Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 37 (3633), 2017 spalio 13 d.

Sveiki,

Kas šįkart gero savaitraštyje Literatūra ir menas? Žinoma, mane patį labiausiai domina literatūra, todėl pirmiausia puolu skaityti skyrelį knygų presas, kuriame „svečiuojasi“ šmaikštusis Marijus Gailius, kuris apžvelgia per trisdešimtmečių prizmę trijų rašytojų knygas – Povilo Šklėriaus, Gabijos Grušaitės ir Dovydo Pancerovo kūrinius. Apie ką rašo trisdešimtmečiai taip išskirtinio bruožo recenzentui ir nepavyko surasti, nes temos gana įvairios. Dėmesys lietuvių literatūrai ir naujai kartai turėjo sudominti literatūra, bet kažkodėl po M. Gailiaus „įžvalgų“ nebesinori nė vienos skaityti, nes kažkaip retai jis randa už ką rašytoją vienaip ar kitaip pagirti, o įspūdis toks, kad recenzentas labiau mėgaujasi ne savo įžvalgomis, bet pačių recenzijų rašymu, nors neprikiši, ką atkapsto, argumentuoja. Jau buvau nusižiūrėjęs P. Šklėrių paskaityti, bet... Po recenzijos pagalvojau: o gal ir nebeverta gaišti laiko. (Povilai, padėkok Gailiui).

Nustebino tik prielankesnė recenzija D. Pancerovo Kiborgų žemei, kurios nė dykai neimčiau, nes tos reportažinės knygos apie karo zonas, atleiskite, vemti verčia, nuo brukamo militaristinio (pseudo)divyriško-patriotiško romantizavimo. Nesakau, kad apie karą skaityti ir kalbėti blogai, tačiau paskutiniu metu ta militarizavimosi mada šalia tokios literatūros tampa viena didele smegenų plovimo mašina – ir nė velnio nematau čia gėrio ir pasigėrėjimo nei žiniasklaidoje, nei literatūroje, nei išpūsto heroizmo klostėse... Tai gal G. Grušaitę skaityti?

Iš esmės šis numeris skirtas dviem dalykams: Povilo Šklėriaus kūrybos reklaminei kampanijai ir feminizmo ir maskulinizmo peštynėms. Povilo Šklėriaus tiek, kad vežimu vežk. Pirmuosiuose puslapiuose – interviu su juo, kuris iš pradžių pasirodė nu žiauriai nuobodus, bet ir tas interviu pritemptas prie lyčių lygybės, kol galiausiai išsirutulioja, kad Šklėrius puikus žmogus, nuoširdus ir visoks be kaukių ir menininko pseudo įvaizdžių. Jo kūrybą nagrinėjo Viktorija Ivanova, apžvelgdama du romanus Ko negalima sakyti merginai bare (velniai griebtų, pavadinimas kaip iš žurnalo Cosmopolitan vyrams – niekada tokio neskaityčiau!) bei mano dėmesį patraukęs Mano tėvas, mano sūnus – biblijinio skonio pavadinimas iškart prisibeldžia apie gilesnio teksto bylojimą. Tiesą sakant, V. Ivanovos teksto viso neįveikiau, nes jis labiau analitinis ir skirtas tyrinėtojams ir tiems, kurie jau sugraužė P. Šklėriaus kūrybą. Ne gana to, dar ir M. Gailius jį aprašo.

Antroji svarbi tema galbūt ta, kurią socialiniuose tinkluose įžiebė Aušra Kaziliūnaitė, kai Jotvingių premiją pasidalijo... ir vėl vyrai. Moterų ir vyrų literatūros įvertinimai tapo tarsi feminisčių ir maskulinistų kovos lauku, tad „į temą“ kaip tik straipsnis apie Lietuvos kalinius vyrus, o tiksliau apie jų rankdarbių būrelius – tapybą, mezgimą ir kitus atseit nebachūriškus reikalus kalėjime – Renatos Obcarskės straipsnis Apie vyriškumą ir kūrybą už grotų. Šią temą papildo ir Adronės Urbonaitės prisiminimai ir apmąstymai Sužeistų ambicijų vyrai: gailėtis ar papjauti? Kaip visada straipsnio autorė šmaikšti, kandi ir žurnalistiškai greitai skaitoma kaip horoskopai – čia gerąja prasme.

Štai Virginijos Cibarauskės verstas Kat George straipsnis Kodėl Courtney Love trikdo žmonės? Buvo pats įdomiausias šiame numeryje, kad net apskritai po jo pakeitė nuomonę apie pačią C. Love, kad net bėgau po straipsnio youtubinti jos dainų, o iš tikrųjų dar vienas akmuo į maszkulinizmo daržą, kuris iš esmės užgožė du svarbius literatūrinius įvykius paminėtus „tarp kitko“ labai saikingai – pati Jotvingių premija ir Nobelio laureatas Kazuo Ishiguro. Juokas juokais, nors premijas nuskynė pas jotvingius vyrai, tačiau visgi moterų išsidalijusių vietas tarp poezijos įvairiuose konkursuose Druskininkų rudens „lapų šūsnyje“ tikrai netrūko, bet suvirškinti jų poezijai jau, kažin, ar man užtenka jėgų. Poetiškiausiai, bent man, pasirodė Neringa Dangvydė, bet grįžau prie Gyčio Norvilo poezijos pirmame puslapyje ir net įsipatoginau lovoje pusmėnulius, kai perskaičiau apie vienuolę transporto priemonėse, tačiau greitai pamečiau eilėraščio mintį ir supratau, kad gal ir ne man šis G. Norvilo liepos 17 d. natiurmortas.

Ir pabaigai – Mindaugo Nastaravičiaus laudacija Vytautui Stankui iš esmės švelniai įžnybė pulkui feministiškai nusiteikusių žąsų taip ir nerandant vienybės. Ar tai reiškia, kad kitąmet Jotvingių premiją tikrai pelnys moteris? Jei pelnys, tai čia kaip ir „dėl lygiųjų“? O jei nelaimės, tai čia „ir vėl vyrai išsidalijo premijas“? Kad ir kaip nutiks, viskas vis tiek bus tik dalis proceso tarp amžino moteriškumo ir amžino vyriškumo – ir vis tiek vieni be kitų niekaip.

P. S. Krienai ant Literatūra ir menas viršelio? Really? Negi nieko patrauklesnio nebuvo galima sugalvoti? Tikriausiai, kad ne.

Jūsų Maištinga Siela