2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

Knyga: Virginia Woolf "Orlandas"



Sveiki visi,

Rašytoja Virginia Woolf yra tikriausiai viena žinomiausių literatūros moterų klasikių iš XX amžiaus, o jos pavardė iš lūpų į lūpas tariama įvairiausiuose literatūros kitimo konferencijose, sueigose, diskusijose, paskaitose. Nors V. Woolf labiau gretinama prie feministinės literatūros bei gėjų ir lesbiečių meno kūrinių analizės, ji svarbi daugeliui literatūros korifėjų, o ir pati rašytoja buvo ištekėjusi, bet, kaip byloja biografai ir draugų prisiminimai, V. Woolf labiau suvokiama kaip biseksuali asmenybė, kas galbūt smarkiai įtakojo jos visą literatūrinę raidą, o ypatingai „Orlandą“.

Mes turėjome ne vieną ankstėliau išverstą V. Woolf romaną į lietuvių kalbą, tačiau nė karto „Orlando“, kuris jau šabloniškai įvardijamas kaip vienas šviesiausių šios rašytojos kūrinių. 2005 metais šį kūrinį pristatė leidykla „Alma Littera“, išleisdama seriją knygų pasteliniais viršeliais, tačiau ši leidykla, kaip ir daugelis leidyklų, kažkodėl nemėgsta tęsti gerų tradicijų ir serijoje pasirodžiusios penkios ar daugiau knygų, buvo, liaudiškai tariant, „užlaužtos“. Būtent šioje serijoje su varganu 1500 egzempliorių debiutuoja „Orlandas“, kuris originalo kalba pasirodė 1928 metais ir yra manoma, kad joje šiek tiek prisidėjo tai, kad ji būdama santuokai palaikė intymius santykius su drauge, juolab, kad angliško romano pavadinimas turi antraštė „Biografija“. Žinoma, tai galima suvokti, kaip modernistinę V. Woolf provokaciją.

Ryškus seksualumo apmąstymo tembras skamba per visą romaną, kuris atmiežtas modernizmo paraku tampa neįprastu kūriniu. Orlandas, kuris nugyvena apie 350 metų ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenimo nugyvena kaip moteris, bet pradžioje jis pristatomas kaip vyras. Knygos veiksmas driekiasi per vienas įspūdingiausias Anglijos epochas – nuo karalienės Elžbietos laikų iki XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Smarkiai kintančioje terpėje gyvena Orlandas, kuris stengiasi surasti save, pasiduoda ilgiems ir neišvengiamiems savianalizės postringavimams, kurie mums patiems tampa netgi įdomūs ir, sakyčiau, keliantys ištisas virtines minčių tiek apie Virginią Woolf, tiek apie jos kuriamą personažą.

Skaitydamas knygą tikėjausi pajusti, kaip ypatingai ryškiai bėga Anglijos epochos ir kaip toje terpėje keičiasi Orlandas į Orlandą (moterį). 1992 metais režisierė Sally Potter sukūrė vaidybinį filmą tuo pačių pavadinimu, kuriame pagrindinį vaidmenį patiki Tildai Swinton, būtent šioje juostoje jaučiamas laiko bėgimas, pokyčiai, aprangos detalės, Orlando virsmas į moterį, o štai knygoje viskas pateikta kur kas subtiliau, rašytoja tik su niekinamu patosu ryškiau aprašo Viktorijos laikų epochą, kuri pasižymėjo ypatingais puritoniškumo pliūpsniais ir bet kokiu seksualumu buvo baisimasi, moterys buvo pamaldžios ir paklusnios vyrui. Virginia Woolf šį kūrinį rašė XX amžiaus trečiame dešimtmetyje, po Viktorijos epochos buvo praėję tik du dešimtmečiai, o seksualumo tabu visuomenėje būta dar su kaupu, nors modernistų menininkų rateliuose jau buvo klykaujama apie seksualinius suvaržymus ir lyčių skirstymus pagal visuomenės primetamus standartus ir mados reikalus.

Virginia Woolf „Orlandu“ apmąsto moters sampratos kitimą visuomenėje ir neslėpdama antipatijos tiek Viktorijos laikų požiūriui, tiek perdėtiems moteriškumo ir vyriškumo manieroms, bando sukryžminti vyro ir moters pradus, sakydama, kad prigimtyje kiekvienas iš mūsų yra vyras ir moteris: „Nors lytys skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos, tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą ir moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje.“ (p. 128) Būtent per rūbus, kaip per visuomenės sukurtas dekoracijas-kaukes, o gal labiau pančius, V. Woolf regėjo ir juto esant giliai žmoguje visai ką kitą. Galbūt ir pati rašytoja jautėsi nevisai moteriška, kas dabar žino, nors žiūrint filmą „Valandos“, Woolf personažą nepavadinsi labai vyrišku.

Kitas dalykas, kas galbūt labiausiai nustebino, tai laiko menkavertiškumo jausena. Kas lieka po mūsų; mes gyvename, einame, vaikštome, o po gerų 200 metų niekas nė neatsimins, kad buvome. Orlandas, gyvendamas daugiau, nei gali žmogus fiziškai, mato besikeičiantį pasaulį ir jį tyliai ir melancholiškai aprauda, kaip kažkada raudojo savo pirmosios meilės Sašos, su kuria susipažino čiuožinėdamas ant užšalusios upės. Aprauda ir savo kūrybą, kuri kinta kartu su literatūros tendencijomis per epochas, daugelį savo kūrinių Orlandas sudegina, pasilieka tik „Ąžuolą“, jaunystėje su uždegimu parašytą trumpą kūrinuką, kuris besąs gal ir pats vertingiausias bilietas per epochas, net per 300 metų jis, o vėliau ji, nešiojasi jį kišenėje ir bando tobulinti. Galiausiai Orlandas sulaukia literatūrinės šlovės, tačiau šlovės jis jau nebenori, kaip ir nebenori ilgai geistų dalykų, nes laikas geidžiant ir trokštant praeina. „Senoji ponia Diudefan ir jos draugai be pertraukos kalbėjosi ištisus penkiasdešimt metų. O kas iš viso to liko? Gal kokie trys šmaikštūs posakiai“ (p. 134) Virginia Woolf žinojo, kokia baisi liga yra aukštuomenės dabitiškumas ir visokiausi literatų rateliai, kurie labiau priminė tuštybės mugę, o ne literatūros diskusijos. Visuomenė pilna netikrumo, sintetikos, maskarado ir netiesos, kuri pajėgi formuoti lyčių elgsenos ir sampratos madas, kurioms Orlandas iš pradžių tampa abejingas, tačiau nuo to pabėgti neįmanoma.

Orlando didžioji permaina nėra ta diena, kai jis vieną rytą po ilgo miegojimo atsikelia kaip moteris, adaptacijos laikotarpis taip pat nėra labai aiškus, nes fiziniai pokyčiai romane žaibiški, o Orlando savimonė tik laikui bėgant perpranta moteriškumo pavojus ir galią. „Ji ėmė vis kukliau, kaip įprasta moterims, vertinti savo protinius gebėjimus ir vis labiau, kaip įprasta moterims, džiaugtis savo išvaizda.“ (p 127). Kad išvaizda ne tik yra pančiai, bet ir galingas ginklas, Woolf tai suvokia, kad silpnybė gali tapti stiprybe, bet viskas tėra tik ilgas ir varginantis visuomeninis žaidimas, nes po rūbais mes esame visiškai kito pasaulio būtybės. Kitaip sakant, ne žmonės dėvi rūbus, bet rūbas dėvi žmogų ir suteikia jam tapatybės statusą.

Suvokęs Orlandas, kad yra moteris ir galiausiai priėmęs moterišką logiką, jis skverbiasi į individualią seksualumo revoliuciją, nes kaip vyras jis buvo gan geidžiamas palaidūnas, o kaip moteris – padori drovuolė, tačiau Orlanda, laikui bėgant, ima spekuliuoti savo įvaizdžiais: „Kelnių dorybingumą ji iškeitė į sijonų pagundas ir vienodai mėgavosi abiejų lyčių meile.“ (p 148) Seksualinis apetitas augo su laiku ir Orlandas galėjo rinktis vyrus ir moteris kaip „patiekalus“, kol, aišku, neatsiranda tikroji meilė. Woolf Orlandu apjungia viską, ką galima pavadinti meile – nuo seksualinių pasitenkinimų iki tyrosios meilės. Spalvingas meilių vitražas pasakojamas su humoru, skausmu ir melancholija. Viena juokingiausių ir absurdiškiausių romanų vietų, aišku, taip V. Woolf tyčiojasi iš merginimų ir manierų, yra lažybų scena, kada Orlanda su savo gerbėju laukia, kol musė nutūps ant cukraus kubelio. Aišku, lažybos – ant kurio kubelio?

Kad ir kaip ilgai analizuotume „Orlandą“ kaip androgenišką būtybę bei lyčių skirtumus bei panašumus, akivaizdu, kad laimingus mus daro ne visuomenės pripažinimas, šokant pagal jos dūdelę, bet dvasinė harmonija su savo lytine tapatybe, kuri nebūtinai turi sutapti su fiziniu kūnu. „Kuris džiugesys galingesnis? Vyro ar moters? O gal tokie patys“? (p. 105) Akivaizdu, kad Orlandas norėjo būti laimingas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo to, ką nori regėti aplinkiniai.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą