Sveiki,
Kartais internetinė
plotmėje pasigendu Jono Meko eilėraščių, tad mažą pluoštelį patalpinu iš:
Jonas Mekas. „Dienos
raštai“ – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
***
Laukai
pilni sniego.
Medžiai
sustingę miega.
Širdis
žiūri į lauką
Ir
pavasario
laukia.
***
A kelio akmenėlis,
gulėsiu, kol mane
paspirs.
Generacijos ateis
ir mirs,
gėlės žydės ir
vys,
tik aš,
paspirs, aš pariedėsiu,
ir būsiu vis.
***
Medis pasiguodžia
medžiui,
lietaus lašas su
lietaus lašu –
tikrai aš
vienas savo
abejojimuos degu.
Tikrai aš, kaip
skausmo vilyčia
vienas į rugsėjį
vis krentu,
abejojimu, ir
baime, ir kančia
siekdamas vis
tolstančių krantų.
***
Liepos šakose
paukščiukas gieda.
Geltona bitelė
čiulpia žiedą.
Angelas prie
tvarto stovi,
žiūri, kaip
arkliai geria iš lovio.
***
Gyvenu susikryžiavęs
neapsisprendęs.
Laikas
dabartis
dega
kertas
ašmenų briauna.
Einu prisilaikydamas
ekvilibristo
kortele,
gyvenimo
paskliaustėmis.
***
Aš buvau ant
Stikso upės.
Krankė varnos ten ratu.
Ir mačiau aš mirtį
šypsantys
ant abiejų krantų.
Kartą užėjau aš
Janų
miegant po plačiu
medžiu.
Aš žiūrėjau, ir
mačiau aš
melą ant jo abiejų
veidų.
***
Sėdžiu aerouoste.
Rėkia radijas.
Kvepia
dirbtinės
butaforinės
gėlės.
***
Niekas nemato ir
negirdi,
kaip liūdnumas
graužia širdį.
Tarytum kirvarpa
per medį,
tartum dagio
dygliai bedas
Vis gilyn, skaudyn
vis sminga
vilyčia aštri, skausminga.
***
Tėve mūsų,
aukštaičiai,
žemaičiai
ir prūsai,
buvome čia,
esam
ir būsim
iki
laiko
pilnumos.
***
gėdos dienos
užmaršties
lūpos
1980
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą