Aktualijos: Rugsėjo 1-ąją įžvelkime optimizmo švyturio šviesas

Sveiki,

Rugsėjo pirmoji! Kokia nuostabi šventė! Sėlinau pro vieną mokyklą ir praėjau pro pasipuošusią mamą kartu su devintoku. Jis dėvėjo apiplyšusius džinsus ir marškinėlius su baisiais užrašais. Eina kaip paskutinis šioj žemėj maištininkas ir sako mamai:

– O man visiškai pochuj, kas ką, blet, daro.

Mama jam antrina:

– Taip, taip...

Štai ir gyvenimo ištrauka. Gerai, pradėjau labai negatyviai, tačiau paskutiniu metu vis einame link to, kad mokytojas verčiamas tarnautoju, o mokykloje svarbiausias asmuo – mokinys. Mokytojas lieka tik inkščiantis dėl atlyginimo ir kritusio statuso asmuo, į kurį mažiausiai kas kreipia dėmesio, kasmet reikalavimai jam didėja, tačiau aplinkinių nuomonė tebėra ta pati: sėdėk, mokytojau, tyliai, kelk kvalifikaciją ir nedrįsk dejuoti. Žodžiu, nokautas. 

Bet grįžkim prie pochuj. Net neabejoju, kad atsakomybė pirmiausia kristų ant to devintoko mokytojo. Niekaip nepamiršiu Andriaus Tapino leptelėtus žodžius, kai komentavo jaunas paneles, kurios prieš keletą metų dalyvavo Miss buvusios Sovietų Sąjungos grožio rinkimuose, A. Tapinas tai traktavo gana teisingai – kaip tėvynės išdavystę, tačiau pirmiausia buvo įvardyta, kad turėtų būti gėda tų panelių mokytojams. Tarsi mokytojai, mokydami sąmoningumo, kaskart už kiekvieną individą turėtų prisiimti atsakomybę. Už 500 eurų išmokyti kiekvieną žvelgti į pasaulį patriotiškai viena kryptimi, optimistiškai ir kultūringai elgtis! Šalia to devintoko staiga įsivaizdavau dar ir pavargusį ir nervais ištampytais mokytoją, kuris irgi pritaria: taip, taip, gal ir viskas išties pochuj...

Iš tikrųjų ne taip norėjau parašyti. Norėjau pasidžiaugti, bet tikriausiai esu įtrauktas į tą bendrą negatyvų ratą, visur įžvelgti (ne)pavyzdines situacijas. O pavyzdinių yra! Visiems šįkart norėčiau palinkėti ne kaltinimų ir susilaikymo nuo atsakomybės, bet įžvelgti teigiamą pusę ir galiausiai girti ne tik mokinius, bet ir mokytojus. Reiktų daugiau teigiamų atsiliepimų ir pavyzdžių, kurie kažkur „nueina“ į antrą planą po purvinų skandalų, atkišami visuomenės rykliams kaip delikatesą, kad pamažu iš tikrųjų imama tikėti, jog ir tėvams, ir mokiniams, ir mokytojams viskas giliai pochuj. Taip nėra ir niekada nebus, nors ir kiek besistengtų sutrypti ir eilinį kartą „įrodyti“, kaip viskas blogai Lietuvoje ir vis kudakuoti tą „viskas, ryt emigruoju!“. 

Linkiu, kad kasmet Rugsėjo 1-oji būtų ne pochuj ir iš tikrųjų būtų svarbu, kas ką daro. Nebijokime daryti gerą ir mažiau vieni kitus teisti. To ir linkiu Rugsėjo 1-osios proga!

Jūsų Maištinga Siela