Aktualijos: Būrimas atsitiktiniu knygos puslapiu arba pavasario marazmai

Sveiki,

Jau treti metai iš eilės pjaunuosi su pavasariu. Ir vis labiau jo nemėgstu. Gal dėl to, kad viskas ima taip greit suktis. Valstybinės šventės, Velykos, atostogos, skubėk atlikti tą, skubėk aną, atsiskaityki, susimokėk, išgerk, nebegerk, išsiblaivyk ir visai viską užmiršk, o nebegali. Nes esi įtrauktas. Ir visai čia ne pavasaris kaltas, bet tas pojūtis, kad šviesos vis daugiau, o tavo vidinė neįkrauta baterija turi būti dar  gyvybingesnė nei bet kada. Ir tada aš noriu subliukšti.

Prisimenu, kad niekam neprivalau nieko įrodinėti, niekam patikti, nieko neprivalau sužavėti ir turiu teisę būti irzlus bei nelaimingas. Šviesos pasaulyje (bent šiam pusrutuly) vis daugiau ir daugiau, o tavo vidinė baterija... Blemba, mano vidinė baterija sako, kad ekranas tuoj užges, jei ir toliau taip suksis pasaulis ir už kiekvieną krustelėjimą šitaip smarkiai jausiesi atsakingas.

Vartau Rimvydo Stankevičiau dar per Knygų mugę įsigytą trilogiją „Valhala“. Mėgstu išgriebti kokią knygą iš lentynos ir minutei paskaityti bet ką, tarsi kokį būrimą atlikti, kitaip sakant, „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje durniausias... negi aš?“ Ir štai eilėraščio eilutė berods iš rinkinio „Ryšys su vadaviete“: „Gyvybė moka ir mėgsta slapstytis  - / Saugiau pralaukti tas epochas, / Tas akimirkas, kai / Orkestras tik derina smuikus“ (p. 229).

Pamanykite, gyvybė mėgsta slapstytis. Ar tai ne toji mano vidinė baterija, kurios galios kaskart pavasarį prisireikia vis daugiau ir daugiau? Lyg sėdėčiau į užpakalį įsikišęs atominės jėgainės reaktorių ir viską mokėčiau, ir viską sugebėčiau, ir visų lūkesčius pateisinčiau...

Vienas šlykščiausių vidinių nesuderinamumo ir klibančių ratų priežasčių yra pretenzijos sau ir pasauliui. Dabar suderink, kad gudrus, visus smuikus.

Jūsų Maištinga Siela