Sveiki,
Apie japonų menininkę
Kusamą nebuvau nieko beveik girdėjęs, kol nepasirodė Heather Lenz sukurtas dokumentinis
filmas „Kusama: Begalybė“ (angl. Kusama: Infinity) (2018). Tiesą
sakant, kai tik pasirodė plačiau šis filmas, iš jo reklamų ir anonsų sužinojau
apie neva labai įdomią tetą, kuri kuria Japonijoje skritulinį meną ir yra neva
populiari dizainerė. Tokia populiari, kad aš jos iki tol net nežinojau. Nors iš
kitos pusės neverta savęs kaltinti, planetoje gyvena beveik 8 milijardai žmonių
ir visų menininkų, kad ir labai ryškių, neįmanoma žinoti ir pažinti, net savų
lietuvių ne visus „susigraibau“. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neblogai kritikų
įvertintą dokumentinį filmą ir susipažinti ne tik su menininke, bet ir Japonija.
Visgi iš filmo ne to
tikėjausi, gavau kur kas daugiau... Maniau, kad istorija pasakos apie nuo pat
pradžių į mados ir meno viršūnes šaunančią kvaištelėjusią japonę močiutę, o iš
tikrųjų didžioji Kusamos gyvenimo dalis yra komplikuota ir graudi. Istorija
prasideda nuo Kusamos vaikystės, kai motina siųsdavo mažą dukrelę šnipinėti
tėvo su meilužėmis, o baigėsi tuo, kad jaunoji Kusama, atsidūrusi dar prieš
seksualinės revoliucijos saulėtekį JAV-ose, taip sudrebino visuomenę naujais ir
aikštingais protestais bei pareiškimais, kad tėvai jos išsižadėjo. Būdama JAV japonė
moteris ji negalėjo praktiškai konkuruoti tuo metu su pripažintais dailininkais,
menininkais vyrais. Kusama visaip stengėsi ir, atrodo, jos menas, kuris
netrukus tapo ne vien paveikslai, bet ir performanso dalimi, plačiai
aptarinėjimi, bet neperkami ir savotiškai ignoruojami. Negana to, jos meno
idėjas pasivogė tie patys pripažinti ir pateikė kaip savo inovacijas. Tuo metu
Kusama išgyveno depresiją ir grįžo atgal į Japoniją, kur žurnalistai bandė ją
paversti tiesiog bloga skandaliste... Galiausiai Kusama taip palūžo, kad
bandydama ne kartą nusižudyti, ji galiausiai užsidarė į kliniką.
Neatskleisiu visų
detalių, tačiau esminis menininkės dalykas yra tas, kad ji pusė gyvenimo gyveno
ir tebegyvena klinikose, o menas jai yra terapija. Spalvų, margumynų gausa jos
darbuose pasižymi begalybės siekimo polėkiu. Vienoje filmo vietoje nuskamba ir
psichoanalitinė froidiška išvada, kad Kasumos unikalūs darbai randasi iš to,
kad ji būdama maža užtiko tėvą su meiluže, o suaugusi negalėjo pakęsti sekso,
todėl liko netikėjusi, vieniša, o dėl nuolatinio jos meno idėjų vogimo ir ignoravimo
susirgusi depresija paniro į baisią tamsą... Galiausiai Kusama 10 dešimtmetyje
sulaukė pelnyto pripažinimo visame pasaulyje ir buvo pripažinta kaip geniali
menininkė, tačiau jau artėjant prie senatvės.
Žiūrėdamas šį filmą
galvojau: nu neduok, dieve, būti menininku (gal dabar kiek lengviau, nes
nebegalioja tautiniai ir lyčių standartai tiek, kiek anksčiau), tačiau
negalėjimas realizuoti ir visuomenės atmetimas menininkui tikriausiai yra
didžiausia kančia ir prakeiksmas. Filmas kviečia ne vien susipažinti su komplikuotu
Kusamos gyvenimu, bet ir iškelia menininko prigimties klausimus, menininko
santykį su standartais įgalintu sociumu. Visgi Kusamos darbai įspūdingi, filmą
verta pažiūrėti vien dėl dailininkės idėjų ir jos unikalių darbų.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą