Filmas: "Prieglauda" / "Nežinioje" / "Limbo"

 Sveiki,

Nežinau kas, bet man labai rekomendavo pasižiūrėti Ben Sharrock režisuotą dramą „Prieglauda“ (kai kur verčiama „Nežinioje“ ir šis variantas būtų pagal prasmę artimesnis filmui) (angl. Limbo) (2020). Po to, kaip žinia, rekomendacija paskendo tarp kitų rekomendacijų ir tik kitų rekomendacijų dėka vėl susidomėjau šiuo kūriniu.

 

Filmas pasakoja apie pabėgėlius iš Sirijos ir Azijos šalių, kurie laukia paskendę nežinioje atšiaurioje šiaurės Škotijos šalyje laukdami žinių iš artimųjų ir ar jiems bus leista pasilikti šalyje. Kol jie tėra tik pabėgėliai, juos apmoko vietinės kalbos ir kultūros, tuo užsiima darbuotojai ir, atrodo, daugiau filme nieko įdomaus nevyksta, vien pagrindinio veikėjo Omaro lauko būdelėje esantys skambučiai šeimai bei pokalbiai su afganistaniečiu.

 

Tai tikriausiai pirmas mano matytas filmas apie pabėgėlius, kuris perteiktas juokingais flegmatiškais-melancholiškais štrichais. „Prieglaudoje“ gyvenantys karo pabėgėliai svajoja būti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis, atvirai fetišistiškai žavisi vištomis ir mokosi „kabinti“ moteris, todėl filmas perteikia makabriškas grimasas, susijusias su karo pabėgėlių ir vakariečių kultūros sandūros niuansais. Dvelkia teatrališkumu ir dirbtinumu. Nors filmas „kartotinio“ sukirpimo, jo didžiausia misija yra prabilti vakarietiškoje kultūroje įkalintų veikėjų balsais. Ar pavyko? Kažkiek. Omaras gabus sirų muzikantas, tačiau išgyvena asmeninę dramą, jog netapo karo didvyriu, jį nuolat spaudžia tėvai, todėl Škotijoje jaučiasi dar didesnėje atskirtyje, bet labiausiai, sakyčiau, filmui tokiu karkasiniu būdu pavyko perteikti pagrindinio veikėjo vidines konfliktines gaires dėl įsipareigojimo, tapatybės ir prisitaikymo.

 

Visgi filmas bando sužaisti ir siurrealistiniais motyvais, pvz., tariamas Omaro ir jo brolio pokalbis, kuris visame šiame atšiauriame filme atrodo toks pat dirbtinis parodomasis plakatas, kaip ir amžinas žiūrovo klausimas: kodėl tokiais išmaniausiais laikais jie eina pokalbiui su namiškiais į kažkokį sunkiai suvokiamą tyrlaukį pakalbėti telefonu būdelėje? Ar tai vienišumo ir atskirties metafora ir dekoracija, o gal taip būta iš tikrųjų? Filmas tik suvirpina žiūrovą, nes verčia pagalvoti, kiek mažai žinome apie šiuos žmones. Visgi po gražiais škotiškais vaizdais, savitu juodojo humoro elementais slepiasi ne pačios maloniausios patirtys. Kad ir kaip bandyčiau pateisinti filmo teatrališkumą dėl susvetimėjimo ir sociumo atskirties, man jis žiūrėjosi dažniausiu atveju negyvai kaip švedų režisieriaus Roy Andersson „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014) bei „Apie begalybę“ (2019) bei kitus mimikos negyvuoju teatru grįstus darbus, kurie man nelenda nė pro kur. Bet neabejoju, jog kitokios sugestijos filmas kino gurmanams patiks labiau nei man.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela