incidentą, kurį sukėlė Federikas. Federikas, siekdamas užvaldyti Kristiną ir jos turtus, manipuliuoja ja ir bando ją izoliuoti. Jis taip pat planuoja vesti Mariją del Karmen, manydamas, kad ji yra Kristinos sesuo, ir taip dar labiau įtvirtinti savo pozicijas Rivos dvare. Vis dėlto, Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis priešinasi šiam planui, o jų meilė stiprėja, nepaisant Federiko ir jo pusseserės Deboros Faljer (Deborah Falier) piktų kėslų. Debora, klastinga ir pavydi moteris, taip pat trokšta Karloso Manuelio ir stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams.

Istorijai besivystant, paslaptingas žmogus, Chuanas Kortesas (Juan Cristobal), pasirodo dvare ir tampa Kristinos patikėtiniu. Jis padeda Kristinai atgauti regėjimą ir palaipsniui sužino apie Federiko klastą ir tikrąsias Marijos del Karmen šaknis. Išaiškėja, kad Chuanas Kortesas yra ne kas kitas, o Diego Hernandezo brolis, atvykęs ieškoti tiesos ir keršyti už brolio mirtį. Sužinojęs, kad Marija del Karmen yra Diegoso dukra, jis prisiekia ją apsaugoti. Serialas kupinas intrigų, nes Marija del Karmen sužino apie savo tikrąją tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius. Jai tenka susidurti su Federiko ir Deboros piktumu, tačiau galiausiai meilė triumfuoja. Kristina atgauna regėjimą, tiesa išaiškėja, o blogis yra nubaudžiamas. Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis galiausiai gali būti kartu, o Kristina randa ramybę ir atleidimą. Maždaug toks siužetas, tiesa, sunku dėl tų vardų lietuvinti, gali būti, kad lietuviškame vertime kai kurie vardažodžiai buvo pakeisti arba sulietuvinti kitaip.

SERIALO „APKABINK MANE“ KILMĖ IR SERIALO VERSIJOS, POPULIARUMAS IR ŽIŪROVŲ NUOMONĖ

Visgi riektų žinoti, kad populiarioji versija (2000–2001) nėra originalus serialas. Jo siužetas paremtas garsios meksikiečių rašytojos Caridad Bravo Adams romanu, pavadinimu „Pecado Mortal“ (Mirtinoji nuodėmė). Ši knyga, išleista dar 1954 metais, tapo pagrindu keliems populiariems ekranizavimams. Pati Caridad Bravo Adams buvo nepaprastai produktyvi ir viena garsiausių telenovelės rašytojų pasaulyje, o jos kūryba dažnai priskiriama „telenovelių Margaret Mitchell“ stiliui, nagrinėjančiam meilės be meilės santuokos ir kitas gilias temas. Dėl savo gebėjimo pasiekti plačiąją auditoriją per radijo ir televizijos adaptacijas, jos romanai, įskaitant „Pecado Mortal“, sulaukė didelio atgarsio ir išliko populiarūs dešimtmečius.

Pirmasis šios istorijos perkėlimas į ekraną buvo filmas „Pecado Mortal“ (1955), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Silvia Pinal ir Víctor Junco. Vėliau, 2015 metais, „Televisa“ sukūrė dar vieną telenovelės versiją, pavadintą „Que te perdone Dios“. Šioje adaptacijoje vaidino tokie aktoriai kaip Zuria Vega, Mark Tacher ir Rebecca Jones, siekiant pritaikyti klasikinę istoriją šiuolaikinei auditorijai. Taigi, „Apkabink mane“ yra tik viena iš daugelio sėkmingų Caridad Bravo Adams kūrinio interpretacijų.

Serialas taip pat susilaukė didžiulės sėkmės reitinguose ir buvo vienas žiūrimiausių serialų savo transliacijos laikotarpiu. Nors konkrečių reitingų duomenų rasti sudėtinga, bendras atgarsis ir apdovanojimai rodo jo didelį populiarumą. Kritikai ir žiūrovai gyrė serialą už gerai sukurtą istoriją, puikius aktorių pasirodymus ir gebėjimą išlaikyti įtampą iki pat pabaigos. Ypač teigiamai buvo vertinamas serialo tempas, kuris buvo apibūdinamas kaip „greitas ir dramatiškas“. Net ir po daugelio metų, DVD leidimai sulaukė teigiamų atsiliepimų dėl kokybės ir galimybės peržiūrėti mėgstamiausias scenas.

Serialas pelnė daugybę apdovanojimų, patvirtinančių jo sėkmę. Tarp svarbiausių apdovanojimų yra „Premios TVyNovelas“, kurie yra vieni prestižiškiausių apdovanojimų Meksikos telenovelėms. „Abrázame muy fuerte“ laimėjo keletą kategorijų, įskaitant:

Geriausia telenovelė

Geriausia aktorė (Victoria Ruffo)

Geriausias aktorius (Fernando Colunga)

Geriausia piktadarė aktorė (Nailea Norvind)

Geriausias piktadarys aktorius (César Évora)

 

APIE SERIALO „APKABINK MANE“ FILMAVIMO LOKACIJĄ

 

Serialas „Apkabink mane“ pasižymėjo išskirtiniais ir vešliais peizažais, kurie puikiai papildė dramatišką siužetą. Nors „Televisa“ studijos Meksike, kaip ir daugeliu telenovelės atvejų, buvo naudojamos interjerų filmavimui, didžioji dalis išorės scenų, ypač su kriokliais ir sodriomis plantacijomis, buvo nufilmuotos Meksikos pietrytinėje dalyje.

 

Pagrindinės filmavimo lokacijos buvo Tabasko valstijoje, ypač jos sostinėje Viljahermosoje (Villahermosa) ir Teapos mieste. Tabaskas yra žinomas dėl savo atogrąžų klimato, vešlios augmenijos, upių ir įspūdingų krioklių, kas puikiai tiko „Alaus dvaro“ ir aplinkinių žemių atmosferai sukurti. Šios vietovės suteikė serialui autentiškumo ir vizualinio grožio, leidžiančio žiūrovams pasinerti į istorijos atmosferą.

 

Be Tabasko, kai kurios scenos buvo nufilmuotos ir Čiapaso valstijoje (Chiapas). Čiapasas taip pat garsėja savo nuostabia gamta, įskaitant kalnus, upes, krioklius ir atogrąžų miškus. Manoma, kad būtent šiose valstijose buvo nufilmuotos scenos su kriokliais ir didelėmis augalų plantacijomis, suteikusios serialui įspūdingo fono ir patrauklumo. Taip pat minima, kad kai kurios scenos galėjo būti filmuojamos Tlakotalpane, Verakruso valstijoje, ir Kankune (Cancún), nors pagrindinis dėmesys buvo skirtas Tabasko ir Čiapaso gamtos grožiui. Tokia lokacijų įvairovė padėjo sukurti turtingą ir vizualiai patrauklų pasaulį, kuris buvo neatsiejama „Apkabink mane“ sėkmės dalis.

 

APIE PAGRINDINIUS SERIALO AKTORIUS IR JŲ SANTYKĮ SU VAIDMENIMIS

 

María Victoria Eugenia Guadalupe Martínez del Río Moreno-Ruffo, geriau žinoma kaip Victoria Ruffo, yra viena žinomiausių ir gerbiamiausių Meksikos telenovelės aktorių. Gimusi 1962 m. gegužės 31 d. Meksikoje, ji per savo ilgametę karjerą, prasidėjusią 1979 metais, sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai „dramos karalienės“ titulą. Jos unikalus gebėjimas perteikti gilų skausmą, trapumą ir atsparumą pavertė ją viena mėgstamiausių žiūrovų aktorių. Tarp ryškiausių jos vaidmenų yra „Tiesiog Marija“ (1989), „Gyvenu dėl Elenos“ (1998), „Pamotė“ (2005) ir t. t. Šiaip beveik visi jos garsiausi darbai yra rodyti lietuviams.

 

Vienas iš reikšmingiausių Victoria Ruffo karjeros vaidmenų, neabejotinai, yra Kristinos Rivazos personažas telenovelėje „Apkabink mane“. Šis vaidmuo buvo ypač sudėtingas ir reikalavo didelio emocinio išgyvenimo. Kristina – tai moteris, kuri patiria neįtikėtiną skausmą: praranda savo mylimąjį, manosi netekusi kūdikio, apanka ir tampa klastingo vyro auka. Victoria Ruffo sugebėjo puikiai įkūnyti šią tragišką figūrą, perteikdama jos vidinį skausmą, neviltį, bet kartu ir nepaprastą stiprybę bei motinos meilę, kurią ji jautė savo dukrai, nors ir to nežinodama. Ypač įsimintinos buvo jos scenos, kuriose ji, būdama akla, bandė orientuotis pasaulyje ir kovoti už savo teisę į laimę.

 

Šis vaidmuo ir pats serialas Victoriai Ruffo atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau įtvirtino jos, kaip dramos ikonos, statusą. Už Kristinos vaidmenį ji pelnė prestižinį „Premios TVyNovelas“ apdovanojimą geriausios aktorės kategorijoje, kas tik patvirtino jos įtaką ir meistriškumą telenovelės žanre. Nors konkrečių citatų apie šį vaidmenį viešai yra nedaug, pats faktas, kad šis serialas ir jos pasirodymas jame yra nuolat minimi kaip vieni geriausių jos karjeroje, rodo, kokią svarbą jis turėjo jai pačiai ir jos aktorei. Kristinos personažas leido Victoriai Ruffo pademonstruoti visą savo aktorinį diapazoną, nuo jaunos įsimylėjusios merginos iki sužalotos, bet stiprios motinos. Šis vaidmuo neabejotinai prisidėjo prie to, kad ji išliko viena iš labiausiai gerbiamų ir mylimų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių.

 

Interviu yra minėjusi, kad serialas išties pareikalavo labai daug, nes aktorė kurį laiką sirgo, tad dalis scenų iš tikrųjų nufilmuoti ligoninėje. Serialas, kaip ji minėjo, pasižymėjo ypač dideliu intensyviu filmavimu, praktiškai 135 serijų nufilmuoti per kiek daugiau nei tris mėnesius, tad spaudimo viską daryti greitai ir gerai buvo.

 

Aracely Arámbula Jaques, gimusi 1975 m. kovo 6 d. Čihuahua mieste, Meksikoje, yra talentinga ir visuomenės mylima Meksikos aktorė, dainininkė ir modelis. Savo karjerą ji pradėjo jaunystėje, dalyvaudama grožio konkursuose, o vėliau, studijavusi Televisos aktorystės centre (CEA), debiutavo telenovelėse. Nuo pat pirmųjų vaidmenų Aracely išsiskyrė ne tik savo grožiu, bet ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Per ilgus metus ji sukūrė daugybę sėkmingų vaidmenų, pelniusių jai tarptautinį pripažinimą, o jos dainininkės karjera taip pat susilaukė sėkmės.

 

Vienas svarbiausių ir sudėtingiausių Aracely Arámbula karjeros vaidmenų, be abejonės, buvo du Marijos del Karmen. Tai buvo didelis iššūkis jaunai aktorei, nes jai teko įkūnyti tą pačią asmenybę skirtingais gyvenimo tarpsniais: paauglę, o vėliau jau subrendusią moterį. Marija del Karmen – tai jauna, naivi, bet stipri mergina, kovojanti už savo meilę ir tiesą, nežinanti savo tikrosios kilmės, o vėliau tampanti brandžia moterimi, susiduriančia su gyvenimo sunkumais. Aracely puikiai susidorojo su abiem vaidmenimis, perteikdama jų unikalumą ir emocinę gelmę, kas jai pelnė didelį pripažinimą ir įtvirtino jos, kaip talentingos aktorės, poziciją.

 

Pati Aracely Arámbula ne kartą yra pabrėžusi, kad „Apkabink mane“ buvo labai reikšmingas projektas jos karjeroje. Ji dažnai vadina jį savo sėkmės tramplinu ir vienu svarbiausių serialų, atvėrusių jai duris į tarptautinę šlovę. Apie darbą šiame seriale ir kolegas Aracely yra kalbėjusi su pagarba ir nostalgija. Ji yra minėjusi, kad darbas su patyrusiais aktoriais, tokiais kaip Victoria Ruffo ir Fernando Colunga, jai buvo puiki mokykla. Nors buvo gandų apie įtampą tarp jos ir Fernando Colunga užkulisiuose, Aracely viešai visada pabrėždavo profesionalumą. Ji yra minėjusi, kad „chemija“ ekrane dažnai yra aktorių darbo ir pastangų rezultatas, o ne būtinai asmeninės simpatijos. Taip pat ji yra kalbėjusi apie tai, kokią svarbią patirtį įgijo dirbdama su serialo režisieriais ir prodiuseriais. „Apkabink mane“ leido Aracely Arámbula pademonstruoti savo talentą platesnei auditorijai ir įtvirtinti jos poziciją kaip vienos populiariausių telenovelės žvaigždžių.

 

Fernando Colunga Olivares, gimęs 1966 m. kovo 3 d. Meksikoje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir populiariausių Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išvaizda, charizma ir gebėjimu įkūnyti romantiškus, stiprius, o kartais ir dramatiškus herojus. Savo karjerą jis pradėjo kaip modelis ir kaskadininkas, o vėliau, studijavęs Televisos aktorystės centre (CEA), perėjo prie aktorystės. Nuo 1990-ųjų vidurio jis tapo nuolatiniu pagrindinių vaidmenų atlikėju, pelnęs „telenovelių princas“ reputaciją. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „La Usurpadora“ (1998), „Amor Real“ (2003) ir „Soy tu dueña“ (2010).

 

Vienas iš reikšmingiausių Fernando Colunga vaidmenų buvo Karlo Manuelio Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“. Karlo Manuelis – tai geras, sąžiningas ir ištikimas vyras, įsimylėjęs Mariją del Karmen, bet nuolat susiduriantis su kliūtimis dėl savo piktavalio dėdės Federiko ir kitų intrigų. Fernando Colunga puikiai perteikė šio personažo tvirtybę, atsidavimą ir ryžtą kovoti už savo meilę ir teisingumą. Jis sukūrė klasikinį telenovelės herojaus paveikslą, kuris pavergė žiūrovų širdis.

 

Šis vaidmuo ir pats serialas turėjo didelę reikšmę Fernando Colunga karjerai, dar labiau įtvirtindami jo poziciją kaip vieno svarbiausių telenovelės vedančiųjų aktorių. Serialo sėkmė ir dideli reitingai prisidėjo prie jo populiarumo augimo ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje. Nors Fernando Colunga yra žinomas dėl savo privataus gyvenimo ir retai viešai kalba apie asmeninius dalykus, jis ne kartą yra pabrėžęs savo profesionalumą ir atsidavimą kiekvienam vaidmeniui.

 

Apie Karlo Manuelio vaidmenį ir darbą seriale Fernando Colunga yra minėjęs, kad jam visuomet svarbu nuodugniai suprasti savo personažą ir įdėti maksimalias pastangas jį įkūnyti. Jis vertina prodiuserės Salvadoro Mejia ir režisieriaus Migelio Korcegos profesionalumą ir bendradarbiavimą filmavimo aikštelėje. Nors viešai nebuvo detalių apie galimus nesutarimus su Aracely Arámbula ar Victoria Ruffo, Fernando Colunga visada pabrėžia profesionalius santykius su kolegomis. Jam svarbiausia – sukurti įtikinamą ir įsimintiną istoriją, kuri pasiektų žiūrovus. Karlo Manuelio vaidmuo leido jam dar kartą įrodyti savo gebėjimą vaidinti romantiškus, bet kartu ir stiprius, principingus personažus, kurie yra pasirengę kovoti už teisybę ir meilę.

 

César Évora, gimęs 1959 m. lapkričio 4 d. Havanoje, Kuboje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir gerbiamų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išskirtiniu gebėjimu įkūnyti tiek herojus, tiek, ypač, sudėtingus ir charizmatiškus piktadarius, kas jam pelnė didelį pripažinimą. Karjerą pradėjęs gimtojoje Kuboje, jis vėliau persikėlė į Meksiką, kur „Televisa“ telenovelėse įsitvirtino kaip nuolatinis pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Jo intensyvus žvilgsnis, tvirtas balsas ir gebėjimas perteikti personažo vidinius konfliktus padėjo jam tapti vienu labiausiai ieškomų aktorių šio žanro kūriniuose. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „El Privilegio de Amar“ (1998), „La Madrastra“ (2005) ir „Triunfo del amor“ (2010).

 

Vienas iš išskirtiniausių César Évora karjeros vaidmenų, neabejotinai, buvo Federiko Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte, 2000–2001). Federikas – tai pagrindinis serialo antagonistas, Kristinos vyras, kuris yra ambicingas, klastingas ir godus vyras, trokštantis užvaldyti Rivazos šeimos turtus. César Évora puikiai perteikė šio personažo piktumą, šaltumą ir manipuliavimo gebėjimus, tačiau kartu sugebėjo suteikti jam tam tikro žavesio, kas padarė jį itin įsimintinu piktadariu. Jo pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad jis sulaukė didelio žiūrovų „neapykantos“ ir susižavėjimo vienu metu.

 

„Apkabink mane“ vaidmuo ir pats serialas César Évora atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau sustiprino jo, kaip „geriausio piktadario“, reputaciją telenovelėse.

 

Nailea Norvind, gimusi 1970 m. vasario 16 d. Meksikoje, yra talentinga ir universali Meksikos aktorė, turinti norvegiškų šaknų. Ji išsiskiria savo gebėjimu įkūnyti sudėtingus ir dažnai kontroversiškus personažus, tiek herojes, tiek piktadares. Nailea aktorystės karjerą pradėjo dar vaikystėje, o vėliau, subrendusi, sugebėjo sėkmingai pereiti prie suaugusiųjų vaidmenų, įsitvirtindama telenovelėse, teatre ir kine. Jos išraiškingumas ir ryžtingumas ekrane padėjo jai tapti viena žinomiausių Meksikos televizijos figūrų.

 

Vienas iš labiausiai įsimintinų ir pripažintų Nailea Norvind vaidmenų yra Debora Faljer šioje telenovelėje. Debora – tai pagrindinė serialo antagonistė, piktavale ir klastinga moteris, kuri yra įsimylėjusi Karlosą Manuelį ir, vedina pavydo bei godumo, nuolat stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams. Nailea puikiai įkūnijo šį piktą ir manipuliuojantį personažą, perteikdama jo žiaurumą, melą ir neviltį.

 

TITUTINĖS SERIALO „APKABINK MANE“ DAINOS

 

Serialo „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte) titulinė daina, kurios pavadinimas toks pat kaip ir serialo, – tai nepaprastai svarbi jo dalis, tapusi neatsiejamu emocinio ir siužetinio audinio elementu. Ši daina, atliekama legendinio meksikiečių dainininko ir dainų autoriaus Juan Gabrielio (1950-2016), buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jos tekstas ir melodija idealiai atspindėjo telenovelės esmę: gilią, aistringą ir skausmingą meilę, išbandymus, pasiaukojimą ir viltį. Daina puikiai perteikė pagrindinių veikėjų, ypač Marijos del Karmen ir Karlo Manuelio, išgyvenimus ir jų troškimą išsaugoti savo meilę, nepaisant visų kliūčių. Ji kalbėjo apie prisirišimą, saugumą ir šilumą, kurią suteikia tikras apkabinimas sudėtingame pasaulyje.

 

Antra, Juan Gabrielio, kaip atlikėjo, populiarumas ir charizma garantavo dainos ir, atitinkamai, serialo sėkmę. Jis buvo ir tebėra viena didžiausių Lotynų Amerikos muzikos ikonų, o jo dainos sugebėjo paliesti milijonų širdis. Jo gebėjimas perteikti gilias emocijas per balsą ir dainų tekstus buvo neprilygstamas. Daina „Abrázame muy fuerte“ pati savaime jau buvo Juan Gabrielio kūrinys, kuris buvo išleistas jo albumu ir tapo dideliu hitu, tačiau serialo dėka ji pasiekė dar platesnę auditoriją ir tapo vienu žinomiausių jo kūrinių XXI amžiuje.

 

Pats Juan Gabrielis, kaip dainos autorius ir atlikėjas, labai vertino dainos pasirinkimą serialui. Jis puikiai suprato, kad daina tapo neatsiejama pasakojimo dalimi ir padėjo sustiprinti emocinį ryšį tarp žiūrovų ir personažų. Jam tai buvo puiki proga pristatyti savo kūrybą naujai auditorijai ir dar labiau įtvirtinti savo, kaip dainų autoriaus, talentą. Daina pelnė milžinišką populiarumą ir komercinę sėkmę, laimėjusi tokius apdovanojimus kaip „Billboard Latin Music Awards“ apdovanojimas už „Hot Latin Song of the Year“ 2002 metais. Tai patvirtino, kad dainos pasirinkimas serialui buvo puikus strateginis sprendimas, naudingas tiek pačiam serialui, tiek Juan Gabrielio muzikos karjerai. Daina tapo neatsiejama telenovelės dalimi ir viena iš priežasčių, kodėl „Apkabink mane stipriai“ yra prisimenama ir mylima iki šiol.

 

Nors Aracely Arámbula pirmiausia yra žinoma kaip aktorė, ji turi ir sėkmingą dainininkės karjerą. Daina „Niña y Mujer“ buvo svarbus žingsnis jos, kaip muzikos atlikėjos, kelyje, ši daina taip pat skambėjo kiekvienos serijos pabaigoje. Jos vokalinės galimybės apibūdinamos kaip švelnios ir melodingos, tinkamos romantiškoms baladėms. „Niña y Mujer“ parodė jos gebėjimą ne tik vaidinti, bet ir emociškai atlikti dainas, kas pridėjo dar vieną dimensiją jos, kaip menininkės, įvaizdžiui. Galite ir ją pasiklausyti.

 

Tai tiek apie serialą „Apkabink mane“, kuris buvo rodomas per TV3, tikiuosi, kad straipsnis patiko ir buvo naudingas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Carl Tanzler (Karlas Tanzleris) ir jo maniakinė meilė Elenai Milagro Hoyai

 Nuort. Karlas Tanzleris apie 1940-uosius

Sveiki, skaitytojai,

Apie šią istoriją nebuvau nieko girdėjęs, gal kur ir yra YouTube kanele koks lietuvis padaręs šios istorijos įrašą ir daugelis, kas žiūri tas savamoksles laidas apie žudikus ir maniakus, manau, bus girdėję apie grafą Carlą Tanzlerį (Karlas Tanzleris), kuris būdamas gydytoju taip pamilo savo mirštančią pacientę, kad po kelerių metų išsikasė jos lavoną ir net bandė pristabdyti jos yrantį kūną. Apie Tanzlerį sužinojau neseniai skaitydamas Megan Nolan romaną „Desperatiški veiksmai“, kuriame vaizduojama jauna moteris, kuri beprotiškai yra įsimylėjusi savo vaikiną ir bando tyrinėti savo beprotybės priežastis, tad viename iš skyrelių pateikia lakoniškai ir Karlo Tanzlerio istoriją, bet viską nuo pat pradžių.

KARLO TANZERIO GYVENIMAS IKI OBSESIJOS

Karl von Cosel, tikrasis vardas Georg Karl Tänzler, gimė 1877 m. vasario 8 d. Drezdene, Vokietijos imperijoje. Jo ankstyvasis gyvenimas buvo apipintas paslapties ir keistų vizijų. Pats Karlas teigė, kad užaugo užmiesčio pilyje, kurioje jam sapnuose ir vizijose pasirodydavo „Baltoji moteris“ – grafienė Anna Constantia von Cosel. Ši grafienė, anot jo, atskleisdavo jam jo tikrosios meilės veidą – tai turėjo būti egzotiška tamsiaplaukė moteris. Šios mistinės patirtys, matyt, smarkiai paveikė jo ateitį. Nuo jaunystės jis buvo apsėstas mokslo ir išradimų, netgi teigė įgijęs aukščiausius medicinos, filosofijos, matematikos, fizikos ir chemijos laipsnius.

Apie 1900-ųjų pradžią Tanzleris keliavo po Indiją ir vėliau po Australiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo internuotas Australijoje kaip Vokietijos pilietis, ir, kaip teigiama, nesėkmingai bandė pabėgti pasistatydamas laivą. Po karo, 1920 metais, Karlas susituokė su Doris Anna Schafer ir susilaukė dviejų dukterų. Tačiau jam nebuvo leista grįžti į Vokietiją, todėl po internavimo jis išvyko į Nyderlandus.

1926 metais visa šeima iš Roterdamo emigravo į Jungtines Valstijas. Po trumpo sustojimo Havanoje, Kuboje, jie apsigyveno Zephyrhills, Floridoje, kur jau gyveno Karlo sesuo. Vis dėlto, 1927 metais Tanzleris paliko savo šeimą Zephyrhills ir persikėlė į Ki Vestą, Floridoje. Jis tikėjo, kad jo žmona neatitinka moters, kurią matė savo vizijose. Ki Veste, pasivadinęs Carl von Cosel vardu, jis įsidarbino radiologijos techniku JAV Jūrų ligoninėje. Būtent šioje ligoninėje, 1930 metais, jo vizija tariamai tapo kūnu – jis sutiko Mariją Eleną Milagro de Hoyos.

KAIP KARLAS TANZLERIS SUSIPAŽĮSTA IR BENDRAUJA SU SAVO PACIENTE MARIJA ELENA MILAGRO DE HOYOS

Karlas Tanzleris, radiologijos technikas JAV Jūrų ligoninėje Ki Veste, Floridoje, gyveno keistoje, jo paties sukonstruotoje realybėje. Apsėstas jaunystės vizijų apie „tikrąją meilę“, kurią įkūnijo tamsiaplaukė, egzotiška moteris, jis kantriai laukė jos pasirodymo. 1930 metais, kai jam buvo 53 metai, jo gyvenimas pasikeitė. Į ligoninę, kurioje jis dirbo, atvyko sunkiai serganti devyniolikmetė kubietė Maria Elena Milagro de Hoyos. Karlas iš karto atpažino jo vizijų moterį – Eleną. Nors Elena sirgo tuo metu nepagydoma liga – tuberkulioze, Karlas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam skirta ją išgydyti.

Iš pirmo žvilgsnio, Karlo ir Elenos santykiai buvo netradiciniai. Karlas, be to, kad buvo jos gydytojas, be Elenos ir jos šeimos prašymo ėmėsi desperatiškų veiksmų, siekdamas ją išgelbėti. Jis gabendavo į ligoninę radiologijos įrangą, įvairius vaistus, tonikus ir savo pačių išradimus, teikdamas, kad visa tai padės išgydyti jos ligą. Jis taip pat pirko jai brangias dovanas, siūlydamas šilkinę patalynę ir papuošalus, tikėdamasis pagreitinti jos pasveikimą ir įtikinti ją, kad jis yra jos „princas“ ir „tikroji meilė“. Elenai ir jos šeimai šis dėmesys, ypač dovanos, atrodė keistas, tačiau jie buvo nuskurdę, todėl priimdavo jo pagalbą. Jos mama, atsižvelgdama į Karlo nuolatinį lankymą ir medicininę pagalbą, pripažino jo atsidavimą ir per daug neklausinėjo apie jo keistą elgesį.

1926-ieji, Elenai vos 17 m.

Kalbant apie Eleną, jos jausmai Karlui buvo labiau pagrįsti padėka ir galbūt šiek tiek baimės ar nuostabos. Ji pripažino jo pasiaukojimą ir norą ją išgydyti, bet vargu ar atsakė jam romantiškais jausmais. Elena buvo jauna, besileidžianti į gyvenimą, o Karlas – gerokai vyresnis ir nepatrauklus. Jos dėmesys buvo skirtas išlikimui ir kovai su liga, o ne netikėtiems ir intensyviems įsimylėjusio techniko jausmams. Jos šeima, nors ir matė Karlo keistą apsėdimą Elenai, tikriausiai jautėsi įkalinta beviltiškoje situacijoje. Jie buvo dėkingi už Karlo finansinę pagalbą ir nuolatinį rūpestį Elenai, kurios nebuvo pajėgūs apmokėti. Todėl jie ignoravo jo keistenybes, tikriausiai tikėdamiesi geriausio, ir galbūt slapta vildamiesi, kad jis padės išgydyti dukrą. Vis dėlto, Karlo vis didėjantis apsėdimas ne tik Elena, bet ir jos liga, tapo vis labiau matomas. Jis vis giliau grimzdo į savo fantazijų pasaulį, nepaisydamas medicininių realijų.

Deja, visos Karlo pastangos buvo bevaisės. Nepaisant jo didžiulių, kartais absurdiškų, pastangų ir įsitikinimo, kad jis gali nugalėti ligą, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas nusilpo. 1931 m. spalio 25 d., būdama vos 21-erių, Elena mirė nuo tuberkuliozės komplikacijų. Jos mirtis buvo smūgis jos šeimai, tačiau Karliui tai buvo ne pabaiga, o naujo, dar keistesnio ir tamsesnio apsėdimo pradžia.

KARLAS TANZLERIS – NEKROFILAS AR BEPROTIŠKA MEILE APSĖSTAS GENIJUS?

Toliau tik dar įdomiau, nes...

Gavęs Elenos šeimos leidimą pastatyti jai mauzoliejų ir apmokėti visas laidojimo išlaidas, Tanzleris ėmėsi veiksmų, kurie peržengė bet kokias moralės ir etikos ribas. Beveik dvejus metus, nuo 1931 iki 1933 m., jis kasnakt lankydavosi mauzoliejuje, nešdamas šildymo įrangą, kad išlaikytų karsto turinį kuo sausesnį, ir teigdamas, kad Elenos dvasia ateina pas jį ir dainuoja. Jis kalbėdavo su ja, prašydama pasiimti jos kūną iš kapo, nes, jo žodžiais, ji kenčia uždaryta karste. Karlas vis labiau įsitvirtino savo paties sukurtame iliuzijų pasaulyje, atskirdamas save nuo realybės ir panirdamas į šiurpią meilę mirusiai.

Elenos mauzoliejus, kurį pastatė Tanzleris

1933 metų balandį, vykdydamas tariamus Elenos dvasios nurodymus, Tanzleris slapta išgabeno jos palaikus iš mauzoliejaus ir parsivežė į savo namus. Čia prasidėjo dešimtmetį trukęs makabriškas eksperimentas. Norėdamas išsaugoti kūną, Karlas jį balzamavo, naudodamas formaldehidą, įmirkytą audiniuose. Kai kūnas pradėjo irti, jis ėmėsi dar drastiškesnių priemonių: kaulus sutvirtino viela ir pakabomis, akių vietoje įstatė stiklines akis, o irstančią odą padengė vašku ir tinku. Plaukus pakeitė nuimtais nuo mirusiosios galvos. Jis aprengė ją drabužiais, kuriuos nuolat keisdavo, papuošė papuošalais ir netgi kvepino, kad paslėptų irimo kvapą. Karlas ir toliau gyveno su Elenos palaikais, gulėdavo su ja lovoje, o pasak jo, netgi šokdavo ir kalbėdavosi su ja. Šis siaubingas veiksmas buvo atliekamas visiškai slaptai, izoliuotame name, kurio kaimynai nieko neįtarė.

Paslaptis išaiškėjo tik 1940 metais, kai Elenos sesuo, Florinda Milagro de Hoyos, išgirdo gandus apie Tanzlerio keistą elgesį ir tai, kad jis laiko Elenos kūną savo namuose. Ji nuėjo į Tanzlerio namus ir, nepaisant jo atsisakymo įleisti, pastebėjo neįprastą Elenos veido profilį pro langą. Ji iškvietė policiją. Įėję į namus pareigūnai aptiko baisų vaizdą: lovoje gulėjo tai, kas kažkada buvo Elena Hoyos, kruopščiai „atkurta“ ir prižiūrima Tanzlerio. Jis buvo nedelsiant areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu.

Elenos mumija.

Visuomenės reakcija buvo šokiruojanti ir prieštaringa. Žinia apie Tanzlerio veiksmus greitai pasklido, tapdama pagrindine sensacija JAV ir už jos ribų. Dauguma žmonių buvo pasibaisėję ir pasišlykštėję jo veiksmais, laikydami juos ligotais ir neetiškais. Kiti jautė nuostabą dėl jo apsėdimo ir atsidavimo „meilei“, net ir tokios siaubingos formos. Ypač didelė dalis vyrų vertino Tanzlerį kaip „romantiką“, kuris pademonstravo neįtikėtiną atsidavimą. Pati Elenos šeima patyrė didžiulį sielvartą ir pyktį. Elenos kūnas buvo mediciniškai patikrintas, po to vėl palaidotas nežinomoje vietoje, kad būtų išvengta tolesnių išniekinimų. Nors Tanzleris teisiškai nebuvo nuteistas dėl senaties ir įstatymų spragų, jo istorija tapo įspėjimu apie apsėdimo ir mirtingumo ribas, palikdama neišdildomą įspūdį visuomenėje.

Įdomus visuomenę demaskuojantis faktas! Po to, kai 1940 metais išaiškėjo Carlo Tanzlerio paslaptis, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas buvo konfiskuotas ir viešai eksponuojamas Deano-Lopezo laidojimo namuose Ki Veste. Ši makabriška ekspozicija sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo – manoma, kad ją apžiūrėti atėjo per 6 000 žmonių. Šis įvykis tapo milžiniška sensacija, atskleidusia kraupią meilės, apsėdimo ir mirties istoriją, kuri vieniems kėlė siaubą, o kitiems – keistą susižavėjimą. Po viešos demonstracijos Elenos kūnas buvo vėl palaidotas nežinomame kape, siekiant apsaugoti jį nuo tolesnių išniekinimų.

TOLESNIS KARLO TANZLERIO GYVENIMAS

Po to, kai 1940 metais iš Karlo Tanzlerio buvo atimtas Elenos Hoyos kūnas, o visuomenė sužinojo apie jo makabrišką apsėdimą, jo gyvenimas iš esmės pasikeitė, bet jo keistas prisirišimas prie mirusios moters liko nepakitęs. Nepaisant to, kad buvo areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu, Tanzleris nebuvo nuteistas. Prokurorai nusprendė, kad jo veiksmai įvyko seniai, o tuo metu galioję įstatymai nenumatė griežtų bausmių už tokius nusižengimus. Medicininės ekspertizės metu jis buvo pripažintas pakaltinamu, tačiau jo elgesys buvo pripažintas ekscentrišku ir absurdišku.

Po šio viešo skandalo Tanzleris liko Ki Veste. Jis niekada viešai neatgailavo dėl savo veiksmų ir nuolat gynė savo „meilę“ Elenai, teigdamas, kad viskas, ką jis darė, buvo vedamas meilės ir noro ją išgelbėti. Jis netgi parašė autobiografiją, kurioje smulkiai aprašė savo ryšį su Elena ir detales apie jos kūno išsaugojimą. Ši knyga dar labiau sustiprino visuomenės susidomėjimą jo istorija. Nors visuomenė buvo pasibaisėjusi jo veiksmais, dalis jos jautė keistą susižavėjimą šiuo, jų manymu, „pamišusiu genijumi“. Jam tapus žinoma figūra, atsirado ir tokių, kurie jautė jam užuojautą, matydami jame tragišką figūrą.

Nepaisant to, kad tikrasis Elenos kūnas buvo paslėptas nežinomame kape, Tanzleris neišsižadėjo savo apsėdimo. Jis pasidarė beveik tobulą Elenos mirties kaukės kopiją, atkartodamas kiekvieną detalę, kurią prisiminė iš jos kūno. Šią vaško ir gipso kopiją jis laikė savo namuose ir toliau gyveno su ja, kaip anksčiau su tikruoju kūnu, tikėdamas, kad tai Elenos esmė. Jis netgi įsigijo lėktuvą ir, teigiama, bandė ieškoti naujos „tikrosios meilės“, tačiau jo apsėdimas Elena liko nepakitęs. Tanzleris mirė 1952 m. liepos 3 d. savo namuose, būdamas 75 metų. Jis buvo rastas apsikabinęs su Elenos kopija, kurią vadino „mylimąja“. Taip baigėsi šio neįprasto žmogaus gyvenimas, paženklintas tragiškos meilės ir ribas peržengiančio apsėdimo. Jo istorija ir toliau kelia klausimų apie meilės, mirties ir proto ribas.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: kaip Žemaitė rašytoja reagavo į savo spausdintus tekstus ir į spaudos draudimo riziką?

 

Sveiki, skaitytojai,

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena ryškiausių lietuvių prozininkių, realizmo atstovė, įgijusi neformalų „valstiečių rašytojos“ titulą. Kilusi iš pasiturinčių bajorų šeimos, ji anksti pajuto socialinę nelygybę ir tapo aktyvia švietimo, lietuvybės puoselėtoja. Jos kūryba, apimanti apsakymus, apysakas, dramas ir feljetonus, išsiskyrė aštriu kaimo buities, socialinių santykių, moterų padėties ir tautinio atgimimo problemų vaizdavimu. Žemaitės rašymo stilius buvo itin gyvas, kupinas dialogų, autentiškos šnekamosios kalbos, kas leido jai realistiškai perteikti to meto Lietuvos kaimo tikrovę. Jos kūryba padėjo pamatus lietuvių realistinei prozai ir išlieka svarbi iki šių dienų.

Žemaitės požiūris į carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904) buvo kategoriškai neigiamas ir kupinas pasipriešinimo. Ji puikiai suprato šio draudimo žalą tautos švietimui, kultūrai ir nacionalinei savimonei. Pati būdama aktyvi visuomenininkė ir tautinio atgimimo dalyvė, Žemaitė jautė pareigą prisidėti prie lietuviškos knygos išlikimo. Nors jos kūryba klestėjo daugiausia po spaudos draudimo panaikinimo, ji aktyviai rėmė knygnešių veiklą ir prisidėjo prie pogrindinės lietuviškos spaudos platinimo. Jai buvo svarbu, kad lietuviška kalba ir mintis gyvuotų nepaisant okupacinės valdžios represijų.

Savo kūrybą Žemaitė matė kaip priemonę šviesti žmones, kelti socialines problemas ir ugdyti tautinę sąmonę. Ji rašė paprastiems žmonėms, stengėsi būti jiems suprantama ir artima. Nors pati neturėjo formalaus išsilavinimo, ji pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu stebėti ir analizuoti aplinką, o tai leido jai kurti autentiškus ir paveikius personažus bei situacijas. Jos apsakymai dažnai tapdavo aštriu veidrodžiu, atspindinčiu kaimo luomų susidūrimus, moterų priklausomybę nuo vyrų ir tradicinių normų, taip pat alkoholizmo ir kitų visuomenės ydų pasekmes. Žemaitė tikėjo literatūros galia keisti visuomenę ir skatinti žmones mąstyti kritiškai, todėl jos kūryba buvo ne tik meninės, bet ir didelės socialinės reikšmės.

Maištinga Siela