Skaitymo ypatumai: knyga prie jūros - man ne "draugė"

Sveiki, 

Va, šįryt padaryta nuotrauka: rytinė kava su knygomis prie apskrito stalelio. Galvojau, kokią knygą vežtis į prie jūros. Visos lyg ir savo formatu tinka – nedidelės apimties, patogios, žinomi autoriai, žinoma, ko daugiau ar mažiau iš jų tikėtis. Na, išskyrus Rolandą Rastauską (RoRa), kurio eseistikos dar niekad neskaičiau, bet baisiausiai knieti, gal dėl to, kad jo kaip eseisto nepažįstu ir palikau namuose. Kaip sakant, geresniems laikams ir maloniems literatūriniams atradimams. 

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“ ar J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“? Kad ir kaip norėčiau griebti „Barbarus...“, visgi pasiėmiau „Jaunoji nuotaka“ – pradėsiu nuo jos. A. Baricco visada gaivus ir lengvai bei poetiškai tinkantis praslysti prie jūros ir... ak, koks nusivylimas.

Ne, ne knyga, bet beveik nemoku skaityti prie jūros. Jeigu išvis įmanoma skaityti. Gerai, atsiguli ant audinio, atkiši nugarą saulei kepinti ir iškenti 5-10 minučių, pro juodus stiklo akinius tekstas srūva prakaitu ir į galvą lenda mintys, kad geriau trauktis į pavėsį ar pasiklausyti mp3. Ir žinote, tai ne pirmas kartas, kai tiesiog knyga nesiskaito prie jūros. Jūra nori dėmesio sau, o knyga sau. Tai nesuderinama. Kaip meilė ir kaktusas. Kaip gaivios ir traškios salotos lyginant su riebiais šunienos kotletas. Geriausia visgi, manau, knygų prie jūros man nuo šiol nebesinešioti, o skaityti ten, kur geriausiai skaitosi – namuose. 

P. S. Na, ir taip, aš pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti bet kur ir bet kada, kad ir važiuodami viešuoju transportu.

 

Jūsų Maištinga Siela