Sveiki mielieji, šiandien noriu jums pristatyti knygą, kurią vertą perskaityti dėl bendro išprusimo ir susigaudymo bendrame lietuvių literatūros kontekste. Kaip sakiau, dievinu šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir ši knyga nėra atsitiktinė. Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ išties stulbinantis romanas su labai giliu ir įtaigiu psichologizmu, ryškiais ir dramatiškais įvykiais, kurie įsupa skaitytoją į siužetą ir jų jausminę plotmę bei priverčia kartu su puslapiais alsuoti į gyvą marmurą. Tarp kitko, ši knyga šiais metais pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje gavo Europos Sąjungos premiją ir bus verčiama į kitas kalbas: vokiečių, prancūzų, anglų, ispanų, italų ir t.t. Man asmeniškai labai giliai įstrigo kalbos poetiškumas, išties romano kalba yra spalvinga ir labai jausminga. Žodžiai tarsi adatos smaigsto mūsų jautrius neuronus ir dar labiau suintensyvina herojų jausminį, dvasinį pasaulį. Černiauskaitė atsisako pagrindinio šiuolaikinio autorių prieskonių – ironijos, sarkazmo. Dabar reta knyga, kuri neturėtų šio bagažo, net susidaro įspūdis, kad proza, kuri kažko nepašiepia, neišjuokia yra tarytum „nekabinanti“ ir neverta dėmesio, kitaip sakant, susireikšminusių ir per daug jautrių asmenybių „pliurpalizmai“. Noriu pasidžiaugti, kad Lauros kūryba yra kitokio meninio braižo, koncepcija susitelkia ties žmogaus vidinio pasaulio kontaktavimu su išoriniu. Panašiu braižu parašytas ir sekantis Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“. Tikiuosi, kad autorė ir toliau išsaugos savo natūralų ir neprievartaujamą teksto kūrimo lakoniškumą ir poetiškumą. Įsigilinant į veikėjus, pamatai, kad jie nėra kažkokie labai ypatingi, atvirkščiai, jie yra tarytum pavyzdžiai, fosilijos iš mūsų gyvenimo aplinkos. Jie neturi kažkokių didelių gabumų, yra paprasti, susitelkė ties savo problemomis, darbais ir asmeniniais santykiais. Iš veikėjų matyti gilus užslėptas ir kone mirtinai užgniaužtas vienintelis troškimas – karštai ir beatodairiškai mylėti. Veikėjai: Ilja, Liudas, Izabelė, jie taip trokšta tos meilės, jie taip desperatiškai siekia to, kad jie negali spėti absorbuoti visos tos meilės, šilumos, todėl jie pasiduoda šaltumui. Visas romanas iš tikrųjų man pasirodė šaltas, šaltas gerąja prasme, nes tai yra tarsi žaidimas prisijaukinant meilę ir laimę. Aišku, galiausiai pagrindinės herojės širdis romano pabaigoje atšyla ir mes pajaučiame kitokį romano toną, tarytum ji ilgai imitavusi gyvenimą ima ir pati pradeda gyventi. Gyventi iš tikrųjų. Černiauskaitės kūryba nė iš tolo nekvepia banalumu, kelios scenos susijusios su seksu tampa itin poetiškos ir meniškos, susiliejusios su sielos alkio jausmu. Kasdienybės realijos ir socialinės problemos surištos į veną kasą: vaikų namų dvelksmas, mirštančio ir sergančio vaiko nuojauta, kaimo ir miesto skirtumas, vaikų ir suaugusiųjų pasaulėžiūros sandūra ir t.t. Išties, labai džiaugiuosi pagaliau perskaitęs „Kvėpavimą į marmurą“, galiu pasakyti tik tai, jog buvo verta.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą